Šeštadienį Šiuolaikinio Meno Centre vyks „Nepatogaus kino“ seansas „Donna Haraway: pasakojimai žemiškojo išlikimo labui“.  Po filmo peržiūros festivalis kartu su Nacionaline emancipacijos diena kviečia į diskusiją „Donna Haraway: kas po feminizmo?“.

Kaip pasikeistų mūsų kasdienybė, jei kiekviena ir kiekvienas gautume atlyginimą vien už tai, kad gyvename? Ši, iš pirmo žvilgsnio utopinė idėja, sulaukia palaikymo – ir kritikos – nuo anarchistų iki Silicio slėnio milijardierių. „Nepatogaus kino“ svečias austrų režisierius Christianas Todas teigia, kad universalios bazinės pajamos yra geriausias būdas kovoti su finansine nelygybe ir leisti žmonėms

Žodis „šeima“ kiekvienam reiškia skirtingas patirtis. Filmas „Mano sudėtinga laiminga šeima“, rodomas festivalyje „Nepatogus kinas“, kviečia pamatyti ir išgirsti vaikus, kuriančius santykius su naujais savo tėčių ir mamų sutuoktiniais bei partneriais. Po filmo organizatoriai pakvietė diskusijos „Mano sudėtinga, bet laiminga šeima“ ir susipažinti su šeimomis iš Lietuvos: kokia globėjų ar biologinius vaikus auginančių šeimų kasdienybė

Žmogaus teisių portalas manoteises.lt kviečia į festivalį „Nepatogus kinas“ ir pristato programą „Drąsa kalbėti“ – drąsius dokumentinius filmus ir diskusijas kino teatruose.

Spalio 4 d. Vilniuje prasidėsiančio dvyliktojo žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ programoje bus parodytas filmas „Priimtinos nuodemės”. Filmo pagrindinis personažas Meilechas – žydas, kilęs iš ultraortodoksų hasidų atšakos Izraelyje. Būdamas dvidešimt vienerių metų iš savo bendruomenės jis buvo išvytas už tai, jog nusprendė įduoti policijai ilgą laiką jį prievartavusį pedofilą.

Tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ skelbia programą, kuri sudaryta reaguojant į Lietuvoje ir visame pasaulyje vykstančius aktualius socialinius, politinius ir aplinkosaugos reiškinius.

Už dviejų savaičių vyksiantys Rusijos prezidento rinkimai didesnių klausimų nekelia.

Kurčiųjų pasaulis – dažnam girdinčiajam iš viso nepažįstama teritorija, tačiau, anot teatro mokytojos Anželikos Teresės, jis ne toks jau ir „kitoks“. Klausos negalią turintieji laisvai šoka, dainuoja, o ir teatro scenoje jie – ne naujokai. Tiesa, ne profesionalioje, nes įgyti aukštąjį išsilavinimą, net ir ne menų srityje, jų galimybės iš ties ribotos.

Viešojoje erdvėje dažnai diskutuojame apie įvairių stereotipų žalą. Tradiciniai lyčių vaidmenys stabdo ekonominį progresą, rasistinės nuostatos trukdo įvairių etninių grupių integracijai, siauras tapatybės suvokimas kenkia LGBT* bendruomenės lygiateisiškumui. Tačiau bene labiausiai nuo sustabarėjusio ir diskriminacinio požiūrio kenčia proto negalią turintys žmonės, kurių nuomonės, formuojant valstybės politiką, apskritai niekas nesusimąsto paklausti.