Aktualijos

Festivalyje „Kreivės“ – keturios Ladyboys istorijos iš Tailando

Ladyboys Tailande vadinami žmonės, gimę biologiniais vyrais, tačiau save išreiškiantys ir dažnai save suvokiantys kaip moteris. Visgi daugumai Ladyboys lyties keitimo operacija nėra svarbi ir jų tapatybę sunku suvokti taikant vakarietišką translytiškumo sąvoką. Apie Ladyboys šiais metais bus pasakojama Vilniaus LGBT* festivalyje „Kreivės“. Dokumentinis filmas „Peizažai“ pristato keturių Ladyboys gyvenimo istorijas. Dokumentinį filmą sukūręs belgų režisierius Vincent’as Fournier teigia, kad dažnai mitais apipintas Ladyboys pasaulis yra kitoks, nei jį įsivaizduoja Vakarų turistai, o filmo herojai pakeitė jo drąsos suvokimo sampratą.

Filmo „Peizažai“ akimirka, „Dragaway Productions“ nuotr.

Kodėl nusprendėte režisuoti dokumentinį filmą?

Domiuosi temomis, kurios kažkokiu būdu yra susijusios su tapatybės klausimais. Smalsumas paskatino imtis ir šio filmo. Mano brolis gyvena Tailande, garsėjančiame Ladyboys fenomenu, jis man pasiūlė atvykti į kaimą, kuriame yra apsistojęs, ir pasikalbėti su vietiniais žmonėmis apie klišes ir mitus, apipynusius Tailandą. Vietiniai žmonės, kuriuos filmavome, nėra tokie patys kaip didžiuosiuose Tailando miestuose, pavyzdžiui, Bankoke. Kaimuose žmonės visai kitaip kalba apie vyraujančias madas, skandalus – jie dažniausiai tiesiog juos ignoruoja.

Kad pažintumėme vieni kitus, prieš filmavimą kartu su pagrindiniais veikėjais praleidome penkiolika dienų. Kai nusprendi režisuoti dokumentinį filmą, tampi istorijos dalimi. Būtina užmegzti ryšį, pasitikėjimą, tuomet gali kalbėtis apie jautrias temas, kurių kiti linkę vengti.

Kaip sekėsi užmegzti ryšį? Atėjote pas žmones, kurių anksčiau nepažinojote, ir kalbėjotės su jais apie intymius ir skausmingus išgyvenimus.

Stebėtina, tačiau ryšys atsirado iš karto. Mano brolis neblogai pažįsta Tailando kultūrą – kalbą, muziką. Jis man padėjo suvokti, kad visai neišmanau istorijos, vietinių žmonių problemų. Todėl stengiausi ryšį kurti atsargiai ir pirmiausia atsiverti pats – papasakoti apie savo gyvenimą ir patirtis. Po penkiolikos dienų, praleistų kartu, žinojau, kad mano herojai mane priima, o aš priimu juos. Supratau, kad nors gyvename skirtinguose pasauliuose, esame panašūs žmonės: Ladyboys taip pat nori realizuoti save, gerai praleisti laiką, nebendrauti su juos neigiamai veikiančiais žmonėmis. Jei nebūtume atradę panašumų, nebūtume galėję pasitikėti vieni kitais.

Vienintelė kilusi problema – kalbų skirtumai. Sunku rasti vertėją, kuris verstų į anglų kalbą iš mažai žinomo tajų dialekto. Tiksliam filmo vertimui man prireikė trejų metų – privalėjau išversti istoriją tiksliai taip, kaip ji buvo papasakota. Tai nebuvo lengva, tačiau ir neturėtų būti, jei pasakojama istorija yra daugiasluoksnė.

Filmo „Peizažai“ akimirka, „Dragaway Productions“ nuotr.

Filmo „Peizažai“ akimirka, „Dragaway Productions“ nuotr.

Ladyboys neretai pritraukia daug turistų dėmesio. Filme stengiatės paaiškinti šį fenomeną?

Žmonės mano, kad lengva būti Ladyboy Tailande. Tai nėra tiesa. Kai pradėjau dirbti su šiuo filmu, žmonės klausinėjo, kam man to reikia. Jie galvojo, kad jaučiu potraukį Ladyboys ar translyčiams žmonėms. Pasakiau jiems, kad tyrinėju, kokius vaizdinius apie tam tikrus dalykus susikuria žmonės, nežinodami tikros situacijos.

Daugelio žmonių požiūris į Ladyboys yra suformuotas žiniasklaidos: televizijos, interneto, dokumentinių filmų, kur Ladyboys vartoja hormoninius vaistus arba darosi lyties keitimo operacijas, ir todėl mano, kad visi Ladyboys yra vienodi. Dėl šios priežasties sunku diskutuoti su žmonėmis, užaugusiais Vakarų kultūroje – jiems reikia patvirtinimo viskam, ką jie yra matę ar girdėję, net jei tai neatitinka realybės. Kai jie pasižiūri mano filmą, dažnai lieka labai nustebę, kai kurie prieina prie manęs ir prisipažįsta, kad verkė. Tuomet sakau, kad tai normalu – jie pajautė emocijas, kurias norėjau perduoti, melancholiją, kuri yra Ladyboys tarpusavio ryšio dalis.

Kiek jums svarbu ne tik pačiam pažinti savo filmo herojus, bet ir siekti socialinių pokyčių?

Kartais susiduriu su žmonėmis, kurie nieko nežino apie Ladyboys – tai nėra blogai, nes tuomet galima diskutuoti, paaiškinti, išmokyti. Tačiau kai nuvykstu į Bankoką ir matau, jog žmonės priversti elgtis kaip cirke – milžiniška Ladyboys industrija yra sukurta tikrai ne šių žmonių poreikiams patenkinti, bet orientuota į turistų fantazijas ir užgaidas – suvokiu, kad reikia dalintis kitokiomis patirtimis. Patirtimis, kuriuose atskleidžiamos emocijos ir žmogiškumas.

Kartais filme atrodo, kad Ladyboys yra palyginti gerai priimami juos supančios visuomenės.  Kiek vis dėlto reikia drąsos būti Laydboy Tailande?

Filmą kūriau viename pietryčių Tailando kaimelyje, kuriame žmonės gyvena labai vargingai, todėl vyksta dirbti į kitus miestus ir nuolat siunčia pinigus namo, kad kaimelyje likusi šeima galėtų išgyventi. Pagrindiniai filmo veikėjai iš miestų nusprendė grįžti namo. Tai – nelengvas sprendimas, nes Tailandas yra žemdirbiška šalis, dažniausiai darbas vyksta plantacijose, kuriose labai sunkiai dirbama. Neabejoju, kad būti Ladyboy tokioje terpėje reikia drąsos, ypač kai kiti žmonės tai suvokia kaip silpnybę. Šie žmonės pakeitė mano drąsos suvokimo sampratą.

Vilniaus LGBT* festivalis „Kreivės“ vyks rugsėjo 14 – 18 d. Vilniuje.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai