Antigenderizmo terminas vis dažniau skamba lietuviškoje žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose. Judėjimo atstovai sako kovojantys už „tradicines vertybes“, kurioms neva pavojų kelia Vakarai. Tačiau reiškinį tiriantys mokslininkai teigia, kad būtent šis tarptautinis tinklas kelia pavojų demokratijai, o judėjimui priklausančios organizacijos ilgą laiką mėgavosi Rusijos oligarchų pinigais. Kaip antigenderistai susiejo iš pažiūros nesusiejamus dalykus? Kaip Putino režimas išnaudojo judėjimą savo tarptautiniam teisėtumui stiprinti – pokalbis su tautinės tapatybės ir seksualumo santykį Rusijoje tyrinėjančiu Stokholmo universiteto docentu Emiliu Edenborgu.
Kaip apibrėžtumėte antigenderizmą?
Kai kalbame apie antigenderistinę politiką ir judėjimus, svarbu suprasti, kad tai nėra vientisas judėjimas, turintis aiškų, viską koordinuojantį lyderį. Tai gana palaidas tinklas, sudarytas iš skirtingų veikėjų, kuriuos neretai skiria pamatiniai nesutarimai. Kartais jie geba bendradarbiauti labai efektyviai, tačiau neišvengiama ir trinčių bei nesutarimų.
Vis dėlto antigenderistinius judėjimus apibrėžia vienas svarbus vardiklis – tai priešinamasis socialinės lyties konceptui arba tam, ką jie vadina gender ideologija bei genderizmu. Genderizmu jie laiko politinę ideologiją, kuri neigia biologinę lyties kilmę. Antigenderistų taikinyje atsiduria visi, kurie mano, kad šeimos gyvenimas, vyriškumas ir moteriškumas yra ne tik biologijos produktas, bet ir socialinis konstruktas, formuojamas per žmonių sąveikas ir bendravimą. Antigenderistiniai judėjimai tokį požiūrį laiko ataka prieš vadinamąsias „tradicines vertybes“ ir jas propaguojančius žmones.
Protesto akimirka, apublica.org nuotr.
Skirtinguose kontekstuose šie judėjimai gali koncentruotis į labai skirtingas problemas. Kaip sako mano kolegė Jenny Gunnarsson Payn, antigenderistiniai judėjimai taikosi į žemai kabančius vaisius, omenyje turėdama temas, kurias lengva išnaudoti saviems tikslams: nėštumo nutraukimas, LGBT+ teisės, partnerystė, translyčiai žmonės, lytiškumo ugdymas, lyčių studijos universitetuose ir pan. Nors taikiniai skiriasi, tačiau retorika labai panaši: keliama panika teigiant, kad visuomenei patyliukais bandoma įpiršti socialinės lyties sąvoka bei gender ideologija.
Minėjote, kad antigenderistiniai judėjimai neturi aiškaus lyderio. Kas yra pagrindiniai šio judėjimo veikėjai?
Egzistuoja kelios ryškios tarptautinės organizacijos, pavyzdžiui „Pasaulio šeimų kongresas“ (ang. World Congress of Families). Ši organizacija kas dvejus rengia tarptautinius susitikimus, į kuriuos kviečia įvairias katalikų, ortodoksų ir evangelikų grupes, o vis dažniau ir nacionalistus populistus, t.y. sekuliarų organizacijų ir partijų atstovus.
Taip pat verta paminėti „CitizenGo“ (liet. „Pilieti, pirmyn“) – Ispanijoje įsteigtą katalikišką organizaciją, kurios tikslas yra priešintis LGBT+ asmenų lygiateisiškumui, teisei į nėštumo nutraukimą, lytiškumo ugdymui bei teisiniam smurto prieš moteris reglamentavimui.
Dažnai šiose organizacijose didelę įtaką turi radikalios katalikiškos organizacijos, JAV krikščioniškosios dešinės atstovai, ypač evangelikai. Rusų politikai, oligarchai ir religiniai veikėjai taip pat yra rimtai įsitraukę į antigenderistinius judėjimus. Karas Ukrainoje neabejotinai paveiks jų aljansus ir bendradarbiavimo galimybes su organizacijomis Europoje bei JAV, tačiau poveikiui įvertinti reikia daugiau laiko.
Emil Edenborg, asmeninio archyvo nuotr.
Didelė dalis idėjų, kurias propaguoja šie judėjimai, cirkuliuoja tarp skirtingų valstybių ir organizacijų. Kas finansuoja tokių idėjų sklaidą?
Praėjusiais metais Europos parlamentų narių Seksualinių ir reprodukcinių teisių forumo sekretorius Neilas Datta savo ataskaitoje apibendrino antigenderistinių judėjimų finansavimo šaltinius. 2009 – 2018 m. šiems judėjimams skirta daugiau nei 700 milijonų JAV dolerių. Daugiau nei pusę lėšų skyrė ultra konservatyvūs europietiški fondai ir nevyriausybinės organizacijos, apie penktadalį Rusijos oligarchai ir maždaug dešimtadalį JAV krikščioniškosios kraštutinės dešinės organizacijos bei donorai.
Kas lėmė dabartinį antigenderistinių judėjimų suaktyvėjimą ir populiarumą?
Svarbus sėkmės faktorius yra gebėjimas susieti iš pažiūros sunkiai susiejamus dalykus: lyties ir seksualumo klausimus su kitais žmonių rūpesčiais, nerimu ar nusivylimu. Pavyzdžiui, Lenkijos ir Vengrijos vyriausybės antgenderizmą sėkmingai apraizgė prieš Europos Sąjungą nukreipta retorika. Tai ypač sukėlė rezonansą tarp regionuose gyvenančių vyresnio amžiaus žmonių, kurių gyvenimo kokybė suprastėjo perėjus prie rinkos ekonomikos. Lenkijos ir Vengrijos lyderiai atvirai teigia, kad Europos Sąjunga neva perša genderizmo idėjas. Maždaug kaip neva praeityje jie mus privertė priimti neoliberalią rinkos ekonomiką, taip dabar jie verčia mus būti tolerantiškais homoseksualiems žmonėms ir remti feministines idėjas. Kituose kontekstuose, pavyzdžiui Švedijoje, Europos Sąjunga nėra toks svarbus ideologinis elementas. Čia antigenderistiniai judėjimai save pristato kaip sekuliarią, racionalią kritikos formą lyčių studijoms ir gender ideologijai. Jie teigia, kad lyčių studijos yra pseudomokslas, nes tariamai neigia objektyvią mokslinę realybę, kad vyrai ir moterys yra skirtingi.
Protesto akimirka Lenkijoje, wikimedia nuotr.
Kaip režimas Rusijoje išnaudoja antigenderistinę ideologiją?
Ačiū už klausimą, Rusija – mano pagrindinis tyrimų objektas. Šioje šalyje atakos prieš LGBT+ lygiateisiškumą bei lyčių lygybės idėjas yra susijusios su postimperiniu nerimu bei galios postsovietinėje erdvėje praradimu. Antigenderistinė retorika pasitelkiama kaip įrankis politinėmis pastangomis atkurti Rusiją kaip vieną iš didžiųjų jėgų pasaulyje: pavyzdžiui, judėjimas už LGBT+ lygiateisiškumą yra vaizduojamas kaip Vakarų, ypač NATO, Trojos arklys, kuriuo bandoma destabilizuoti Rusiją iš vidaus, o vietos LGBT+ aktyvistai neva yra užsienio remiami agentai. Šios idėjos sėkmingai prigijo Rusijos visuomenėje. Kaip minėjau, gebėjimas „suklijuoti“ lytį ir seksualumą su kitomis, Rusijos atveju geopolitinėmis ir nostalgijos imperijai temomis, yra viena iš antigenderistinių judėjimų sėkmės priežasčių.
Minėjote, kad Rusija finansiškai remia antigenderistinius judėjimus Europoje. Kiek apskritai svarbus šios šalies vaidmuo antigenderistinių judėjimų dėlionėje?
Svarbu nepervertinti Rusijos įtakos ir neinterpretuoti situacijos taip, lyg Rusija būtų sukūrusi judėjimą, o Vladimiras Putinas būtų jo marionetininkas. Antigenderistiniai judėjimai ir ideologijos egzistuoja nepriklausomai nuo Rusijos. Tačiau, valdant Putinui, Rusijos valdžia labai efektyviai ir strategiškai naudoja antigenderizmą savo idėjiniam teisėtumui tarptautinėje erdvėje didinti.
Prieš Stambulo konvenciją nukreipto protesto akimirka Kroaitijoje, Wikimedia Commons nuotr.
Rusijos formuojamame naratyve Rusija saugo bei palaiko „tradicines vertybes“, kurias neva niekina liberalios ir progresyvios jėgos Vakaruose. Ši retorika aktyviau pradėta naudoti maždaug 2008–2009 metais, nuo tada ji tik stiprėjo. Beveik kiekvienoje kalboje, kur Putinas aptaria pasaulinę politiką, būtinai paminima, kad Vakarai neva žemina ne tik Rusijos, bet ir žmonių visame pasaulyje „tradicines vertybes“. Rusija vaizduojama kaip sektinas pavyzdys tiems, kurie nepritaria liberaliai Vakarų politikai. Šios idėjos sulaukė pasisekimo ir už Rusijos ribų, pavyzdžiui, tarp krikščioniškosios dešinės sekėjų JAV: į Rusiją jie žiūri kaip į pavyzdį, kur konservatyvieji sugebėjo atsilaikyti prieš progresyviuosius. Kai kurie radikalios dešinės politikai Europoje, tokie kaip Marine Le Pen Prancūzijoje, užmezgė gana artimus ryšius su Rusija ir apie Rusiją kalbėjo kaip tradicinių vertybių švyturį. Žinoma, dabar dėl karo daugelis šių veikėjų suskubo pamiršti buvusius ryšius.
Taip pat paminėčiau Jungtines Tautas, kuriose Rusija aktyviai prisidėjo sukuriant konservatyvių valstybių bloką. Šio bloko narės teigia matančios grėsmę „tradicinėms vertybėms“, kurias neva reikia apginti nuo tos pačios lyties partnerystės įteisinimo ir panašių iniciatyvų. Tokiu būdu Jungtinėse Tautose Rusija susilaukė palaikymo iš Vidurio Rytų, Afrikos valstybių, taip pat Lenkijos ir Vengrijos.
Kaip aiškintumėte antigenderizmo pasisekimą Rytų Europoje? Ar nelaikytumėte jo paradoksaliu, turint omenyje sovietinę šio regiono istorinę patirtį ir Rusijos indėlį į antigenderistinių idėjų sklaidą?
Tam tikra prasme tai yra paradoksas, tačiau priešiškumas moterų bei LGBT+ teisėms, siauri moteriškumo ir vyriškumo apibrėžimai – neatsirado vakar. Žvelgiant istoriškai, šias tendencijas galima pastebėti daugelyje visuomenių, ypač tarp XX a. nacionalistų bei fašistų. Tokios idėjos yra mūsų visuomenių dalis.
Antigenderistinis plakatas Lenkijoje, Paul Sableman, Flickr nuotr.
Antigenderistiniai judėjimai remiasi universaliais sentimentais – nesaugumu, susvetimėjimu, nesuprantamų ir nepatinkančių naujovių atmetimu. Antigenderistinai judėjimai visa tai surinko į vieną, beveik logišką ideologiją – dėl visų šių blogybių jie kaltina Vakarus.
Viena vertus, būtų galima teigti, kad komunizmo palikimas ar valstybinio socializmo patirtis turėtų sustiprinti Rytų Europos visuomenių imunitetą prieš autoritarines tendencijas. Tačiau Lenkijoje, o ir Lietuvoje, su bažnyčia susiję veikėjai kalba apie gender ideologiją kaip naująjį totalitarizmą, panašų į fašizmą ar komunizmą, maždaug: mes esame verčiami tikėti feministinėmis idėjomis ir palaikyti LGBT+ teises arba mus baus už neteisingą požiūrį. Gyvenimo autoritarinėje visuomenėje prisiminimus jie sugeba susieti su šiandieninėmis aktualijomis.
Kaip karas Ukrainoje paveiks šiuos judėjimus?
Oficialiojoje Rusijos retorikoje „specialioji karinė operacija“ Ukrainoje atvirai siejama su antigenderistiniu ideologiniu projektu. Pavyzdžiui, kai Putinas paskelbė karą, visa pastraipa jo kalboje buvo apie tai, kaip Vakarai neva menkina Rusijos „tradicines vertybes“ ir stumia jiems savo pseudovertybes.
Putinas taip pat kalbėjo apie vidinius priešus Rusijos visuomenėje, kuriuos privalu nugalėti – tuos, kurie negali gyventi be foie gras (liet. žąsų kepenėlių paštetas), austrių ir taip vadinamų gender laisvių. Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarchas Kirilas taip pat viešai pasakė, kad šio karo esmė yra gėjų eitynės, kaip absurdiškai tai beskambėtų. Paaiškinimas toks: Donbase atsisakyta rengti gėjų paradus, todėl NATO mus puola.
Kai kalbame apie antigenderistinį judėjimą kaip tarptautinį tinklą, dalis aljansų subyrėjo po 2014 m. Krymo aneksijos. Pavyzdžiui, kai kurie veikėjai boikotavo Rusijos forumą „Pasaulio šeimų kongrese“. Dabar daugelis JAV krikščioniškojo-konservatyviojo flango bei asmenys ir organizacijos Europoje bando užglaistyti savo buvusias sąjungas su Rusija. Rusija tapo nepageidaujama valstybe ir šiame judėjime. Sunku numatyti, ar taip pat klostysis ir ateityje – tai priklausys nuo tolimesnės karo eigos.
Kiek, jūsų požiūriu, antigenderistiniai judėjimai ir jų sklaida turėtų mus neraminti?
Antigenderistiniai judėjimai kelia pavojų ne tik moterų ir LGBT+ teisėms, tačiau savo veikla jie puola demokratiją. Antigenderisitnės idėjos yra dalis autoritarinės, prieš demokratiją nukreiptos darbotvarkės, kuri siekia atimti dalies visuomenės teises bei galimybę gyventi pilnavertiškai. Visi, kam rūpi demokratija, šį pavojų turėtų vertinti rimtai.
Interviu parengtas įgyvendinant projektą „Žmogus žmogui žmogus“, kuris yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Bei projektą „Be Hate Free: laisvų nuo neapykantos bendruomenių kūrimas Lietuvoje“, kurį bendrai finansuoja Švedijos institutas ir Švedijos ambasada Vilniuje. Projektus įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras kartu su partneriais.
