Šiandien prasideda šeštasis Vilniaus queer festivalis „Kreivės“. Tarp jo viešnių – ir gerai žinoma queer kino tyrinėtoja Dagmar Brunow. Festivalyje D. Brunow pristatys Barbaros Hammer filmą „Nitratiniai bučiniai“ ir kartu su kitais žiuri nariais vertins „Kreivių“ konkursinę programą.

Žiniasklaidos ir viešosios erdvės akivaizdoje, šių metų Pasididžiavimo mėnuo turbūt ne praėjo, o veikiau – praūžė. Turbūt pirmą kartą didelė dalis LGBTQ* bendruomenės ir jos heteroseksualios aplinkos leido eitynes laikyti švente. Tačiau nemažai bendruomenės narių jaučia, jog švęsti be realių įstatyminių pokyčių per 15 metų – nei šis, nei tas. Dar kiti, užimantys kairesnes politines

Jessie: We’re Team Rocket, messing up at the speed of light! James: We may mess up, but we do it right! „The Totodile Duel“, „Pokemon“

Rugsėjo 12 d. prasidedančio Vilniaus queer festivalio „Kreivės“ akcentas – dokumentika „Jūsų seserybėje“. Šiais metais pasirodęs filmas skaito istorijas, kurias moterys patikėjo feministiniam žurnalui „Ms“. Nors didžioji dalis laiškų niekada nebuvo publikuoti, kritikai filmą vadina kolektyviniu portretu, kuris susideda iš asmeniškų ir intymių nelygybės patirčių praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio Amerikoje. Su filmo režisiere Irene Luszting kalbėjomės,

Vilniuje prasideda LGBT* festivalis „Kreivės“. Rengėjai pristato vaizdinių ir renginių spektrą, kuriame dūžta pop kultūros išpopuliarintos dėžutės ir aiškios kategorijos. Vilniaus LGBT* festivalis „Kreivės“ startuoja rugsėjo 14 dieną ir siūlo ilgąjį savaitgalį su kokybiška LGBT* kultūra – filmais, kūrybos skaitymais, kreivu vakarėliu ir menininko iš Ukrainos paroda. Įėjimas į renginius – auka nuo 1 cento.

Homoseksualius žmones sovietmečiu persekiojo, suiminėjo, guldė į psichiatrines ligonines. Deja, apie šią istorijos dalį mokslininkai buvusiose SSRS valstybėse kalba nedaug. Ir nors visuomenė laisvėja, nedemokratinėse Lietuvos kaimynėse tokius tyrimus vykdyti be galo sunku. Studijos „Baltarusijos queer istorija antroje XX a. pusėje“ autorius Uladzimiras Valodzinas sako, kad, norėdami gauti leidimus dirbti archyvuose, prašymus istorikai pildo itin

Nors Lietuvoje LGBT+ žmonių situacija nepavydėtina, juos gina įstatymai, daugėja įvairių matomumą didinančių iniciatyvų, vis daugiau žmonių, ypač jaunų, nebesislepia ir drąsiai kalba apie savo patirtis. O kaip kaimyninėje Baltarusijoje? Girdime apie Aleksandrą Lukašenką, Astravo elektrinę ir brutaliai malšinamus protestus. Tačiau kasdienis LGBT+ bendruomenės gyvenimas dažnai nepatenka ne tik į Lietuvos, bet ir Baltarusiškos žiniasklaidos

Prisipažinsiu, važiuodama į Minske vykstantį queer festivalį, nežinojau, ko ir tikėtis. Kolegos, juokais, o pusiau ir ne, gąsdino tardymais muitinėje. Tiesa, labiau nei jų bijojau kiekvienoje pakampėje skambančios rusiškos pop muzikos bei tigro raštais pasipuošusių moteriškių, bumbančių, kad, va, štai dar viena, nemokanti rusų kalbos.

Diskusijose apie LGBT ir feministinį aktyvizmą dažnai manoma, kad Vakarų organizacijos, globodamos posovietinių šalių judėjimus, atlieka teisingojo, vyresniojo brolio funkciją. Vidurio ir Rytų Europos valstybėms perduodamos ne tik idėjos, modeliai, bet ir sąvokos, naudojamos tiems metodams apibūdinti. Kartais susidaro įspūdis, kad tai – vienintelis įmanomas ir sektinas pavyzdys. Austrijos tyrėjos dr. Katharina Wiedlack ir Masha