Skaitinys

Istorikas Vygantas Vareikis: Lietuviškas antisemitizmas nėra ideologija

Pradėti vertėtų nuo to, jog antraštė anaiptol nereiškia, kad Lietuvoje nėra prieš žydus nusiteikusių žmonių. Tiek dabar, tiek praeityje neapykantos pavyzdžių apstu, tačiau, kaip teigia Klaipėdos universiteto profesorius, istorikas Vygantas Vareikis, antisemitinės nuostatos šalyje formavosi dėl religijos ir kaimyninių valstybių įtakos, nežinojimo ar tiesiog praktinių ekonominių sumetimų. Priešingai nei Vokietijoje, Austrijoje ar Lenkijoje, jos niekada nebuvo sąmoningai sukonstruota politinė doktrina.

Vygantas Vareikis, asmeninio archyvo nuotr.

Ištakos Lietuvoje

Istoriškai priešiškumą žydų tautai galima skirstyti į keletą pagrindinių etapų. Žydų ir lietuvių santykius tyrinėjantis prof. V. Vareikis sako, kad religinis priešiškumas – antijudaizmas – Lietuvoje pradėjo plisti suintensyvėjus Katalikų Bažnyčios ideologijos sklaidai tarp bajorų. Pirmasis Vilniaus universiteto rektorius, jėzuitas Petras Skarga rašė apie žydus vartodamas Šv. Povilo tezes, esą jie – tauta, nepažinusi Kristaus ir žudžiusi savo pranašus. Tačiau, pagal to meto suvokimą, į tikrąjį tikėjimą žydai galėjo grįžti apsikrikštiję. Jie nebuvo pagrindinis katalikų taikinys. „Konvertacija visada buvo priimtina, o vienu metu, pagal Lenkijos-Lietuvos valstybės teisę, į krikščionybę atsivertęs žydas netgi gaudavo bajoro statusą“, – pasakoja profesorius. Liaudyje buvo šiek tiek kitaip – plito įsitikinimai, kad žydai stengiasi apgauti krikščionis.

Rusijos imperijos laikotarpiu priešiškumas žydams rėmėsi tos epochos aktualijomis. Kadangi lietuviai buvo persekiojami dėl savo išpažįstamos katalikybės, nuomonė apie bendruomenę buvo dvejopa. Žydai kaltinti pataikavimu carinei valdžiai ir ekonominiu valstiečių išnaudojimu. Iš kitos pusės, požiūris į juos buvo švelnesnis – lietuviai taip pat buvo diskriminuojama mažuma, tad į žydų bendruomenę jie žvelgė jautriau1.

Antisemitizmo – labiau nuo religijos atsieto nepalankumo žydams – pradžia Lietuvoje galima laikyti XIX a. aštuntąjį dešimtmetį, kai lietuvių tautinio atgimimo vedliai iškėlė tautos, kurią jungia viena kalba, idėją2. Šią mąstyseną lėmė inteligentija, skaičiusi ir daug antisemitinės literatūros bei spaudos, leistos Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Prie to prisidėjo ir žydų verslininkų bei amatininkų įsigalėjimas ekonominėje srityje. Vėliau „žydo–išnaudotojo“ įvaizdį itin stipriai formavo 1930 m. įkurta Lietuvių prekybininkų, pramoninkų ir amatininkų sąjunga, savo nuostatas dėsčiusi leidinyje „Verslas“3. Rusijos revoliucijos kontekste sustiprėjo ir „žydo-bolševiko“ stereotipas, kadangi, žlugus carinei imperijai, žydai pradėti laikyti lygiaverčiais piliečiais, o toks požiūris buvo gana patrauklus ir Lietuvos žydams.

Nepalankumas žydams šalyje egzistavo šimtmečius, tačiau esminiu lūžiu, sukėlusiu didžiausią antisemitizmo bangą, prof. V. Vareikis laiko nepriklausomos Lietuvos žlugimą ir sovietinę okupaciją 1940 m. „Nors vyresnioji karta ir sionistiškai nusiteikęs jaunimas liko svetimi bolševizmui, dalies Lietuvos žydų – sovietų valdžios rėmėjų – aktyvumas sukėlė antisemitines nuotaikas Lietuvos visuomenėje“, – teigia profesorius. Būtent šiuo argumentu savo propagandinėje retorikoje pasinaudojo naciai – tai padėjo įgyvendinti genocidinius planus4.

Ribota pakanta

Pasak prof. V. Vareikio, XIX a. – XX a. pradžioje Lietuva, palyginus su kaimyninėmis valstybėmis, žydams buvo ganėtinai saugi žemė. Vilniuje klestėjo žydų kultūra ir mokslas (ką vien reiškė „Šiaurės Jeruzalės“ terminas), autoritarinis Antano Smetonos režimas nevykdė diskriminacinės politikos bei teisiškai persekiojo negausių išpuolių organizatorius5. Tačiau per šį periodą neapsieita be prieš žydus nukreiptos pasaulėžiūros apraiškų.

Žydų ir lietuvių santykius gerai apibūdina katalikiškoje aplinkoje įsitvirtinusi nuostata „nesibroliauti, bet ir nepersekioti“, kuri atsikartojo to meto pamokymuose ir spaudoje. Dabar dažniausiai pabrėžiami autoriai – Motiejus Valančius ir Vincas Kudirka, kurių citatos vėliau naudotos skleidžiant antisemitinę propagandą.

„Valančius buvo tradicinis Katalikų bažnyčios atstovas ir savo parapijos avelių ganytojas. Jo antijudaizmas, pasitaikę antisemitiniai momentai yra natūralus to meto epochos reiškinys. Jei perskaitytumėme jo kūrybą, pamatytumėme, kad žydams vyskupas skyrė nedidelę dalį savo dėmesio. Jo pamokymai labiausiai susiję su tuo, kad krikščionys nebūtų apgauti nei žydų, nei romų, nei po namus netikrus vaistus nešiojusių „vengrų“, sukčių ir panašai. Iškilus antisemitiniams incidentams, pavyzdžiui kaltinimams vaikų grobimu, Valančius griežtai sakydavo, kad tokie prietarai yra nesąmonė ir nesuderinami su krikščionio etika“, – aiškina istorikas.

Kudirkos, kurio pagrindinis taikinys vis tik buvo sulenkėję lietuviai, antisemitizmą, prof. V. Vareikis sieja su XIX a. pabaigoje kaimyninėse valstybėse paplitusiu nacionalizmu – jis skaitė nemažai prancūziškos ir lenkiškos literatūros, kurioje neapykanta žydams buvo skleidžiama itin atvirai. Prisidėjo ir nacionalistinės idėjos, pradėjusios plisti rasistinės teorijos, kėlusios tautos, kaip vientisos organinės bendruomenės idėjas. Sustiprėjus lietuviškam nacionalizmui, atkūrus nepriklausomybę pradėti kelti viešai naudojamos kalbos, šventadienio ir kiti kultūriniai klausimai. Terminas „Antroji Jeruzalė“ vartotas ir pašiepiant Kaune paplitusias jidiš iškabas. Tiesa, visuomenę erzino ir lenkiški, ir rusiški užrašai.

Nors Lietuvos žydai tikrai negyveno rojuje, priešiškumas jiems nebuvo sąmoningai konstruota valstybinė ar religinė politika. „Lietuviško antisemitizmo ideologijos nėra. Ne taip, kaip Austrijoje, kurioje į valdžią išrenkamas tikras antisemitas Karlas Luegeris, ne taip, kaip Vokietijoje ar Lenkijoje, kuriose plito „intelektualus“ ir pseudointelektualus antisemitizmas, iki pat Antrojo pasaulinio karo leistos knygos apie vokiškumą ir žydiškumą, žydų ydas ir sąmokslus. Lietuvoje pasitaikydavo vienas kitas epizodas, pavyzdžiui, verslininkų įsitikinimas, kad žydai užvaldė mūsų pramonę, tai ir viskas“, – skirtingų valstybių kontekstus XX a. pradžioje įvardija profesorius.

Kodėl būtent žydai?

Šis klausimas yra ypač sudėtingas ir kompleksiškas, kartais net suponuojantis, kaip pastebi prof. V. Vareikis, latentinį antisemitizmą, neva, įsišaknijusį kiekvieno krikščionio sąmonėje. Žinoma, šį palyginimą mokslininkas išskyrė nerimtai, tačiau šimtmečius Europos istorijoje trukusį nepalankumą žydams jis tikrai vadina išskirtiniu.

XIX a. Lietuvos visuomenės (tiek valstiečių, tiek bajorų) požiūrį galima apibūdinti antropologiška „savo ir svetimo“ koncepcija, išskyrusia „kito“ kategoriją, padėjusia suklasifikuoti išorinį pasaulį. Žydai nuo lietuvių skyrėsi beveik visais įmanomais šio grupavimo požymiais: kalba, rase, papročiais bei socialine klase (prekyba ir amatai priešinti žemdirbystei)6.

Viena esminių „kitoniškumo“ priežasčių – judaizmas. „Tai labai specifinė religija, reikalaujanti labai specifinių ritualų ir halakinių apribojimų: maldos procesas, apipjaustymas, šabo laikymasis, kašrutas (taisyklės, ką galima valgyti, o ko ne), draudimas tuoktis ne su žydais. Žydai ir patys jautė savo religijos išskirtinumą – Šventasis Raštas (Tora) duotas būtent jiems, jie kilę iš Izraelio žemės, kurioje prasidėjo žmonijos istorija. Religija stipriai susijusi su identitetu – žydas, perėjęs į kitą tikėjimą, nebėra laikomas žydu“, – pasakoja prof. V. Vareikis.

Būtent religinis uždarumas ir lėmė ilgą laiką plitusias kraujo legendas, kurios „paaiškindavo“ vaikų ir merginų dingimą (žydai kaltinti kraujo naudojimu ritualuose). Vėliau religinę priešpriešą pakeitė modernios ideologijos – kapitalizmas, nacionalizmas, rasiniu grynumu grįstos teorijos.

Be to, kad žydai ilgą laiką skyrėsi ir savo apdarais bei visuotinai paplitusiu raštingumu, Lietuvoje ypač išryškėjo kaimo ir miesto kultūrų susipriešinimas. XIX–XX a. žydų jaunuolius domino globalūs procesai. „Juos traukė europietiška kultūra ir literatūra rusų, lenkų, vokiečių kalbomis. Joje išdėstytos idėjos siejosi su lygybe, mąstymu apie modernėjantį pasaulį. Lietuviška kultūra vargu ar galėjo juos dominti, nes ji buvo siaurai nacionalistinė“, – žydų, kaip antitezės žemei ir kaimui, įvaizdį apibendrina istorikas.

Būtent todėl kartais susidaro įspūdis, kad ši tauta „netiko“ nei vienai sistemai. Viduramžiais jie – ne krikščionys, vėliau – ne žemdirbiai, ne lietuviai (ar kokia kitos Europos tautos atstovai) labiau raštingi, labiau verslūs, labiau miestiečiai. Nacionalistinėms ideologijos jie netiko dėl rasės išskirtinumo, sovietams – dėl religijos ir stipraus tautinio identiteto.

1 VAREIKIS, Vygantas. Antijudaizmas ir antisemitizmas. In Žydai Lietuvoje. Istorija, kultūra, paveldas, p. 41 – 47.
2 Ten pat, p. 4.
3 VAREIKIS, Vygantas. Pranešimas Žydo įvaizdis Lietuvos visuomenėje.
4 VAREIKIS, Vygantas. Antijudaizmas ir antisemitizmas. In Žydai Lietuvoje. Istorija, kultūra, paveldas, p. 41 – 47.
5 VAREIKIS, Vygantas. Antijudaizmas ir antisemitizmas. In Žydai Lietuvoje. Istorija, kultūra, paveldas, p. 41 – 47.
6 VAREIKIS, Vygantas. Pranešimas Žydo įvaizdis Lietuvos visuomenėje.

Publikacija parengta įgyvendinant projektą „Rekomendacijų dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romofobija Lietuvoje paruošimas ir viešinimas“.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai