Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad įstatymams nuolat tobulėjant ir užpildant paliktas spragas, mūsų teisė būti apsaugotiems nuo neteisėtų privačios erdvės pažeidimų turėtų būti tvirta kaip niekad.
Nors itin sparčiai plintant išmaniosioms technologijoms galime svariai prisidėti prie teisingumo vykdymo ir tapti labiau atsakingais, šių priemonių prieinamumas Lietuvoje vis dar kelia daug klausimų, tad kartais asmenys gali peržengti leistinas ribas, jų manymu, siekdami teisingumo, o realybėje darydami vis platesnio masto žmogaus teisių pažeidimus. Norint šią problemą suprasti giliau, šiame straipsnyje bus iškelti ir analizuojami trys principai, kurie yra aktualiausi ir keliantys daugiausiai klausimų: sekimo priemonių įsigijimo sąlygos, privačių ir viešų erdvių ribos bei teismo sprendimų leisti rinkti informacija specifika.
Technologijų įtaka: pirkimas ir naudojimasis
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad bent jau materialųjį aspektą įstatymai puikiai kontroliuoja: norint rinkti garso/vaizdo informaciją apie kitą asmenį būtinas teismo leidimas, tad turėtų būti nesvarbu, kiek kiekvienam visuomenės nariui yra prieinamos priemonės, leidžiančios slaptai rinkti informaciją. Lietuvos Respublikos įstatymai tai puikiai pabrėžia: mūsų šalies Konstitucija aiškiai dėsto, kad „žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas“ ir prideda, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Visuomenės informavimo įstatyme nurodomos sąlygos, kuriomis galima rinkti informaciją taip, kad nepažeistume asmens teisių, orumo, garbės ir privataus gyvenimo, iš kurių svarbiausia žinoti tai, jog daryti vaizdo/garso įrašus (jei tai nėra išimtis, kai tai yra renkama motyvuotu teismo sprendimu ir reikalinga vykdant teisingumą) galima tik su asmens sutikimu. Tą patį teigia ir LR Civilinis kodeksas, o būtent šio kodekso 2.22 straipsnis, kuriame dar ir užtikrinama teisė dėl teisių pažeidimo kreiptis į teismą: „Fizinis asmuo, kurio teisė į atvaizdą buvo pažeista, turi teisę teismo tvarka reikalauti nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą“. Tačiau net ir žinant, kad už tai traukiama baudžiamojon atsakomybėn, neretai žiniasklaidoje pasirodo naujų sekimo skandalų. Kodėl? Veikiai viena iš pagrindinių priežasčių šiai problemai kilti yra ta, jog įsigyjant tokio pobūdžio „įrankius“, pardavėjai laikosi nuostatos „už prekės legalų panaudojimą visiškai atsako pirkėjas“. Lietuvoje įsigyti įrangą, su kuria galima slaptai daryti vaizdo/garso įrašus galima visiškai legaliai. Grėsmė kyla tada, kai surinkti duomenys yra panaudojami. Tačiau toks požiūris kelia nesklandumų, mat kai nesirūpinama asmenų sekimu iki tos akimirkos kai surinkta informacija yra skelbiama, atsiranda žmogaus teisės į privatų gyvenimą pažeidimo galimybė.
Privačios ir viešos erdvės sankirta
Antra problema yra kiek sudėtingesnė. Kadangi anksčiau įvardintuose įstatymuose informacijos rinkimo specifika itin skiriasi viešoje ir privačiose vietose, būtina surasti aiškų jų skirtumą. LR Visuomenės informavimo įstatyme į privataus gyvenimo apibrėžimą įtraukiamos ir „privačios patalpos, kurias asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai“. Nors iš pirmo žvilgsnio priekabių prie apibrėžimo nėra, tačiau pažvelgus į 2002 metų spalio 8 d. Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartį, kurioje viešoji vieta apibrėžiama kaip „tokia vieta, kurioje, nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys“, vienas iš galimų klausimų būtų: jei privačiose patalpose, kurias asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai lankosi kiti žmonės, ar tai jau laikoma vieša vieta ir joje galima legaliai daryti vaizdo/garso įrašus? Kadangi tokių klausimų veikiai iškyla kiekvienoje su šia tema susijusioje byloje, būtina remtis kitų bylų bei teismų praktika ir priimant sprendimą aiškiai pabrėžti šiuos skirtumus, kad vėliau nekiltų jokių neaiškumų asmenims, kuriuos byla liečia asmeniškai.
Kitas ryškus nesklandumas, su kuriuo susiduria nemažai žmonių – vaizdo/garso įrašų darymas darbo vietoje. Čia privačios ir viešos susikerta bene aiškiausiai ir dažnai asmenys nepilnai žino savo teises ir kaip jas ginti. Svarbiausia, ką būtina pabrėžti šitoje situacijoje yra tai, kad situacija yra tokia pati, kaip ir bet kokiu kitu vaizdo ar garo įrašų rinkime – darbuotojas turi būti pasirašytinai supažindintas su tuo, kad jis yra filmuojamas. Tačiau net ir tada atsiranda nemažai specifinių nurodymų. Kaip teigė Henrikas Mickevičius, Žmogaus teisių stebėjimo instituto steigėjas ir vyriausiasis patarėjas, „kameros įrengimas turi būti proporcingas tikslui“, t.y. informacijos rinkimo priemonės įrengiamos tik tada, kai kitaip pasiekti šį tikslą nėra įmanoma. Tą patį teigia ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas. Kartu jame nurodyti specifiniai reikalavimai, keliami darbdaviui norint įrengti stebėjimo įrangą darbo vietoje (filmuojama ne didesnė teritorija, negu būtina ir renkama ne daugiau informacijos, negu reikia, t.y. nebūtų peržengiamos proporcingumo ir sveiko proto ribos). Svarbu pažymėti, kad filmuojamoje patalpoje turi būti pateikta informacija apie, tai kad asmenys yra filmuojami (pvz., lentele), joje turi būti nusakoma stebėjimo paskirtis. Svarbiausia šitoje srityje žinoti, jog darbdavys jokiu būdu negali filmuoti savo darbuotojo slaptai, prieš tai jo neinformavęs, nes tai ne tik prieštarauja nuostatoms įtvirtintoms įstatymuose, bet ir pažeidžia asmens teisę į privatumą. Šių teisių suvokimas galėtų stipriai prisidėti prie dabartinės situacijos gerinimo, bet verta paminėti, kad net ir tada didžiulė atsakomybė sprendžiant tokias problemas krenta ant teisėsaugos institucijų pečių siekiant objektyviai įvertinti, ar nebuvo pažeistos ribos tarp privačios ir viešos erdvės ir ar informacijos rinkimas atitiko visus įstatymų keliamus reikalavimus. Taigi šis principas galiausiai priklauso tiek nuo savo teisių žinojimo, tiek nuo teisėsaugos sugebėjimo objektyviai įvertinti kiekvieną situaciją ir apsaugoti žmones nuo pažeidimų.
Ribų perbraižymas ir prioritetai
Tačiau net ir su minėtųjų kriterijų taikymu teisėsaugos institucijos kartais klysta ir čia iškyla paskutinė problema: teismo sprendimų leisti apie asmenį rinkti informaciją specifika. 2014 m. per Lietuvą nuvilnijus skandalas, kai pareigūnai, nors ir gavę teismo leidimą, nepagrįstai pasiklausė žurnalistų pokalbių (veikiai ir juos įrašinėjo), Lietuvos žurnalistų sąjunga (toliau – LŽS) pranešime skelbė, kad LŽS teisininkams atidžiai įvertinus teismų sprendimus buvo nutarta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokurorai „pažeidė atskirų žurnalistų ar kitų naujienų agentūros BNS darbuotojų teises“. Taip gali nutikti ir pavieniam asmeniui, kai teismas duoda leidimą informacijos apie asmenį rinkimui, tačiau vėliau kaltė nėra įrodoma, kaltinamasis yra išteisinamas. Būtina pasakyti, kad Lietuvos įstatymai numato žalos atlyginimą dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo veiksmų. Tačiau, tarp šių dviejų atvejų skirtumas yra tas, kad BNS žurnalistų sekimo atveju, tai buvo viešas skandalas apie kurį sužinojo visuomenė, o apie pavienių piliečių sekimą veikiai nesužinosime kol apie tai nebus. 2011 metais Europos Parlamento komisija pranešė, kad Lietuvos teisėsauga 2008 metais kreipėsi į telekomunikacijų tarnybas, siekdama gauti duomenis apie kiek daugiau nei 85 tūkst. žmonių skambučių, kas yra ketvirtas pagal dydį rezultatas Europos Sąjungoje (po Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Čekijos). Jei nežinosime apie savo sekimą, greičiausiai negalėsime kreiptis dėl žalos atlyginimo. Nepaisant skaičių, šią tendenciją nėra lengva pakeisti. Būtent visa ši problema, kuri susijusi su teismo sprendimu leisti daryti vaizdo/garso įrašus apie žmogų atsiremia į klausimą – ar mes esame pasiryžę perbraižyti savo teisių ribas tam, kad leistume efektyviau vykdyti teisingumą? Tikriausiai į šį klausimą galima atsakyti tik po ilgų diskusijų su visuomene ir jos prioritetų išryškinimu.
Pabaigai
Apibendrinant, garso/vaizdo įrašų naudojimas siekiant kažką įrodyti galiausiai atsiremia į kelis aspektus. Pirma, įstatymai aiškiai reglamentuoja informacijos rinkimą, tačiau sekimo technologijų pardavimo specifika vis dar turi nemažą įtaką mūsų privatumo neapsaugojimui. Antra, tiek privačiose, tiek viešose, tiek darbo erdvėse būtina žinoti, kad informacija be asmens sutikimo negali būti renkama, tačiau net ir informavus asmenis, tiriant teisių pažeidimo atvejus, teisėsaugai būtina atsižvelgti į kitas aplinkybes (informacijos pateikimo specifiką, byloje dalyvaujančių asmenų parodymus, įrašo apimtį, tyrimą kartu su kitais įrodymais ir pan.) norint objektyviai įvertinti situaciją. Trečia, visuomenės nariams būtina nuspręsti, ar jie yra pasiryžę stumtelėti savo privataus gyvenimo ribas teisėsaugos naudai. Atitinkamai atsižvelgdami į šiuos tris principus sugebėsime ne tik tinkamiau apsaugoti savo teises, bet ir kurti tvirtesnę įstatymų bazę.
Informaciją 2020 12 31 atnaujino teisininkė Eglė Tilindienė.
Informacija atnaujinta įgyvendinant projektą „Kalbanti demokratija: erdvių demokratijai ir žmogaus teisių puoselėjimui kūrimas Lietuvoje“, projektą finansuoja Švedijos institutas ir Švedijos karalystės ambasada Vilniuje.
