Lyčių lygybės ekspertė: vaikus auginantys vyrai ir moterys gyvena skirtingus gyvenimus

Europos Sąjungos lyčių lygybės indeksas atspindi padėtį kiekvienoje ES valstybėje narėje ir aiškiai parodo , kad nei vienoje srityje nėra pasiekta visiška vyrų ir moterų lygybė. Geriausias Lietuvos rezultatas yra sveikatos srityje, kur ji surinko 84,9 balus iš 100 galimų, prasčiausias – laiko paskirstymo srityje, kur surinkti vos 24,1 balai. Bendras Lietuvos lyčių lygybės indeksas yra 43.6. Nei pagal vieną iš sričių mes nesiekiam ES vidurkio, kur žemiausias balas 38, o aukščiausias 90,1. „Tai yra visiškas dugnas. Esame aštuoniolikti iš 27, arba devinti nuo galo”, – su nusivylimu konstatavo humanitarinių mokslų daktarė, Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė, su kuria kalbėjomės apie moterų padėtį Lietuvos visuomenėje.
Lietuvoje svajojama panašėti į Skandinavijos šalis. Ar tai įmanoma pasiekti lyčių lygybės klausimu, žinant, kad Švedija lyčių lygybės indekse užima pirmąją vietą?

Jeigu yra dirbama nuosekliai visų politinių jėgų bei partijų ir suprantama, kodėl to reikia, tai aišku, kad tas yra pasiekiama. Bet pas mus yra problema, kad nedaroma. Bet koks žingsnis ta linkme yra sutinkamas labai priešiškai, jam stipriai oponuojama. Mes įsivaizduojame, kad lyčių lygybė egzistuoja pati savaime, ir nėra susijusi su kitomis gyvenimo sritimis, bet iš tikrųjų tai yra labai integralus dalykas.

Aukštesnis lyčių lygybės lygis yra labiau atvirose visuomenėse. Teisės tokiose visuomenėse yra ne tik pripažįstamos, bet jomis rūpinamasi, kad būtų išvengta diskriminacijos. Lyčių lygybė aiškiai koreliuoja su homoseksualių asmenų teisių priėmimu, o mes žinome, kas vyksta čia, Lietuvoje. Bet koks žingsnis lyčių lygybės klausimais čia iššaukia reakciją, kad kažkas „bando sutrikdyti mūsų dorą”.

Lyčių lygybė taip pat yra demokratijos lygio indikatorius. Kadangi mūsų moterų atstovavimas toks nedidelis, tai rodo demokratijos selektyvumą, kad ji nekokybiška, nebrandi, nėra suvokimo, kad mes tik tada galėsime turėti demokratišką visuomenę, kai įvairios visuomenės grupės bus atstovaujamos atitinkamai ir proporcingai, kiek jų yra visuomenėje, o ne tada, kai didesnė visuomenės dalis yra atstovaujama tik ketvirčiu. Tai yra stiprus signalas. O pas mus kaip reaguojama? Kad tai yra labai natūralu, savaime suprantama. Tada kalbame apie kvotas, kad tai vienas iš tų mechanizmų, kaip padidinti moterų atstovavimą, pagerinti sprendimo priėmimo kokybę ir susiduriame su pasipriešinimu.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė išrinkta be kvotų…

Taip. Ten, kur yra renkama, kvotų negali būti, nes demokratiniame procese žmonės turi pasirinkti. Kvotos atsiranda ten, kur yra skiriama. Partijų sąrašai yra sudaromi. Tai koks tas mechanizmas yra? Kodėl taip atsitinka, grubiai šnekant, kad pirmos 50 yra vyrų pavardės, o nuo šimtas kažkurios prasideda moterų pavardės? Čia ir iškyla kvotų aspektas. Sakoma, kad jeigu bus kvotos, tai tik moteris pririnks, nukentės kokybė. Čia vėlgi toks argumentas – prasilenkiama su realybe. Lietuvoje moterų su aukštesniuoju išsilavinimu yra žymiai daugiau negu vyrų. 65% visų žmonių su aukštuoju išsilavinimu yra moterys. Tai kur jos dingsta? Vadinasi sistema savo viduje yra nedraugiška moterims.

Mūsų centras (Lygių galimybių plėtros centras – aut. past.) darė tyrimą apie laiko panaudojimą. Jis parodė, kiek žmonės skiria laiko apmokamiems, neapmokamiems, buitiniams dalykams, įvairioms reikmėms. Tai, kuomet mes lyginame viengungius vyrus ir vyrus, gyvenančius šeimoje, – rezultatai praktiškai nepakinta. Jei lyginame viengunges moteris ir viengungius vyrus, matome, kad gyvenimo būdas praktiškai identiškas, tik moterys labiau apsėstos namų tvarkymu. Dinamika praktiškai ta pati, skirtumai neženklūs. Bet kai tik palyginam moterį poroje su vaikais, ir vyrą gyvenantį poroje su vaikais, matome, kad jie gyvena visiškai skirtingus gyvenimus. Dramatiškai pasikeičia laiko sąnaudos skiriamos vaikams, buičiai, tvarkymuisi ir t.t. Tai reiškia, kad ji nebeturi tų pačių galimybių siekti karjeros, dalyvauti visuomeninėje veikloje, politikoje. Suvokiame, kad ši grandinė eina toliau ir prieina prie to, kad tos grupės žmonių, kurios priima sprendimus yra labai homogeniškos ir negali žinoti visos moterų situacijos. Jų priimami sprendimai yra labai šališki. Mes suvokiame, kad tai negerai ir reikia keisti mechanizmą, rasti būdų, kaip paskatinti moterų atėjimą į politiką, nes neturime laiko laukti dar 250 metų, kol natūraliai moterų skaičius užaugs.

O gal pačios moterys nenori eiti į politiką?

Klausimas būtų kodėl? Kodėl jos taip socializuojamos, kad vyrai nori būti ten, kur yra sprendžiama, kur yra galia, o jos nenori? Suprantama, kad jeigu gyvename visuomenėje, kuri moteriškumą formuoja kaip gležną, kaip tą, kuris negali konkuruoti, reikalauti, įrodyti tvirtumo, kur jis formuojamas kaip trapus, kaip gležnas, kad politika – ne moteriškas dalykas, nes jei tu esi politikė – tu esi „moteris su kiaušais”, o kokia jauna moteris norės tokia būti? Visos jos nori būti trapios, žavios, kad jas mylėtų. Kai matome, kad moters įvaizdis stipriai seksualizuojamas, o politikės turi būti kokios? Neseksualios? Tie įvaizdžiai formuoja, kas yra rimtas politikas, kas yra pageidautinas moteriškumas. Tada, aišku, visos bijo, nenori. Esmė tame, kad mes vis tiek gyvename visuomenėje, kurioje priimami sprendimai ir jei mes tuose sprendimuose nedalyvaujame, yra naivu tikėtis, kad jie atspindės mūsų poreikius. Už mus bus nuspręsta. Nesuvokiama, kad ir vyro, ir moters laisvė yra vienodai svarbūs dalykai. Padaryta viskas, kad tik moterys balso nekeltų, o jeigu kelia, tai jos iškart yra raganos, agresyvios isterikės. Kai gyvename tokioje aplinkoje, nereikia tikėtis, kad jaunos moterys veršis į politiką.

Kaip reikėtų keisti tokį visuomenės požiūrį?

Tai stipriai susieta su švietimu nuo mažiausių dienų. Lyderystės momentas mergaitėse turi būti ugdomas. Mes turime suprasti, kad kai auginame sūnus ir dukras, iš principo jie turi būti ugdomi tokioje dvasioje, kaip laisvi žmonės, turintys savo potencialą ir teisę jį realizuoti. Tai, kas vyksta viešojoje erdvėje, kur mes matome formuojamą vyriškumą filmuose – vyras yra kovotojas, o moteris – pasimetusi gyvenime moteriškė. Žinoma, yra moters karjeristės vaizdavimas, bet jis visada priešinamas motinystei, jis yra kvestionuojamas, dažnai turi negatyvias konotacijas, kaip galima suprasti iš filmų: „jeigu tu tai darysi – gali būti labai nelaiminga”. O kiek tų nelaimingų moterų gyvena santuokoje, kur už jas yra nusprendžiama? Kada smurto, vaikų ir kitos problemos nesprendžiamos, bet apie tai niekas nešneka? Ši pusė romantizuojama. Merginos patiria didelį spaudimą sukurti santykius su vyriškiais, jeigu to nepadaro – tai stigma, diagnozė – esi senmergė. Kai visą laiką aiškinama, kad tavo vieta šeimoje, kad neturėsi šeimos, jei turėsi karjerą. O vyrui? Ne. To niekas nedaro. Tik moteriai kalama į galvą: arba tas, arba tas. Bet jeigu pasirinksi karjerą ir savirealizaciją, tada būsi nelaiminga. O jeigu kitaip augintumėme, kitaip dėliotumėme tuos akcentus, aiškintumėme, kad kuo abiejų lyčių asmenų patirtys bus panašesnės ir karjeros prasme, ir pareigų šeimai prasme, tuo mums bus lengviau susišnekėti. Bus daugiau balanso, ką rodo Šiaurės šalių patirtis. Mes dar prie to nepriaugome.

Galbūt tai yra posovietinis požiūris?

Tai ir posovietinis, ir patriarchalinis požiūris. Patriarchalinis požiūris remiasi drastišku atribojimu, priešprieša pavaldaus moteriškumo ir dominuojančio vyriškumo. Tačiau po truputį šie požiūriai keičiasi. Lyginant su tuo pačiu sovietmečiu.

Kokiose šalyse yra kvotos?

Politinės kvotos taikomos taip pat kaip ir ekonominės – nebūtinai tik valstybės lygmeniu. Jos gali būti taikomos ir partijų viduje, kaip susitarimas. Lenkijoje taip pat yra įstatymas, kad moterų turi būti ne mažiau kaip 30 proc. partiniuose sąrašuose, bet rašant šį įstatymą nepagalvota, kad reikalavimas turi būti ne bendrai partijos sąrašuose 30 proc., o pirmajame dešimtuke 30 proc. moterų. Dabar lenkai susidūrė su ta problema, kad moterys partiniuose sąrašuose yra, bet jos nukištos į jų pabaigą. Negalėčiau dabar išvardinti visų valstybių, kur yra įstatymu pasakyta, kad privalo būti paisoma šito procento, bet jų tikrai yra ne viena.
Mes dalyvavome projekte apie moterų politinį ryšį su Europos Parlementu, ir, kai buvo sudaromos studijos situacijos analizė, ten buvo klausimas, kokia yra valstybės įstatyminė bazė, ar yra įstatymai, kurie įtvirtina proporcingą atstovavimą moterims. Lietuva, aišku, tokių įstatymų neturi, bet pats faktas, kad toks klausimas užduodamas reiškia, kad yra daugybė valstybių, kurios šį įstatymą turi.

Tyrimai rodo, kad rinkimų sistema daro poveikį moterų skaičiui parlamentuose. Bet ar tai turi būti kvota, ar kitas mechanizmas – turi aiškią koreliaciją su valstybės ekonominiu išsivystymu. Tose valstybėse, kurių ekonomika stipriai išsivysčiusi, pati veiksmingiausia forma, kuri leidžia išaugti pralamentarių skaičiui, yra „atviri sąrašai”. Jei balsuojama pagal juos, moterų į parlamentą patenka žymiai daugiau nei vienmandatėse rinkiminėse apygardose, uždaruose sąrašuose, arba mišriuose, kaip Lietuvoje. Tokiose visuomenėse požiūris į lyčių lygybę – pozityvesnis, ten niekas nemąsto, kad politika yra ne moterų reikalas. Žmonės net reitinguoja moteris, kad jos būtų aukščiau sąrašuose. Valstybėse kaip Lietuva, turiu omeny ekonominį lygį, pats efektyviausias būdas yra uždari sąrašai. Kada žmonės balsuoja už sąrašą, tada gali spausti partijas, kad, tarkim, laikytųsi 50 ar 30 procentų kvotos, arba užtrauktuko principo. Tada būtų balsuojama už visą partijos sąrašą ir moterys ateitų į politiką. Kodėl būtent uždaras? Nes tokios (kaip Lietuvos – aut. past.) visuomenės nesupranta moterų politikoje naudos, jos nesubrendusios, niekas moterų nereitinguotų ir daugiau balsuotų už vyrus, negu už moteris. O šalyse, kur ypatingai mažas ekonominis lygis, didžiausią efektą duotų lyčių kvota. Šitaip keliais kartais padidėtų tikimybė moterims patekti į parlamentą. Tik klausimas, kodėl reikia taip daryti? Jeigu valstybė yra nedemokratiška kaip, tarkim, Baltarusija, kas iš to, kad ten būtų kvota? Ji gali ir būti, gali ir nebūti, nes žmonės įtakos sprendimui vis tiek neturės. Bet jei kuriame demokratišką visuomenę, turime ieškoti būdų kaip pagerinti ir paspartinti tą procesą, suvokdami, jo svarbą kokybei. Čia kaip su pyrago kepimu. Jeigu žinai, kad geram pyragui iškepti reikalinga masė ingredientų, sakykime, mielės ir cukrus. Matai, kad mielės yra , o cukraus nėra. Juk nesakysi, kad sumaišiau, suplakiau, o kas iškils, tas iškils. Taip nėra. Kepi gerą, kokybišką pyragą ir neturi cukraus, todėl eini į parduotuvę ir tą cukrų įsigyji. Dedi specialias pastangas, kad tas cukrus atsirastų tešloje. Lygiai tas pats ir čia, su kvotom. Dedi specialias pastangas tam, kad atsirastų daugiau moterų. Politinėj srity kvotos reikalingos, kad partijos įsipareigotų, kad jaustų, kas yra svarbu, kad būtų balansas. O dabar pažiūrėkime, liberalai. Iš viso sąrašo – viena moteris. Ar nėra moterų pas juos? Kokią politiką jie daro, jeigu nėra moterų pas juos? Reiškia, daro tokią, kuri patraukli vyrams.

Konferencijoje „Mūsų balsai pažangai” išsiskyrė Darbo Partijos narės Gitanos Markovičienės nuomonė, jog „išskirtinių sąlygų daryti moterims nereikia, nes jei 7 geriausi partijos nariai yra vyrai, kodėl tik 5 jų turėtų patekti į pirmąjį sąrašo dešimtuką”. Jai panašu, kad tai būtų vyrų diskriminacija?

Ji užmiršta, kad vyrai, kol kas, gyvena vadovaudamiesi išskirtinėmis sąlygomis vyrams. Mes gyvename kultūroje, kuri iš esmės užaugo ant ideologijos grįstos šimtaprocentinėmis kvotomis vyrams. Mes esame socializuota kultūra, esam paveldėję kultūrą ir mentalitetą, kur buvo pasakyta, kad politika, visas viešas gyvenimas – išskirtinai vyrų teisė, o moterų vieta – namie. Vyrai yra paveldėję tą požiūrį, socialinę struktūrą, kuri palengvina atėjimą į partijas. Kol jie sėdi partijose – žmonos kepa kotletus ir prižiūri vaikus. Jokia dirbanti moteris negali leisti sau tokios prabangos. Todėl tikslingiau sakyti, kad vyrai naudojasi išskirtinėmis teisėmis ir tam, kad ši socialinė praktika pasikeistų, reikalingos atitinkamos priemonės. Tačiau reikia žiūrėti plačiau, negalima susikoncentruoti vien ties politika. Pavyzdžiui, vyrų ėjimas vaikų priežiūros atostogų labai stipriai paveiktų mūsų nagrinėjamą temą. Būtų aišku, kad ir vyras turi įsipareigojimų ir moters rankos išlaisvėtų.

Bet įstatymai lyg ir užtikrina lygias teises tiek vyrams, tiek moterims.

Taip, bet vien įstatymų neužtenka. Socialinė praktika pakoreguoja mūsų požiūrį. Taip, yra įstatymas, kuris draudžia smurtą šeimoje. Bet ar dėl to smurtas prapuola? Ar dėl to, kad yra įstatymas, policininkų, teisėjų, prokurorų požiūris, kai jie sprendžia bylas, automatiškai pasisuka taip, kad jie žiūri iš nukentėjusios pozicijos? Ar jie vis tik žmonės, užauginti mūsų kultūroje, ir yra linkę kaltinti auką? Mes visi imame abejoti ar čia tikrai tik smurtautojo kaltė, gal ir auka prisidėjo prie incidento. Todėl neužtenka turėti vien tik įstatymą. Čia reikia kompleksiškos sistemos, švietimo, savimonės keitimo. Lietuvoje nesuvokiama, kad jei neturėsime visuomenėje balanso, neturėsime stabilios visuomenės – nei politiniai, nei ekonominiai, nei socialiniai klausimai nebus sprendžiami normaliai. Neturime tokio supratimo ir visada susiduriame su begaliniu pasipriešinimu. Jei bandome agituoti moteris į politiką – kvestionuojame vyrų teisę į politiką, nes tik jie „natūraliai turi pretenduoti į šį statusą”, jie antru lazdos galu atsisuka prieš tuos pačius vyrus. Jie sukuria labai hierarchišką visuomenę, kur vyrams keliami reikalavimai, kad jie turi turėti aukštą socialinį statusą, būti sėkmingi, užimti aukštas pareigas ir pan. Bet tokių vyrų yra vienetai. Kai jie neatitinka tos normos, prasideda tragedijos. Pažiūrėkime į vyrų savižudybių skaičių Lietuvoje. Mes pirmaujame ES skaičiumi, kiek vyrų numiršta darbingo amžiaus (Lietuvoje miršta 48 procentai, Švedijoje – 18 procentų tokių vyrų). Jaunų vyrų pagrindinė mirties priežastis – savižudybė. Vyrai sumoka žiaurią kainą už tuos patriarchalinius stereotipus, kuriuos mes turime. Moteris lanksčiau keičia nuostatas, jos keičia savo elgseną. Bet jei vyrai įsiklausytų į tas permainas… Kadangi jie neįsiklauso, mes Lietuvoje gyvename kaip 60-70-ųjų dvasioje, kai moterys buvo trapios, o vyrai be emocijų. Todėl jie ir krenta kaip lapai nuo infarktų 40-ties nesulaukę. Vakariečiai kitokie. Jie nebijo rodyti jausmų, nebijo švelnumo, nebijo pademonstruoti, kad vaikai ir šeima jiems rūpi.

Toje pačioje konferencijoje pažymėta mintis: „Ko jūs dar norit, mes jau tiek daug pasiekėm, turim Prezidentę, Seimo pirmininkę”. Ką atsakytumėte tokio požiūrio žmonėms, ko trūksta Lietuvai?

Taip, tai yra didelis žingsnis į priekį. Ypač, kad Prezidentė buvo išrinkta tiesioginiuose rinkimuose. Bet lyčių lygybė nematuojama vienkartiniais dalykais. Taip, mes esame istorijoje turėję vieną premjerę, Seimo pirmininkes, dabar turime Prezidentę… Reikia žiūrėti, kiek stabili yra ši tendencija. Jei norime tvarių permainų, turime žiūrėti ne kiek ir kas užima viršutines pozicijas, o procentalią pozicijų išraišką. Kokia procentali išraiška Lietuvos Vyriausybėje? Viena ministrė iš 14? Niekada nesame turėję daugiau dviejų, man atrodo. Jei ir turėjome, tai trumpai.

Taip, ji Prezidentė, bet iškart priduriama: „Argi čia moteris? Nei šeimos, nei vaikų, kokia ledinė ar metalinė magnolija… “. Seimo pirmininkės abi turėjo šeimas, bet jos vis tiek sulaukdavo kokių nors priekaištų. Reikia į viską truputį plačiau žiūrėti ir nepamiršti, kad lyčių lygybės tendencijos ne būtinai eina lygiagrečiai su socialinio teisingumo reiškiniais. Tai nėra visiškai tapatūs dalykai.
Kuomet visas procesas pajuda tiek, kad įstatymuose įtvirtinami lyčių lygybės principai, draudžiama diskriminacija švietimo ir darbo srityse, šiais pasiekimais pasinaudoja aukštesnio socialinio sluoksnio moterys. Jas matome viešumoje ir mums susidaro įspūdis, kad viskas gerai. Bet, jei pažiūrėsime, ar sprendžiamos tų moterų problemos, kurios turi mažesnes pajamas, pamatysime, kad skurdas nemažėja, kad kas antra vieniša motina yra arti skurdo ribos. Tiksliau, moters ekonominis aktyvumas gali augti, bet skurdas nemažėja: matome, kad moterys nusėda nesaugiose darbo vietose, kur yra maži atlyginimai, galima greitai netekti darbo. Visi šie niuansai parodo, kokia yra nelygybės situacija visoje šalyje, o ne ką reiškia pavienių asmenybių iškilimas, nes moterų valdovių yra buvę ir XVI a., ir XVII a., bet ar tai reiškia, kad egzistavo lyčių lygybė? Viskas priklauso nuo to, iš kurios pusės pažiūrėsime. Nesakau, kad tai yra nereikšminga. Tai yra svarbu. Bet šių faktų neužtenka, kad galėtumėme kalbėti apie nuoseklų lyčių lygybės progresą visuomenėje.

Kalbant apie ekonominį aktyvumą, vyrauja tendencija, kad moterų atlyginimai už tą patį darbą yra mažesni…

Nėra nei vienos srities, kur mes galėtumėme pasakyti: „bent jau čia viskas gerai”. Visose srityse yra ką veikti. Jeigu Švedija lyčių lygybės indekse iš 100 galimų taškų surenka 75… Europos Parlamento žmogaus teisių ir moterų teisių komiteto pirmininkas pasakė: čia priklauso nuo požiūrio, kaip interpretuojama. Tarkim, Švedija gali sakyti: „o mes surinkom 75, mes patys geriausi ES”, bet gali pasakyti ir taip, kad surenka tik 75, o tie likę 25 yra ta sritis, kur mes turime dirbti, nes visiška lyčių lygybė nepasiekta. Jei yra disbalasnsas arba į vieną, arba į kitą pusę–kažkas yra negerai. Visuomenė negali, nesugeba išnaudoti savo potencialo, kurį ji turi. Jei mes duodame moteriai išsilavinimą, o po to sudarome masę kliūčių kurios yra sisteminio pobūdžio, dėl kurių jos negali įsilieti į darbo rinką ir siekti karjeros, tai kodėl mes jas mokėme? Mes iššvaistome tą potencialą.

Kas antra moteris teigia, kad vaikų priežiūros paslaugų prieinamumo didinimas yra veiksmingiausia įsidarbinimo ar darbo vietos išsaugojimo priemonė. 35 proc. lietuvių ir 49 proc. europiečių įsitikinę, jog vaikų turėjimas gali paveikti sprendimą dėl moters įdarbinimo. Galbūt reikėtų didesnį dėmesį skirti ne kvotų įvedimui, o vaikų priežiūros paslaugų prieinamumui?

Viską reikia daryti kompleksiškai. Negalima lyginti vieno ir kito dalyko. Visose srityse turi būti nuoseklumas: ir švietime, ir paslaugose. Paslaugoms didesnį poveikį turės politikai, bet jos yra reikalingos, kad padėtų spręsti demografines problemas, nes Vakarų Europos regione, kur ekonomika išsivysčiusi, jei nėra išplėtotos vaikų priežiūros paslaugos, moterų išsilavinimas yra atvirkščiai proporcingas jų turimų vaikų skaičiui. Mums reikia išsilavinusių žmonių, moterų, nes jos yra svarbios žinių ekonomikai – kuo daugiau išsilavinusių žmomių, tuo ekonomika veiksmingesnė ir efektyvesnė. Mes negalime laikytis tokios strategijos, kad pusė moterų bus neišprususios ir augins vaikus, o kita pusė mokysis. Prasta strategija. Jei nėra paslaugų, moteris negali suderinti šeimos ir darbo. Europoje paaiškėjo tokia koreliacija, kad tose valstybėse, kuriose vienu metu suveikė trys aspektai: saugios darbo vietos moterims, išplėtotas paslaugų tinklas ir aktyvus vyrų įsitraukimas į vaikų priežiūrą, tose visuomenėse nėra tokių gilių demografinių problemų. Visuomenės, kurios elgiasi tradiciškai, kurios įsivaizduoja, kad moterys turi auginti vaikus, kad vyrai tuo neužsiima, yra dažniausiai įsišaknijusios Pietų Europoje, kur demografija labai prasta. Tuo tarpu Šiaurės regiono demografija žymiai geresnė. Pvz., Švedijoje dabar vykdoma politika yra tokia: jeigu jauna pora dalinasi atostogas pusiau, ji gauna vienkartinę simbolinę išmoką iš valstybės.

Temą galima pakreipti kitaip: mes šio klausimo niekada nesulauksime esant prioritetinio, kol neturėsime atitinkamo moterų procento Seime. Yra tokie duomenys, kad visuomenėse, kurios turi daugiau moterų parlamentuose – daugiau dėmesio skiriama socialiniams klausimams, ypatingai vaikų priežiūrai. Kuo labiau išplėtota vaikų priežiūra, tuo aktyvesnis moterų įsitraukimas į darbo rinką, tuo mažesnis skurdas visuomenėje ir sukuriamas didesnis BVP vienam gyventojui. Yra ta koreliacija. Moterys vis tik aktyviau įsitraukia į politiką (nesakau kad visos, priklauso nuo partijos požiūrio, bet vis tiek), kur daugiau dėmesio skiriama socialiniams klausimams, smurto prevencijos klausimams. Todėl mums ir reikia daugiau moterų politikoje. Kol nepasieksime 40 proc. lygio, negalėsime įvertinti de facto moterų buvimo politikoje pasekmių, nes jų turi būti kritinė masė. O čia, kai moterų seime yra 24 proc., o jos dar išskyla pagal partinę liniją…

Kokiais dar būdais, be kvotų ir visuomenės požiūrio keitimo, galima paskatinti moteris aktyviau įsitraukti į politiką?

Reikalingas sisteminių galimybių sudarymas, ir tai, ką jūs šnekėjot, ir vaikų priežiūra. Visi šie dalykai svarbūs. Bet vidinės tvarkos nustatymas taip pat galėtų būti vienas iš būdų. Skandinavijos šalyse aiškiai visos partijos turi kvotas, nes ten jau „nelygis” pasakyti, kad „pas mus vien berniukų partija”. Visai neseniai skaičiau Kipro ataskaitą: man atrodo, kad ten tik pačios dešiniausios partijos neturi kvotų, o visi kiti turi. Jie siunčia ženklą, kad jų partijos atstovauja visuomenei – vyrams ir moterims.
Mūsų švietimo sistema labai priešinasi, beveik nesiima jokių iniciatyvų susijusių su lyčių lygybe. Užsidarę, užsibarikadavę, kaip stručiai į smėlį galvas sukišę…

Kiek turi praeiti laiko, kad švietimo praktiką mes tiek subrandintumėme, kad pasikeistų visuomenės požiūris?

Jis keičiasi. Pokytis yra. Bet sparčiau vyksta tarp moterų. Jei anksčiau sakyta, kad moterims politikoje ne vieta, tai dabar 2-3 proc. likę tokios nuomonės, bet aš įsivaizduočiau, kad čia senosios kartos atstovai. Yra ženkliai išaugęs skaičius moterų, kurios pasisako, kad moterų politikoje turi būti daugiau, bet didžiąją masę, iki 60 proc., esama situacija tenkina. Jie nesupranta, kad tai nepakankamas atstovavimas.

Tie, kas susiima ir daro – turi rezultatus. Pvz., prancūzai. Jie niekada nebuvo prisiekę lyčių lygybės šalininkai, balsavimo teises moterims suteikė tik po Antrojo pasaulinio karo, bet dabar jie yra vieni iš didžiausių kvotų direktorių tarybose puoselėtojų ES. Jie pabandė ne nuo 40 proc. kvotos, o nuo 15  proc. iš pradžių, ir pamatė, kad tai duoda iš tikrųjų efektyvų rezultatą. Todėl toliau kelia šį procentą.

O kokios šalys dar naudojasi tokia sistema?

Pirmieji pasinaudoję buvo norvegai, kalbu apie ekonomikos sritį. Šiaurės šalims kvotų sistema visoje politinėje sistemoje nebuvo naujiena. Ji istoriškai buvo taikoma regionams, kad žmonės, gyvenantys provincijose, taip pat būtų atstovaujami, kaip miestelėnai. Tada, apie 1970 metus, kada prasidėjo antroji feminisčių banga ir iškilo moterų klausimas, idėja apie moterų kvotas buvo natūraliai suvokta. Tai nebuvo įstatymas, tai buvo vidinės partijų darbo kultūros keitimas. Kvotos atsirado. Iš pradžių kairiajame politikos sparne, vėliau dešiniajame. Norvegai pastebėjo, kad kvotų atsiradimas stipriai pakeitė jų politinį žemėlapį. Moterų atėjo daugiau ir tai davė atitinkamą rezultatą. Bet, kai politinėje srityje poslinkiai įvyko, ekonominėje – neįvyko. Tada po truputį ėmė bręsti mintis, kad kvotų sistemos reikia ir direktorių tarybose. Norvegai buvo pirmieji, kurie ryžosi tai daryti. Kvotos buvo taikomos stambioms įmonėms, kurios pardavinėjo vertybinius popierius biržoje. Ir jos taikomos tik direktorių taryboje. Lietuvos žmonės to nesupranta. Išgirsta, kad direktorių taryboje ir supranta taip, kad dabar mokykloje 50 proc.priimti mokytojų vyrų, 50 proc. mokytojų moterų? Ne apie tai kalba. Jei mokykloje yra direktorių taryba, ten atstovavimas turi būti išlaikytas, ten, kur priimami sprendimai. Nekalbama, kad kiekvienoje profesijoje bus pasakyta, kiek ir kokių darbuotojų reikia turėti.
Po norvegų kiti buvo islandai, kuriems buvo didelis stimulas įsivesti tokį patį įstatymą bankrutavus valstybei. Jie padarė išvadas, kad bankrutavo, nes banko sistemoje sprendimai buvo priimami nežinia kaip: „berniukai” susirenka, pasitaria ir nusprendžia. Tik islandų įstatymas griežtesnis: jei įmonėje yra daugiau nei 50 darbuotojų, ji privalo taikyti kvotų sistemą, tačiau nenumatytos sankcijos, kaip baudžiama, jei įstatymui nepaklūstama. Prancūzai taip pat pasijungė prie tokios sistemos. Šiaip ne būtinai valstybės lygmeniu įmonės priverstos tokius principus taikyti, jos pamėgo tai pačios daryti savo viduje. Taigi šios nuostatos po truputį juda pirmyn.

Artėja tiek EP, tiek Prezidento rinkimai. Ką būtų galima artimiausiu metu padaryti Lietuvoje, kad pasikeistų situacija, kad būtų daugiau moterų politikoje?

Reikia agituoti moteris balsuoti už moteris. Kiek galime matyti tų pačių senų berniukų veidus? Turi atsirasti įvairovė. Žinoma, neaišku, ar išrinkta moteris bus apsišvietusi lyčių lygybės klausimais, bet mes tikrai turime iš ko pasirinkti. Reikia išsirinkti tas moteris, kurios pasisako už moterų klausimus, socialinės politikos stiprinimą. Tik tada galėtumėme turėti politiką, kuri atlieptų visų poreikius. Vėlgi, nepamirškime – moterys yra skirtingos. Kai moteris be šeimos, ji turi vienokius interesus, kai ji turi vaikų – kitokius. Tačiau, apibendrinant, tik tokiu būdu.