Šią vasarą pirmą kartą įvyko rašinių LGBT+ tematika konkursas, kuriame galėjo dalyvauti jaunimas iki 23 metų ir laimėti du prizus po 50 eurų. Prieš paskelbiant du nugalėjusius rašinius, norėjau parašyti, kaip gimė ši paprasta, bet Lietuvoje nauja iniciatyva. Nors girdžiu nuogąstavimus, kad lietuviška rašto kultūra merdi ir ypač dėl švietimo sistemos, šis konkursas įtikino mane, kad įdomių ir drąsių pasakojimų apie Lietuvos LGBT+ jaunimą renesansas gali būti visai čia pat. Tereikia apsidaryti ir atsiverti naujoms formoms.
Panašūs rašinių konkursai įprasti Vakaruose. Liberalesniuose Jungtinių Valstijų universitetuose apstu galimybių LGBT+ jaunimui aprašyti savo patirtis ar dalyvavimą aktyvizme. Piniginiai prizai dažnai skiriami paremti autorių bakalauro studijas. Rašiniai vertinami pagal įprastus rašto darbų kriterijus – minties savitumą, temos suvokimą, kūrybiškumą.
Lietuvos jaunimas panašių galimybių veik neturi. Sakydama „jaunimas“ visų pirma kalbu apie moksleivius ir studentiją. Nors akronimas LGBT dažnai siejamas su jaunimu, mūsų šalyje nereikia toli dairytis, kad įsitikintume, jog be atestato ir diplomo retas LGBT+ bendruomenės narys ar mūsų sąjungininkas tampa matomas net gana atviroje žmogaus teisių advokatūros srityje. O kur dar tie, kurie save sieja ne su politika ar žmogaus teisių lobizmu, o su kūrybinėmis industrijomis, žurnalistika, globalia literatūros rinka? Metas tokius balsus Lietuvoje ne tik priimti, bet ir juos puoselėti bei brandinti.
Taigi, mintis surengti rašinių jaunimui LGBT+ tematika konkursą kilo stebint, kas vyksta, tebesiklausant ausį glostančio „Baltic Pride“ renginių aido ir svajojant, kaip leisti tą savaitę trukusiai euforijai neatslūgti. Tautininkai jau keletą metų rengia banalius moksleivių rašinių konkursus apie patriotizmą. Jau nebepadoru nesiimti bent šiokios tokios alternatyvos, išlaisvinančios iš mokykloje ir universitete primestų klišių.
Trys bičiuliai sutiko padėti vertinti rašinius – kino kūrėjas Romas Zabarauskas, lyčių studijų tyrėja Rasa Navickaitė ir kūrybininkas Edvinas Grin. Prisiminiau, kad pati įsidrąsinau rašyti, kai prieš dešimt metų vos įsikūrusi Dubline laimėjau „Amerikos lietuvio“ organizuotą rašinių apie emigraciją konkursą. Nuo to laiko nutekėjo daug vandens. Emigracijoje teko iš naujo mokytis rašyti, nes to, ką man suteikė viena stipriausių Lietuvos gimnazijų, žurnalistikos studijos Vilniaus universitete ir darbas žiniasklaidoje, nepakako siekiant atrasti savo balsą, kontekstą jam ir norint išmokti rašyti daugiau nei vien dėl argumento ar priešpriešos.
Kodėl konkurse apsiribota 23-ejų metų riba? Nes per pastaruosius metus keli sutikti būtent šiai kartai priklausę žmonės su begaliniu ilgesiu vis primindavo, kad Lietuvos LGBT+ bendruomenės labai praturtėtų, jei jose būtų daugiau palaikymo, solidarumo, kūrybingumo, pagarbos ir noro šviestis. Tokioms jaunoms, užvežančioms sieloms būtinos diasporiškos bendruomenės, atviresni miestai, universitetai, kuriuose necenzūruojami kursai apie seksualumą, kūną ir socialinius judėjimus. Matydama jų nuoširdumą ir aistrą, ne vieną Lietuvoje sutiktą jauną LGBT+ žmogų padrąsinau emigruoti. Keletas jų taip ir padarė. Vis dėlto prieš šiai kartai išvykstant verta pakviesti juos stabtelėti. Verta įsiklausyti į tai, ko jie labiausiai ilgisi ir kaip jie kalba. Tuomet belieka kabintis į jų žodžius. Dėl jų, savęs, draugų ir jais tapsiančių.
Pirmasis konkursą laimėjęs rašinys bus paskelbtas portale „Manoteises.lt“ jau netrukus.
