Komentaras

Tautinių mažumų teisių egzaminas Lietuvai – kol kas neįkandamas

Mano teisės

Kristina Rūkaitė, asmeninio archyvo nuotr.

Kristina Rūkaitė, Lietuvos žmogaus teisių centras | 2021 06 04

Lietuvos laukia svarbus žmogaus teisių egzaminas – šįmet šalies pažanga bus vertinama Jungtinių Tautų (JT) Visuotinės periodinės peržiūros metu. Lietuvai siekiant būti išrinktai į JT Žmogaus teisių tarybą, ši peržiūra ir jos rezultatai – ypač svarbūs.

Šalies pažangos ataskaitą teikia valstybės institucijos, kurios paprastai yra linkusios pabrėžti teigiamus aspektus ir nutylėti probleminius. Siekiant susidaryti pilnesnį vaizdą, JT taip pat svarsto ir vadinamąsias šešėlines ataskaitas, kurias rengia nevyriausybinės žmogaus teisių organizacijos.

Šiais metais tokią ataskaitą JT pateikė Žmogaus teisių organizacijų koalicija. Joje vertinamos šešios žmogaus teisių temos: moterų teisės ir lyčių lygybė, negalia, LGBTI, migrantų ir tarptautinės apsaugos gavėjų teisės, tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisės, vaikų ir jaunimo teisės. Šiame komentare pasidalinsiu esminėmis problemomis ir rekomendacijomis Lietuvai tautinių mažumų ir migrantų bei tarptautinės apsaugos gavėjų teisių srityse.

Viena esminių ir pasikartojančių rekomendacijų Lietuvai tautinių mažumų teisių užtikrinimo srityje yra priimti tautinių mažumų įstatymą – praėjusiais metais  „šventėme“ dešimties metų sukaktį, kaip šio įstatymo neturime. Nors Lietuva dar 2000 m. be jokių išlygų ratifikavo Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, ne visi įstatymai iki šiol yra su ja suderinti ir apskritai nėra vieningo teisinio reguliavimo, saugančio tautinių mažumų teises.

Vos prabilus apie šio įstatymo projektą, viešojoje erdvėje tapo įprasta mojuoti prieštaravimo LR Konstitucijai ir Valstybinės kalbos įstatymui vėliava. Suvokiant pastarųjų teisės aktų reikšmę ir nesiekiant jų sumenkinti, šie kontrargumentai užkerta kelią judėti visapusiško tautinių mažumų teisių užtikrinimo link ir nekviečia ieškoti sprendimų. Tautinių mažumų įstatymas yra reikalingas siekiant įtvirtinti bendrus principus ir teises tautinėms mažumoms, o ypač išspręsti tokius įsisenėjusius klausimus kaip tautinių mažumų kalbų vartojimas viešajame gyvenime, dvikalbių lentelių bei originalių asmenvardžių rašyba oficialiuose dokumentuose.

Kita svarbi tema, susijusi su tautinių mažumų bei migrantų bei tarptautinės apsaugos gavėjų situacija Lietuvoje, kuri taip pat pabrėžiama ataskaitoje, yra šių grupių patiriama diskriminacija, neapykantos kalba ir nusikaltimai. Kasmetinių viešosios nuomonės apklausų rezultatai rodo, kad socialinė distancija romų, čečėnų, musulmonų ir pabėgėlių atžvilgiu tebėra didelė: 2020 m. daugiau nei pusė respondentų nenorėjo gyventi romų, apie 41 % – musulmonų, 36 % – čečėnų, o 27 % – pabėgėlių kaimynystėje (1). 2019 m. atliktas kokybinis neapykantos nusikaltimų pažeidžiamų bendruomenių tyrimas atskleidžia, kad romų, musulmonų ir kai kurios migrantų grupės yra apskritai pažeidžiamiausios mažumų grupės Lietuvoje (2).

Nors dažniausias registruotų neapykantos nusikaltimų motyvas yra aukos  priklausymas tam tikrai etninei grupei, nusikalstamos veikos atspindi tik nedidelę dalį realiai įvykstančių tokio tipo nusikaltimų. Taip nutinka ne tik dėl pačių nusikaltimų latentiškumo, bet ir dėl institucinių įpročių tiriant šiuos nusikaltimus bei pačių bendruomenių nepasitikėjimo institucijų galimybėmis į šiuos nusikaltimus reaguoti. Viena vertus, šie nusikaltimai Lietuvos teisinėje bazėje išskiriami kaip savarankiškos nusikalstamos veikos, o motyvas kaip sunkinanti aplinkybė arba kaip nusikalstamos veikos kvalifikuojantis požymis, tačiau praktikoje jie dažnai kvalifikuojami kaip viešosios tvarkos pažeidimas, o tai prisideda prie neapykantos nebaudžiamumo ir normalizavimo.

Ataskaitoje taip pat akcentuojame, kad šių visuomenės grupių diskriminacija yra iš esmės normalizuota tiek visuomenės, tiek instituciniais lygmenimis. Čia svarbu suprasti, jog susiduriant su kasdiene diskriminacija darbo rinkoje, švietimo ir sveikatos įstaigose ar tiesiog viešosiose erdvėse, ji tam tikru lygmeniu yra internalizuojama ir pačių bendruomenių. Vis dar įprasta kaltinti šias žmonių grupes dėl jų užsidarymo ir „motyvacijos stygiaus“, neapgalvojant, kad įvairių diskriminacijos formų poveikis yra itin neigiamas tiek atskirų asmenų psichologinei sveikatai ir gyvenimo kokybei, tiek pačių bendruomenių integracijai.

Apibendrinant ataskaitoje pabrėžiame, kad pasigendama strateginio valstybės požiūrio į tautinių mažumų ir migrantų integraciją, nuoseklių ir ilgalaikių integracijos politikos priemonių, visapusiško tautinių mažumų ir migrantų teisių užtikrinimo. Konkretūs to pavyzdžiai – nors ir turime romų integracijos planus, juose stinga ilgalaikės vizijos ir konkrečių veiksmų, kurie apimtų švietimo, būsto ir užimtumo sąsajas, o kalbant apie mūsų didžiąsias (rusų ir lenkų) tautines mažumas, jautria tema išlieka švietimo kokybė (prastesni mokinių pasiekimai tautinių mažumų kalbomis mokomose mokyklose, kvalifikuotų pedagogų trūkumas). Lietuvos švietimo sistema nėra tinkamai pasirengusi priimti lietuvių kalba nekalbančius užsieniečius vaikus.

  1. Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių mažumų tyrimų instituto užsakymu atliktos visuomenės nuostatų apklausos 2020 m. rezultatai, 2020 m. spalio 13-23 d.
  2. Labanauskas, L., Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerija, „Neapykantos nusikaltimų paveiktų bendruomenių kokybinių tyrimų ataskaita“, 2019.

Kristina Rūkaitė yra Lietuvos žmogaus teisių centro (LŽTC) projektų koordinatorė. LŽTC yra Žmogaus teisių organizacijų koalicijos narė.

Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Prioritetas gerovės valstybėje – žmogaus teisės“, kuris finansuojamas EEE finansinio mechanizmo lėšomis.

apf

Komentuoki