Aktualijos

Darbas su jaunimu arba kaip lyginamos nelygios galimybės

Jau gerą dešimtmetį į Vilnių atvažinėja Olė Scholeris, o kartu su šiuo vienos jaunimo mokyklos direktoriumi neretai atkeliauja ir baldų siunta, kuri pasiskirsto atviruose, savivaldybės finansuojamuose, Vilniaus jaunimo centruose. Baldus gamina patys jaunuoliai, kurie, kaip sako daugiau nei trisdešimt metų su jais dirbantis danas, dažnai ekonomiškai išsivysčiusios šalies privalumus priima kaip natūralų dalyką. Danija kaip ir Lietuva bei dauguma pasaulio šalių turi struktūrinių švietimo problemų: daliai jaunimo valstybės negali užtikrinti teisės į išsilavinimą, nes jie tiesiog netelpa į formalios, įprastos švietimo sistemos rėmus.

Vilniaus jaunimas, Vilniaus atviro jaunimo centro "Mes" nuotr.

O. Scholeris sako, kad atviri jaunimo centrai turėtų tapti vietomis, suteikiančiomis šansą tokiam jaunimui – eksperimentuoti, klysti ir būti apsuptiems ypač stiprių ir subrendusių profesionalų, kurie sugeba užmegzti gerus santykius su jaunais žmonėmis. Tai, jo nuomone, vienintelis būdas išvengti jaunus žmones neretai lydinčių socialinių problemų. „Tai ypač svarbu daryti tokiose vietose, kur gyvena nepasiturinčios, resursų stokojančios šeimos. Patinka mums tai ar nepatinka, vaikai auga skirtingose šeimose: vieni tėvai yra geresni, kiti ‒ mažiau sugebantys rūpintis savo vaikais, taip pat smarkiai skiriasi finansinės galimybės. Visuomenės turi pareigų rūpintis tais, kurie startuoja iš prastesnės pozicijos, ir padėti tokiam jaunimui išvengti įvairių galimų problemų“.

Naujoji Vilnia: etninis margumas ir padeda, ir trukdo

Skaičiuojama, kad Vilniuje mažiausiai penki tūkstančiai jaunuolių niekur nedirba ir nesimoko. Kartais tokiam jaunimui užtenka pastatyti stalo futbolo ar teniso stalą – taip atrandama erdvė, kurioje jie gali laisvai jaustis ir užmegzti pokalbius su jaunimo darbuotojais, kurie sako, kad toks scenarijus – idealus. Taip jaunuolis gauna veidrodį, kuris atspindi realybę, atkreipia jo dėmesį į save patį ir skatina gyvenime rinktis sąmoningai. „Sunkiu“ vadinamame Vilniaus mikrorajone – Naujojoje Vilnioje – dirbanti jaunimo darbuotoja Anastasija Vištorskaja sako, kad pamažu ir nuosekliai judant į priekį vadinamasis „mažiau galimybių turintis“ jaunimas pasirodo turintis didelį potencialą „verstis“ šiame pasaulyje ir pats atranda išgyvenimo būdų, tik, anot jos, ne visada kuria pridėtinę vertę visuomenėje.

Naujosios Vilnios mikorajonas ne tik nutolęs nuo miesto centro bet išsiskiria ir tautiniu margumu: dauguma gyventojų sudaro lenkų (34 proc.), rusų (20 proc.) ir baltarusių (9 proc.) tautybės žmonės. Etninė mikrorajono specifika formuoja jaunuolių gebėjimą vienytis, atsiradus emociniam ryšiui tampama ištikimais draugais, o pačios grupės pasižymi stiprių lyderių gausa.

„Tačiau etninis margumas kartais apsunkina pozityvią jaunimo socializaciją ir didina rizikos grupės jaunimo socialinę atskirtį. Didelė dalis jaunimo nepasitiki savimi, negeba susitvarkyti su savo gyvenimu, nenori išmokti naujų dalykų, dalyvauti socialinėje veikloje. Jie galvoja „vis tiek aš daugiau nieko nesugebėsiu…“ ir dažnai tai nuveda į destrukcines kompanijas, kur lengva suklysti“.

10999804_932270266836347_1514600357360555758_n

Vilniaus jaunimas, Vilniaus atviro jaunimo centro “Mes” nuotr.

Mokykloje per daug žinių, per mažai patirties

Kitame „sunkiame“ – stoties ‒ rajone veikia atviras jaunimo centras „Mes“. Ten lankosi daugiau vaikinų nei merginų, jiems dažniausiai yra 14‒18 metų, dalis jų yra iš nepilnų, iš socialiai remtinų ar socialinę riziką patiriančių šeimų. Didžioji dalis jų mokosi, bet kai kurie mokykloje pasirodo retai, turi bendravimo ir mokymosi problemų, priklausomybę nuo „žolės“ ar azartinių žaidimų. Dar du skyrius turintis centras per metus iš savivaldybės iš viso gauna beveik 90 tūkstančių eurų, tai yra maždaug tiek, kiek Seimo nariai per mėnesį išleidžia parlamentinėms išlaidoms.

Centro vadovė Asta Bieliauskaitė pirštu rodo į tą pačią problemą, kurią kelia ir O. Scholeris – formalioji švietimo sistema nepritaikyta daliai jaunimo, kuris joje neturi galimybių būti savimi ir pasiruošti suaugusiųjų gyvenimui: „Mokykloje per daug žinių, per mažai patirties, per daug struktūros, per mažai laisvės saviraiškai ir savarankiškiems pasirinkimams. Centras yra erdvė, kur jiems nerašomi pažymiai, nėra skambučių ir namų darbų, jie gali nebijoti būti savimi. Tik norėtųsi dirbti su jaunuoliais individualiau ir giliau, dirbti su jų tėvais, turėti atskiras bendravimo įgūdžių ugdymo grupes“.

11049102_936770553052985_3763015729396648112_n

Vilniaus jaunimas, Vilniaus atviro jaunimo centro “Mes” nuotr.

Bendrabučiuose – skurdus socialinis gyvenimas

Įdomu, kad tokie Vilniaus jaunimo centrai „klientų“ randa ne tik tarp moksleivių: arčiau Vilniaus universiteto bendrabučių masyvo Saulėtekyje esantį Antakalnio atvirą jaunimo centrą lanko ir studentija. Šio centro direktorė Aušra Lasauskaitė sako, kad studentų bendrabučiuose nevyksta daug kūrybinių, socialinių veiklų, o kartais lankytojai net pasakoja jaučiantys, kad degraduoja savo aplinkoje: „Tie, kurie neturi galimybių lankyti kažkokių kitų institucijų dėl pinigų ar kitų priežasčių, čia gali įgyti ekvivalenčių patirčių, žinių. Taip lygybė atsiranda. Visus lankytojus tolygiai šiltai ir atvirai priimanti erdvė pati savaime sulygina galimybes.“

Žmogaus teisių portalas manoteises.lt kartu su Vilniaus atviru jaunimo centru „Mes“ keturių publikacijų ciklu apžvelgia jaunimo politiką Vilniuje ir Lietuvoje. Tekstuose pasakosime apie jaunimo problemas ir ieškosime būdų joms spręsti.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai