Komentaras

Grybauskaitė atsiskleidė

Kai buvau jaunesnė ir naivesnė, nusiunčiau tuomet Europos Sąjungos komisarės Dalios Grybauskaitės štabui palaikomąjį laišką. Žurnalistui Vaidotui Žukui į radijo eterį paleidus gandą, kad mūsų komisarė lyg ir yra lesbietė, parašiau jai, kad nevalia spekuliuoti tokiomis etiketėmis. Ranką pridėjusi prie krūtinės tvirtinau: valdininkai visada turėtų būti vertinami tik pagal jų darbus. Tą radijo bangomis nuvilnijusį gandą Grybauskaitė senokai paneigė. Bet viltis miršta paskutinė. Žinau ne vieną moterį, iki šiol puoselėjusią kibirkštėlę, kad geležinė Baltijos ledi yra bent iš šiek tiek vaivorykštinės geležies.

Prieš kelias dienas paviešinus Grybauskaitės interviu latvių televizijai galima kalti paskutinę vinį į karstą kuriame ši viltis buvo pašarvota ir eiti smilkyti šalavijo, nes šis epizodas prikėlė senas šmėklas. Dėl pozicijos Rusijos atžvilgiu save modeliu Vakarų lyderiams laikanti Daukanto aikštės šeimininkė vis labiau panašėja į kaimyninės šalies batiušką – tokį ne visai diktatorių (jei standartu laikytume Vladimirą Putiną), bet vis tolstantį kaip laivas nuo elementarių vakarietiškų bendravimo, politikos ir išsilavinimo standartų.  

Socialiniuose tinkluose jau pakankamai prispausdinta apie cenzūros geismą Grybauskaitės žodžiuose ir pasipiktinimą juo. Save šarliais laikantieji būdrauja. Kai kelias sarkastišką video sukūrusias feministes internete išterorizuoja anonimai tautininkai, niekam nė motais. Bet kai kokiai redakcijai parašoma, kad jų žurnalistas peržengė padorumo ribas rašydamas ad hominem, toks laiškas laikomas vos ne išpuoliu prieš išraiškos laisvę. Žiniasklaida ir jos tribūnos yra šventos Lietuvos karvės. Štai ir Grybauskaitės interviu nuvilnijo per medijas kaip vadovėlinė pamoka valdžios atstovams apie bendravimą su žurnalistais.

Bet vienbalsio pasipiktinimo sulaukęs cenzūros geismas – tik gėlytės mūsų Prezidentės interviu Latvijos transliuotojui. Svarbu pastebėti, kas dar sprangaus išsilavinusiai publikai nuskambėjo šiame pokalbyje. Ogi pamatėme, kad šiandien didžiausia grėsmė Lietuvos demokratijai yra ne hibridinis karas, o Daukanto aikštės metodologijų supanašėjimas su tomis, kurios palaikė oro slėgį Tarybų Sąjungoje. Abi sistemas sieja gebėjimas rakinėti svetimas ydas ir žongliravimas abstrakčiais terminais. Ypač susidūrus su Vakarais.

Čia priminsiu aktualų, bet gana mažai žinomą atvejį, menantį niūrų 1985 m. lapkritį sovietiniame Vilniuje, kai čia nusileido amerikiečių kultūrininkų delegacija. Valdžių abiejose Atlanto pusėse palaimintuose ir tradicija virtusiuose sovietų-amerikiečių kultūriniuose mainuose dalyvavo garbi ir talentinga vyrų rašytojų grupė. Tarp jų – bitnikas ir seksualinės revoliucijos šauklys Allenas Ginsbergas, rasines Amerikos įtampas aprašęs juodaodis autorius Charlesas Fulleris, dramaturgas Arthuras Milleris.

Archyvuose išliko kontrastingos reportažų apie šį susitikimą versijos. Vietinė kadrinė žiniasklaida praslydo per vizito metu pasireiškusias cenzūros ir dezinformacijos akimirkas. Nutylėta, kad vadinamieji sovietų rašytojai buvo vien sistemai lojalūs Rašytojų sąjungos nariai. Parinktas ir iki šiol Lietuvoje gajus, dažnai vien laiką gaišinantis kultūrinių susibūrimų formatas – rateliu vykę monologai – taip pat neakcentuotas. „Literatūra ir menas“ anuomet rašė, kad amerikiečiai neatsižvelgė į tai, jog Sovietų Sąjungoje rašytojai vertinami labiau nei Amerikoje. (Apie šiuos skirtumus kalbėjęs Milleris išties teigė, kad buvusiose feodalinėse santvarkose rašytojas vertinamas dėl gebėjimo atokiai laikantis nuo visuomenės ištransliuoti tautos dvasią. Tuo tarpu JAV, anot Millerio, rašytojai save laiko dalimi visuomenės, iš kurios ir apie kurią jie rašo.)

Lietuvių išeivių spauda kiek grybštelėjo to prieš trisdešimt metų įvykusio ir iš anksto surežisuoto susitikimo demagogiškai abstrakčiu pavadinimu („Rašytojo vaidmuo puoselėjant žmogiškąsias vertybes“) aplinkybes. Išsamiausiu į vatą nei Amerikos kontrastų, nei sovietinių manipuliacijų Vilniuje nevyniojusiu dokumentu išlieka vieno iš JAV delegacijos narių – rašytojo ir filosofijos profesoriaus Williamo Gasso – laiškas, išspausdintas „The New York Times Book Review.“

Autorius ypač atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniuje vertėjai neatpažįstamai perdarė amerikiečių komentarus. Ginsbergo pasisakymas, kad rašytojas neturėtų savęs idealizuoti, nes tik tironai giriasi neklystą, ir jo pastabos apie tai, kad poezijoje atvirai kalbėdamas apie homoseksualumą jis renkasi būti sąžiningas, buvo supaprastinti kaip Ginsbergo odė individualizmui. Fullerio įžvalgos apie tai, kad juodaodžiai autoriai labiausiai paspartintų kovą su rasizmu rašydami ne tik juodaodžiams, bet ir platesnei auditorijai, nes jie gali kalbėti apie pačias įvairiausias patirtis, buvo interpretuoti kaip nuo sovietinių aktualijų atitolęs „abstraktus humanizmas.“

Labiausiai amerikiečių delegaciją stebino sovietų rašytojų karštligiškas užsidegimas kalbėti apie Amerikos ydas – rasizmą, senųjų Amerikos gyventojų diskriminaciją ir pornografiją. Vos amerikiečiams užsiminus apie disidentų rašytojų įkalinimą Sovietų Sąjungoje, publika suirzo.

Rytų ir Vakarų sistemų susidūrimą Vilniuje Gassas apibendrino anekdotu. Rusas nusiveda amerikietį į Maskvos metro: „Žiūrėk, kokie erdvūs koridoriai! Kokie greiti eskalatoriai! Kiekvienos stoties interjeras – vis kitoks, o kolonose – stiklo raižiniai. Skliautuose – mozaikos, o grindinys – nepriekaištingai spindi. Tik pažiūrėk, kokia darbų ir medžiagų kokybė! Darbininkams nieko nepagailėta!“ Amerikietis atsako: „Tikrai, nieko neprikiši, bet štai jau 20 minučių laukiame traukinio.“ Rusas skubiai atsako: „O ką tu pasakytum apie amerikiečių vykdytas indėnų žudynes?“

Grybauskaitės interviu latvių žurnalistui gėdingai ataidi šį anekdotą ir per pastarąjį pusmetį suvešėjusią pagiežingą Lietuvos apžvalgininkų laikyseną Vakarų atžvilgiu. Mūsų žiniasklaida pražiūrėjo, kad visų dėmesį patraukę Prezidentės žodžiai „Lietuvoje šiuo metu nėra išsamios diskusijos [vienalyčių santuokų klausimu] ir ši tema nėra aktuali“ nuskambėjo po jos pastabų apie imigracinę politiką Baltijos regione. Mūsų Prezidentė leido suprasti, kad iki šiol Baltijos regione išvengta trinčių dėl imigracijos, kuri, pasak Grybauskaitės, „gali sukelti politinių, vidinių problemų, net homofobinių problemų.“

Teisingai „Facebook“ sienoje pastebėjo kultūrologė Violeta Davoliūtė, kad grėbliu eilinį kartą Grybauskaitei tapęs homofobijos klausimas turbūt net neturėjo nuskambėti. Prezidentė tiesiog supainiojo homofobiją su ksenofobija norėdama didžiuotis kontrastu tarp Rytų ir Vakarų Europos. Neabejoju, kad dukart Daukanto aikštės šeimininkė tarp eilučių siekė daugiau kalbėti būtent apie Vakarus, o ne Lietuvą. Kas, jei ne ksenofobijos karštligė krečia Vakarus po Rugsėjo 11-osios, o dabar, ir vėl, po išpuolio prieš „Charlie Hebdo“ redakciją? Lietuvoje tarpkultūriniai susidūrimai „gali sukelti problemų,“ bet kol kas jų nesukelia, pasakė Grybauskaitė ir nusišnekėjo kvadratu – trypčiodama tarp Vakarų ir Lietuvos, tarp mūsų teismų pripažįstamo “diskriminacijos terpės” nebuvimo net ten, kur ji lenda kaip yla iš maišo, ir daugybės Vakarų ataskaitų apie varganą žmogaus teisių padėtį Lietuvoje.

Latvijoje mūsų Prezidentė kalbėjo kaip sovietinės sistemos klapčiukai prieš tris dešimtis metų Vilniuje įvykusiame susitikime su amerikiečiais, tylėję apie savo politinės sistemos terorą, bet pirštais badę į Jungtinių Valstijų ydas jas puikiai suvokusiems ir išsamiai aprašiusiems JAV autoriams. Sovietų kadrai vos pasitaikius progai visuomet gėdindavo JAV dėl juodaodžių diskriminacijos ir girdavosi savąja tolerancija įvairovei, kol ištisos etninių mažumų bendruomenės vagonais buvo gabenamos prie Laptevų jūros.

Grybauskaitė pati akylam žurnalistui pakišo logišką klausimą apie vienalytes santuokas mėgindama pasisakyti apie žmogaus teisių svarbą, bet suplakdama ksenofobiją ir homofobiją (o juk galima nepasididžiuoti ir pasitikslinti). Taip Prezidentė tik įtikino, kad Lietuvoje apie abi temas kalbama per mažai, rašoma pernelyg skiestu rašalu ir per daug diskutuojama banaliuose rateliu vykstančiuose susitikimuose – kaip 1985 m. lapkritį Vilniuje organizuotoje diskusijoje-parodijoje „apie žmogiškųjų vertybių puoselėjimą.“ Jei net Prezidentė nesigaudo, kuo homofobija skiriasi nuo ksenofobijos, vadinasi tolerancijos ajatolos (kurių baidosi ypač Užkalnis & Co.) Lietuvoje dirba nepakankamai. Ir labai gali būti, kad ne kalbomis apie toleranciją kursime padoresnę socialinę atmosferą, o radikalesniais, išradingesniais ir kūrybiškesniais gestais.

Tuo tarpu savaitgalį katalikiška ir viena konservatyviausių ES šalių laikoma Airija pirmoji pasaulyje referendumu greičiausiai pritars vienalytėms santuokoms. Paryžiaus Père Lachaise kapinėse, po nubučiuotu sfinksu, Oscaras Wilde’as apsivers savo karste.

Komentarai (3)
  1. Pilypas

    Ar kas nors supratote apie ką čia parašyta?
    Supratau tik, kad autorė norėjo būti labai protinga, bet nesupratau ar jai pavyko.

    2015 05 25 / IP: 87.239.83.192


    Netinkamas komentaras?

  2. Liudas Basiulis

    liuksas

    2015 05 23 / IP: 132.155.58.203


    Netinkamas komentaras?

  3. teta

    primena seniau parašytą kursinį darbą, kurį bandyta panaudoti pavyzdžiu, visai netinkančiai situacijai. Gaila, kad Linutė neatsispyrė pagundai paserfinguoti su susigėdusiais pramogų pasaulio atstovais ant vienos bangos.

    2015 05 22 / IP: 188.69.209.226


    Netinkamas komentaras?