Ši esė parašyta „Nepatogaus kino” 20-mečio konkursui „Rašome ateitį” ir žiuri buvo įvertinta I vieta. Autorės laukia prizas: kelionė į diplomatijos stovyklą „Young Diplomat Summer School” Hagoje (Nyderlandai) 2027 m. rugpjūtį.
2046-ieji. Negalia nebeegzistuoja. Ne todėl, kad medicina išgydė visas ligas ar technologijos panaikino žmonių fizinius, sensorinius ir kognityvinius skirtumus. Žmonių kūnai nepasikeitė taip radikaliai, kaip galėtume įsivaizduoti, bet pasikeitė pasaulis, kuriame jie gyvena. Per du dešimtmečius visuomenė atsisakė įsitikinimo, kad kiekvienas turi prisitaikyti prie vieno nustatyto gyvenimo modelio. Miestai, institucijos ir viešosios paslaugos pradėti kurti atsižvelgiant į skirtingus gebėjimus, o ne tikintis, kad neatitinkantys įprastų standartų žmonės patys ras būdą juose dalyvauti. Tai, kas anksčiau buvo vadinama specialiu pritaikymu, tapo įprasta visuomenės veikimo dalimi.
Tačiau, visų pirma, grįžkime į 2026-uosius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis skelbia: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“ Ironiška, kad tame pačiame straipsnyje, vardijant diskriminacijos pagrindus, negalia nėra tiesiogiai paminėta. Nors Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad šis sąrašas nėra baigtinis, toks nutylėjimas kelia platesnį klausimą: ar visuomenė, pripažįstanti visų žmonių lygybę, iš tiesų atsižvelgia į visų jų poreikius? Juk ką reiškia konstitucinė lygybė žmogui, kuris negali patekti į valstybės instituciją dėl laiptų prie jos įėjimo? Konstitucijoje įtvirtinta lygybė neturėtų baigtis ten, kur prasideda neprieinama infrastruktūra. Vis dėlto šis prieštaravimas neapsiriboja vien viešųjų pastatų prieinamumu. Universitetas gali deklaruoti lygias studijų galimybes, tačiau neturėti prieinamų mokymosi priemonių. Darbdavys gali skelbti vienodas įsidarbinimo sąlygas, tačiau neatsižvelgti į skirtingus darbuotojų poreikius. Tokiais atvejais diskriminacija nebūtinai pasireiškia tiesioginiu draudimu. Kartais atskirtį sukuria iš pažiūros visiems vienodos taisyklės, kurios neatsižvelgia į nevienodas žmonių galimybes ir poreikius. Taigi vien teisių pripažinimas dar neužtikrina lygybės, jeigu ne kiekvienas individas gali jomis realiai pasinaudoti.
Būtent čia atsiranda „nepatogumas“. Žmogus, kuris atkreipia dėmesį į neprieinamą įėjimą ar prašo pakeisti nusistovėjusią tvarką, gali būti suvokiamas kaip keliantis papildomų problemų. Jo poreikiai reikalauja laiko, išteklių ir sprendimų, kurių institucijoms būtų paprasčiau nepriimti. Tačiau ar iš tiesų nepatogus yra žmogus, kuris nori patekti į pastatą, ar sistema, kurioje toks veiksmas tampa problema? Šis klausimas atskleidžia esamos įtraukties ribotumą: visuomenė skelbia jos siekianti, tačiau dažnai tikisi, kad norintys įsitraukti žmonės nekvestionuos esamų taisyklių. Manoma, jog asmenys su negalia kantriai susitaikys su kliūtimis ir patys ieškos būdų jas įveikti, nors kitiems tokios problemos apskritai nekyla. Absurdiška, bet tokiu atveju ne pati nelygybė, o pastangos ją panaikinti imamos laikyti problema. Galbūt todėl metas pakeisti požiūrį į tai, ką reiškia būti „nepatogiam“? Tokiu atveju nepatogumas gali būti ne asmeninė savybė ar nepagrįstas reiklumas, o atsisakymas priimti tvarką, kurioje vienų žmonių poreikiai laikomi savaime suprantamais, o kitų – papildomais. Jis gali tapti būdu atskleisti konfliktą tarp to, kokia visuomenė save laiko, ir to, kaip ji iš tiesų veikia. Taigi, jei norime, kad 2046 metais negalia nebeegzistuotų kaip visuomenės kuriama atskirtis, šiandien pirmiausia turime išdrįsti būti nepatogūs.
ŽMONĖS SU NEGALIA NĖRA PROBLEMA
Visuomenės gyvenimas organizuojamas pagal tam tikrą žmogaus įvaizdį, kuris, tiesa, retai įvardijamas, tačiau atsispindi kasdieniuose sprendimuose. Laiptai prie pagrindinio įėjimo simbolizuoja, kad kiekvienas lankytojas gali jais užlipti. Tik garsiniai pranešimai viešajame transporte – kad visi keleiviai gali girdėti. Sudėtingos skaitmeninės paslaugos, neturinčios alternatyvių naudojimo būdų – kad visi geba vienodai greitai suprasti ir apdoroti informaciją. Šie sprendimai atrodo neutralūs, nes atitinka daugumos įpročius, tačiau iš tiesų jie nustato, kokie žmogaus gebėjimai laikomi savaime suprantamais. Problema ta, kad toks idealizuotas žmogaus modelis neatspindi tikrosios visuomenės įvairovės. Žmonės skiriasi ne tik fiziniais, sensoriniais ar kognityviniais gebėjimais, šie gebėjimai gali keistis ir per vieno žmogaus gyvenimą. Senėjimas, liga, laikina trauma ar kitos aplinkybės gali pakeisti tai, kaip individas juda, suvokia informaciją ar atlieka kasdienes užduotis. Todėl infrastruktūra, sukurta remiantis nekintančio ir visapusiškai pajėgaus asmens prielaida, neatitinka net pačios visuomenės, kuriai ji skirta.
Tai keičia ir klausimą, ką apskritai vadiname negalia. Žmogus, naudojantis vežimėlį, gali savarankiškai judėti aplinkoje, kurioje nėra laiptų ar kitų fizinių kliūčių. Tačiau tas pats žmogus gali būti visiškai priklausomas nuo svetimos pagalbos pastate, kuriame vienintelis kelias į antrą aukštą yra laiptinė. Jo kūnas abiem atvejais lieka toks pat – pasikeičia tik aplinka ir jos suteikiamos galimybės. Jeigu institucija yra neprieinama, kodėl problema laikomas žmogaus negebėjimas į ją patekti, o ne paties pastato negebėjimas tą žmogų priimti? Institucijos dažnai deklaruoja, kad jų paslaugos skirtos visiems, nors jų veikimo sąlygos iš anksto numato tik dalį visuomenės. Pavyzdžiui, muziejus gali būti pritaikytas žmonėms su judėjimo negalia, tačiau neturėti eksponatų aprašymų Brailio raštu ar garsiniu formatu. Panaši situacija yra ir politinėse institucijose, kur į gestų kalbą verčiami svarbiausi posėdžiai ir renginiai, tačiau ne visos parlamentinės diskusijos yra vienodai prieinamos klausos negalią turintiems žmonėms. Taip galimybė savarankiškai sekti politinius sprendimus priklauso ne tik nuo piliečio teisės gauti informaciją, bet ir nuo to, kokią informaciją institucija nusprendžia pritaikyti. Tad vienodos taisyklės nebūtinai reiškia vienodą prieinamumą. Dėl šios priežasties svarbu atskirti formalų paslaugos atvirumą nuo realios galimybės ja naudotis. Tokia atskirtis dažnai lieka nepastebima, nes nėra išreikšta tiesioginiu draudimu. Ji atsiranda per projektavimo sprendimus, standartizuotas procedūras ir prielaidas apie tai, ką žmogus turėtų gebėti atlikti savarankiškai.
Vienas iš pagrindinių klausimų nėra vien tai, kaip žmones su negalia galima įtraukti į jau egzistuojančią sistemą – reikia persvarstyti pačius kriterijus, pagal kuriuos ši sistema kuriama. Jeigu visuomenė save vadina atvira visiems, ji negali būti projektuojama tik pagal vieno įsivaizduojamo žmogaus galimybes.
TEISĖ BŪTI NEPATOGIEMS
Pokyčiai prasideda nuo drąsos abejoti tuo, ką esame įpratę laikyti savaime suprantamu. Todėl teisė būti nepatogiems – tai galimybė kalbėti apie savo poreikius, kelti klausimus ir siekti teisingesnės institucinės tvarkos. Ši teisė apima kelis svarbius principus, kviečiančius kitaip pažvelgti į negalią, lygybę ir prieinamumą.
I. Teisės nėra privilegijos, už kurias reikia dėkoti
Kai žmogui su judėjimo negalia sudaroma galimybė patekti į viešąjį pastatą, tai kartais pristatoma kaip ypatingas institucijos pasiekimas. Įrengtas liftas, pritaikytas įėjimas ar individualiems poreikiams tinkamos studijų sąlygos dažnai laikomi geros valios gestais, nors iš tiesų tai būtinos sąlygos, užtikrinančios visiems vienodas galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime. Tokia praktika sukuria nelygiavertį santykį: vieni gali naudotis viešosiomis paslaugomis savaime, o kiti turi prašyti, laukti sprendimo ir neretai jaustis dėkingi už tai, kas turėtų būti užtikrinama be papildomų žingsnių.
II. Žmogaus teisės negali būti vertinamos vien pagal jų kainą
Sprendžiant dėl prieinamumo, dažnai pirmiausia klausiama, kiek kainuos liftas, pandusas ar transporto pritaikymas ir kiek žmonių jais naudosis. Toks skaičiavimas gali atrodyti racionalus, tačiau jis neįvertina pasekmių, kurias sukelia sprendimas nieko nekeisti. Nepritaikyta mokykla gali reikšti ribotą galimybę rinktis išsilavinimą, neprieinamas transportas – atsisakytą darbo pasiūlymą, o nepritaikyta gydymo įstaiga – priklausomybę nuo kitų pagalbos. Šios pasekmės retai įtraukiamos į ekonominius vertinimus, nors jų poveikis žmogaus gyvenimui gali būti ilgalaikis. Viešieji ištekliai, žinoma, nėra neriboti, tačiau neprieinamumas taip pat kainuoja, o už jį dažniausiai moka ne institucijos, o žmonės, kurių poreikiai lieka nepatenkinti.
III. Prisitaikymas negali būti vienpusė pareiga
Spontaniškumas yra viena iš kasdienės laisvės formų, apie kurią retai susimąstome, kol jos neprarandame. Galimybė paskutinę minutę nuspręsti nueiti į koncertą, pakeisti kelionės maršrutą ar apsilankyti naujoje kavinėje daugeliui atrodo savaime suprantama. Tačiau žmogui su negalia toks sprendimas gali reikšti būtinybę iš anksto susisiekti su organizatoriais, tikrinti transporto prieinamumą, ieškoti tinkamo įėjimo ar pasirūpinti lydinčiu asmeniu. Net ir kruopščiai viską suplanavus, pakanka neveikiančio lifto ar netikslios informacijos, kad planai žlugtų. Ilgainiui toks nuolatinis planavimas keičia ne tik kasdienius įpročius, bet ir patį individo santykį su savo galimybėmis. Prieš priimant kvietimą ar išbandant ką nors naujo, pirmiausia tenka įvertinti ne tai, ar norisi dalyvauti, o ar apskritai pavyks. Kartais paprasčiau atsisakyti išvykos, susitikimo ar renginio, nei dar kartą susidurti su nežinomybe ir galimu nusivylimu. Taip pasirinkimų laisvė pamažu siaurėja net ir tada, kai niekas tiesiogiai nedraudžia dalyvauti. Toks neprieinamumas riboja ne tik judėjimą, bet ir galimybę gyventi pagal savo norus, o ne pagal iš anksto numatytas kliūtis. Juk tikroji laisvė reiškia ne vien galimybę kažkur patekti, bet ir teisę pačiam spręsti, kur, kada ir kaip nori būti.
IV. Negalia nėra įkvėpimo istorija
Asmuo su negalia, baigęs universitetą, susiradęs darbą ar pradėjęs gyventi savarankiškai, neretai pristatomas kaip išskirtinio ryžto ir stiprybės pavyzdys. Žinoma, tokie pasiekimai verti pripažinimo, tačiau svarbu suprasti, kuo iš tiesų žavimės. Ar žmogaus gebėjimu siekti savo tikslų, ar tuo, kad jam pavyko įveikti kliūtis, su kuriomis kitiems apskritai netenka susidurti? Pavyzdžiui, studento su judėjimo negalia universiteto baigimas gali būti pristatomas kaip įkvepianti istorija, nors už šio pasiekimo slypi ne tik akademinis darbas, bet ir nuolatinės pastangos patekti į auditorijas bei suderinti studijų sąlygas. Problema kyla tuomet, kai tokiose istorijose visas dėmesys skiriamas asmeniniam atkaklumui, o aplinkybės, pareikalavusios šio atkaklumo, lieka nuošalyje. Visuomenė žavisi žmogumi, kuris sugebėjo įveikti sistemines kliūtis, tačiau rečiau klausia, kodėl tos kliūtys apskritai egzistavo. Taip net ir nuoširdus susižavėjimas gali netiesiogiai pateisinti esamą padėtį: užuot keitus neprieinamą aplinką, iš žmonių su negalia tikimasi dar daugiau pastangų, kantrybės ir ryžto. Sėkmė tampa asmeninės stiprybės įrodymu, o nesėkmė gali būti klaidingai suprantama kaip nepakankamas žmogaus užsispyrimas, nors abiem atvejais didelę įtaką daro aplinka. Individo galimybė neturėtų priklausyti nuo to, ar jis pajėgus kasdien įveikti daugiau sunkumų nei kiti. Be to, žmonės su negalia neprivalo nuolat įrodinėti savo stiprybės, kad būtų vertinami ir gerbiami. Jie turi teisę pavargti, suklysti, prašyti pagalbos, nepasiekti išskirtinių rezultatų ar tiesiog gyventi įprastą gyvenimą. Svarbu suprasti, jog individo vertė neturėtų būti matuojama tuo, kiek kliūčių jis sugebėjo įveikti.
V. Nepatogumas gali tapti pokyčių pradžia
Žmonių su negalia reikalavimai dažnai tampa nepatogūs tuomet, kai juos įgyvendinant tenka keisti nusistovėjusią tvarką. Tokiais atvejais problema dažnai įvardijamas pats reikalavimas, nors iš tiesų jis tik atskleidžia anksčiau nepastebėtą sistemos trūkumą. Todėl būti nepatogiam reiškia atsisakyti laikyti status quo savaime teisinga. Tai gali reikšti reikalauti paaiškinimo, kodėl naujai renovuotas pastatas vis dar neprieinamas, ginčyti sprendimą, kuriuo atsisakoma suteikti būtiną pritaikymą, ar viešai kelti klausimą dėl institucijų nevykdomų įsipareigojimų. Tokie veiksmai nėra siekis gauti išskirtinių privilegijų, jie paprasčiausiai parodo, jog teisės netenka prasmės, jeigu jų įgyvendinimas priklauso vien nuo institucijų geranoriškumo.
Visus šiuos principus vienija paprasta mintis: žmonės su negalia neturėtų nuolat įrodinėti, kad yra verti tokių pačių galimybių kaip ir visi kiti. Lygybė reiškia ne tik teisių pripažinimą, bet ir atsakomybę sudaryti sąlygas jomis naudotis. Todėl teisė būti nepatogiems reiškia galimybę nesitaikstyti su esamomis kliūtimis ir reikalauti, kad atsakomybė už pokyčius tektų ne tik pačiam žmogui, bet ir visuomenei bei jos institucijoms.
2026-IEJI: NEGALIA NEBEEGZISTUOJA
2046 metais prieinamumas nebėra atskira socialinės politikos sritis ar papildomas institucijų įsipareigojimas. Jis tapo neatsiejama visuomenės organizavimo dalimi, į kurią atsižvelgiama dar prieš projektuojant viešąsias erdves ar kuriant naujas paslaugas. Miestai planuojami įvertinant skirtingus judėjimo poreikius, skaitmeninės technologijos kuriamos įvairių sensorinių ir kognityvinių gebėjimų žmonėms, o švietimo ir darbo institucijos nesiremia prielaida, kad visi turi mokytis bei dirbti vienodomis sąlygomis. Šie pokyčiai matomi konkrečiuose sprendimuose: viešajame transporte prieinamumas užtikrinamas visoje kelionėje – nuo pritaikytų transporto priemonių iki galimybės savarankiškai pasiekti kelionės tikslą. Informacija pateikiama keliais formatais, todėl ja gali naudotis skirtingų poreikių žmonės. Pastatuose nebelieka situacijų, kai pagrindinis įėjimas skirtas vieniems, o žmonės su judėjimo negalia nukreipiami į atskirą įėjimą per kiemą ar tarnybines patalpas. Tačiau svarbiausias pokytis nėra vien fizinės ar skaitmeninės aplinkos pertvarkymas. Per du dešimtmečius iš esmės pasikeitė visuomenės supratimas apie žmogaus galimybes ir jo vietą bendruomenėje. Ilgą laiką žmonių su negalia kasdienybė priminė Sizifo mitą – nuolatines pastangas įveikti kliūtis, kurios kitą dieną iškildavo iš naujo. Kiekvienas prašymas pritaikyti aplinką, kiekvienas bandymas įrodyti savo gebėjimus ar teisę dalyvauti visuomenėje tapdavo dar vienu akmeniu, kurį tekdavo ridenti į kalną. 2046 metais šis nesibaigiantis procesas pagaliau nutrūksta. Ne todėl, kad žmonės išmoko lengviau stumti akmenį, o todėl, kad visuomenė pagaliau suprato, jog pats kalnas neturėjo ten būti. Šis pokytis atsispindi ir švietimo bei darbo institucijose. Mokymosi sąlygos nebėra grindžiamos vienu numatytu studento gebėjimų modeliu: mokymosi medžiaga pateikiama prieinamais formatais, o būtini pritaikymai įgyvendinami be ilgų administracinių procedūrų. Darbo rinkoje panašiai persvarstomas darbo organizavimas. Lankstus darbo laikas, nuotolinio darbo galimybės ar pritaikyta darbo aplinka nebelaikomi išskirtinėmis nuolaidomis. Darbuotojai vertinami pagal jų atliekamo darbo kokybę, o ne pagal gebėjimą prisitaikyti prie vieno darbo tempo ar būdo. Tai nereiškia, kad išnyksta profesiniai reikalavimai, tačiau jie atskiriami nuo nepagrįstų prielaidų apie tai, kaip asmuo privalo dirbti. Permainos atsispindi ir kasdienybėje. Viešosios paslaugos organizuojamos taip, kad jų prieinamumas nepriklausytų nuo išankstinių prašymų ar darbuotojų geranoriškumo. Žmonės gali spontaniškai priimti sprendimus, keisti planus ir dalyvauti visuomeniniame gyvenime nepatirdami papildomos administracinės ar organizacinės naštos. Vis dėlto tokia visuomenė nesimbolizuoja, jog išnyko visi su negalia susiję sunkumai. Žmonių kūnai ir toliau skiriasi, tačiau šie skirtumai nebėra pagrindas sisteminei atskirčiai. Net ir prieinamoje visuomenėje išlieka individualios pagalbos, sveikatos priežiūros ir socialinės apsaugos poreikis. Todėl 2046 metų visuomenė nėra tokia, kurioje visiems pakanka vienodų sprendimų. Priešingai, ji pripažįsta, kad vienodos sąlygos ne visuomet užtikrina vienodas galimybes, o individualūs poreikiai gali keistis priklausomai nuo žmogaus gyvenimo aplinkybių.
Galima sakyti, kad negalia nebesuvokiama kaip nukrypimas nuo tariamai universalaus žmogaus modelio. Vietoj to pripažįstama, jog visuomenė pati yra atsakinga už sąlygas, kuriomis visi žmonės gali joje dalyvauti. Svarbu suvokti, kad to nereikėtų suprasti kaip siūlymo žmonėms su negalia atsisakyti savo tapatybės ar išgyvenimų. Negalia ir toliau gali būti svarbi žmogaus asmeninės patirties dalis, tačiau ji nebelemia atskirties nuo visuomenės. 2046-ieji – tai vizija visuomenės, kurioje šie skirtumai nebelemia žmogaus galimybių, orumo ar vietos bendruomenėje. Išnyksta ne žmonių kūnų įvairovė, o būtinybė nuolat įrodinėti, kad ši įvairovė turi teisę egzistuoti viešajame gyvenime.
2046-IEJI PRASIDEDA ŠIANDIEN
Dvidešimt metų gali atrodyti pakankamas laikotarpis visuomenei pasikeisti. Tačiau tiems, kurių kasdienybę riboja neprieinama aplinka, kiekvieni atidėti metai reiškia prarastas galimybes, neįgyvendintus tikslus ir laiką, kurio niekas negrąžins. Kol vieni diskutuoja apie ilgalaikes prieinamumo strategijas, kiti yra priversti kantriai laukti pokyčių namuose, neturėdami galimybės iš jų išeiti. Kiekvienas pažadas, nukeltas į kitą biudžetinį laikotarpį, turi konkrečias pasekmes individo gyvenimui. Todėl klausimas nėra vien apie tai, kokioje visuomenėje norime gyventi 2046 metais, bet ir kiek žmonių galimybių esame pasirengę paaukoti, kol jos laukiame.
Visuomenė dažnai mieliau žavisi žmonių su negalia atkaklumu, nei svarsto, kodėl įprastas gyvenimas iš jų reikalauja tiek pastangų. Asmuo, įveikęs neprieinamą aplinką, tampa įkvepiančiu herojumi, tačiau pati aplinka lieka nepakitusi. Tokios istorijos leidžia didžiuotis individualia stiprybe, nekeliant klausimo apie kolektyvinę atsakomybę. Užjausti lengva, nes užuojauta savaime neįpareigoja nieko keisti. Kur kas sudėtingiau pripažinti, kad neprieinamumas nėra neišvengiama tikrovė, o konkrečių politinių sprendimų pasekmė. Dėl šios priežasties visuomenė negali vadintis įtraukia vien todėl, jog žavisi žmonėmis, kuriuos pati verčia nuolat įveikti kliūtis. Prieinamumas negali likti vien žmonių su negalia rūpesčiu. Atsakomybė turi tekti ir tiems, kurie priima sprendimus dėl viešųjų išteklių, infrastruktūros, švietimo ir socialinių paslaugų. Neužtenka politinėse programose deklaruoti įtrauktį, jei jos įgyvendinimas nuolat atidedamas. Kiekvienas naujas neprieinamas pastatas, kiekviena paslauga, kuria dalis visuomenės negali pasinaudoti, rodo atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių ir realių prioritetų. Šis atotrūkis kelia klausimą, kieno poreikiais iš tiesų vadovaujamasi priimant įstatymus. Todėl žmonės su negalia turi turėti realią įtaką sprendimams, kurie tiesiogiai veikia jų gyvenimą. Į jų patirtį ir poreikius būtina atsižvelgti nuo pat pradžių, o ne tik tuomet, kai svarbiausi klausimai jau išspręsti.
Galiausiai, svarbu pabrėžti, kad būti nepatogiais turi būti ne tik žmonės su negalia. Nepatogius klausimus turi kelti ir tie, kuriems dabartinė visuomenės tvarka nesukelia sunkumų. Kodėl žmogus turi įrodinėti savo teisę patekti ten, kur kiti patenka be jokių papildomų sąlygų? Kodėl institucijų pasyvumas laikomas suprantamu, o reikalavimas jį nutraukti – pernelyg dideliu? Šie klausimai gali kelti pasipriešinimą, tačiau būtent jų vengimas leidžia išlikti sistemai, kurioje vienų žmonių patogumas užtikrinamas kitų sąskaita.
2046 metais negalia nebeegzistuoja. Ne todėl, kad išnyko žmonės su negalia, o todėl, kad išnyko visuomenės įsitikinimas, jog jų egzistavimas yra problema. Pasaulis, kuris sukūrė šias kliūtis, gali jas ir pašalinti. Tačiau pokyčiai neprasidės vien nuo gerų ketinimų, užuojautos ar pažadų ateičiai. Jie prasidės tuomet, kai atsisakysime laikyti neprieinamumą neišvengiamu, o žmonių su negalia reikalavimus – nepagrįstu nepatogumu. Tam, kad 2046 metais nebereikėtų kovoti už teisę būti visuomenės dalimi, šiandien visi turi išdrįsti būti nepatogūs.
