Jau prasidėjo visuomenės balsavimas, kas labiausiai nusipelnė Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų. Žmogaus teisių „Oskarais“ vadinami apdovanojimai iš kitų išsiskiria tuo, jog jie – ne tik šventė. Tai ir proga pažvelgti, kokiomis nuotaikomis gyvena visuomenė. Pasak pernai metų laureato, koalicijos „Galiu gyventi“ advokacijos vadovo Girvydo Duoblio, pelnytas apdovanojimas pastiprino komandos įsitikinimą, kad ŽIV infekcijos klausimus reikia

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos kvietimu Lietuvoje lankosi tarptautinės organizacijos „ILGA-Europe“ vyresnysis politikos koordinatorius Cianán B. Russell. Įvardį „jie“ naudojantis translyčių asmenų teisių ekspertas pabrėžia, kad asmens tapatybės dokumentų keitimo tvarka atskleidžia, kiek valstybė pasitiki savo gyventojais.

Kovo mėnesį minint Tarptautinę moterų solidarumo dieną prekybininkai vis dar mėgsta taikyti akcijas ir lengvatas moterims. Tačiau, net jei jų intencijos geros, šie veiksmai gali prieštarauti įstatymams. Be to, toks moterų „pagerbimas“ neatitinka idėjų, kurioms prisiminti ir skirta ši diena.

Nors vis dar pasigirsta balsų, kad partnerių smurtas – nedarnos, alkoholio ar skurdo sukeliamas reiškinys, ekspertai jau senokai įrodė, jog jis yra kraštutinė lyčių nelygybės išraiška.

Šie metai – intensyvus rinkimų sezonas, priverčiantis pasitempti ir politikus, ir rinkimų organizatorius. Jie ne tik turi užtikrinti rinkiminio proceso skaidrumą, bet ir sudaryti sąlygas visiems balsavimo teisę turintiems gyventojams oriai išreikšti savo valią. Tai ypač aktualu kalbant apie socialiai pažeidžiamas grupes, tokias kaip žmonės su negalia ar vyresnio amžiaus asmenis.

Atrodytų, kad Nemuno pakrantėje nutiesta Lelijų gatvė – tokia, kaip ir visos kitos Alytaus gatvės: namai, šaligatviai, krūmai bei tvoros, kur ne kur galbūt sulojantis šuva. Ne iš karto žmogus ir matai dešiniąsias 44-ojo namo duris, už kurių įsikūrę Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų laureatai. Jie – VšĮ „Gerumo skraistės“ dienos užimtumo centro, kitaip dar

Rugsėjo viduryje Vilniuje atidaryta kolektyvinė Ukrainos menininkų paroda „+26: Am I My Generation?“. Joje kūrėjai klausia, ką reiškia priklausyti jaunajai valstybės, patyrusios ne vieną revoliuciją, kartai. Pasak vienos iš ekspozicijos autorių, menininkės Olenos Siyatovskos, šie žmonės, nors ir suglumę, yra pirmieji, pradėję realius pokyčius šalyje.

Rugsėjo 16 d. Vilniuje atidaroma Ukrainos menininkų paroda „+26: Am I My Generation?“. Trejetą savo darbų joje pristatysianti kūrėja Yulia Krivich lankytojams pasakos ne tik revoliucijos paliestą savo šalies, bet ir asmeninę istoriją. Fotografijomis ir video instaliacija ji klaus, kaip (ir ar iš viso būtina) apibrėžti žmogaus nacionalinę tapatybę.

„Socialinė Lietuvos politika neutrali, tad visiems vienoda, ko čia dar norėti?“ – sukasi tūlo valdininko galvoje vos tik koks specialistas prabyla apie lyties aspekto integravimo strategiją, iškeliančią lyčių lygybės siekį visose gyvenimo srityse. Ir, nors šios priemonės kartais kratomasi kaip kokio baubo, Europos lyčių lygybės instituto (EIGE) ekspertės Barbaros Limanowskos teigimu, ji – tiesiog sveikos