Moterų kūnų reprezentacijos – ne naujiena nei Antikos, nei šiuolaikinėje – aukštojoje ar populiariojoje – kultūroje. Moteris vaizduojančios komercinės reklamos ir popkultūros kūrinių paplitimas lėmė, kad su neįprastai seksualizuotais ir standartizuotais moterų kūnų vaizdiniais susiduriame kasdien. Kaip jie veikia visuomenę?
Sociologas Artūras Tereškinas sako, kad sutarimo dėl poveikio masto nėra. „Dalyje mokslinių tyrimų teigiama, kad poveikis labai stiprus: popkultūra manipuliuoja žmonėmis ir tiesiogiai primeta jiems savo vertybes. Šiuose tyrimuose asmuo laikomas savotiška popkultūros auka“, – sako jis.
Popkultūra, pasak jo, įskiepija stereotipinį mąstymą, t.y. apibrėžia tai, kas žmoguje yra gerai, kas blogai, kas gražu, o kas – bjauru. Todėl visuomenė vis daugiau dėmesio skiria pagal popkultūros standartus, „tinkamo“ stiliaus formavimui. Menininkės ir kultūros kritikės Laimos Kreivytės teigimu, komercinės kultūros primetami standartai ypač veikia jaunus žmones. „Jaunos merginos tarsi jaučia prievolę laikytis nustatytų kriterijų. Jos mano, kad jų vertę nulemia tai, ar jos kažkam patiks“, – paaiškina ji.
Jeigu 24 val. per parą paauglės mato vaizdo klipuose tik seksualias merginas, vilkinčias XS dydžio drabužėliais, apnuogintus kūnus, gašlius, viliojančius žvilgsnius, papūstas pravertas lūpas, scenas lovoje, jų galvose formuojamas atitinkamas moteriškumo ir grožio supratimas. Juk reklamose niekur nepamatysime vyresnės ar stambesnės moters, nebent reklamuotų skalbimo miltelius ar keptų viščiuką. Net politikoje kažkodėl ieškoma tik jaunų. Vadinasi, jaunos merginos skatinamos galvoti: ,,Jeigu nenori būti namų šeimininke, privalai būti jauna, ,,graži“(90x60x90), seksuali“.
Taip pat pastebima tendencija, kad iš bet kokio amžiaus moterų tikimasi, jog jos atrodys jaunai, atitiks vadinamuosius visuomenės poreikius. Juos esą įrodo komercinės reklamos ir kultūros produktų, reklamuojamų išvaizdžių jaunų moterų, sėkmė rinkoje. Jei pardavimai klesti – vadinasi, visuomenė to nori.
Kalbėdamas apie komercinį kiną, atsakomybę rinkai – pirkėjams – priskiria ir režisierius Julius Dautartas: „Amžius yra svarbus kinematografijoje. Priešingai nei teatre, kine išvaizda yra svarbi, nes žiūrovas pats reikalauja grožio“.
Anot A. Tereškino, dalis moterų siekia atitikti komercinį standartą manydamos, kad nekompleksuodamos dėl savo išvaizdos galės sėkmingai kopti karjeros laiptais: „Kai kurie tyrimai rodo, kad ši taisyklė apie sėkmingesnę gražių žmonių karjerą pasitvirtina: gražūs žmonės lengviau priimami į darbą, jie greičiau lipa karjeros laiptais, pagaliau jie daugiau uždirba“. Kita vertus, sociologas pabrėžia, jog „tai susiję su tuo, kad simpatiškais laikomi asmenys labiau pasitiki savimi, o šis pasitikėjimas padeda tiek profesinėje karjeroje, tiek tarpasmeniniuose santykiuose.“
L. Kreivytė aiškina, kad požiūriui į moteris įtakos turi ne tik popkultūra, bet ir ilgą laiką Lietuvoje gyvuojanti patriarchalinė tradicija. „Visuomenėje tai tebėra dominuojantis reiškinys“, – sako ji. Komercinė ir populiarioji kultūra dažnai pajungiama patriarchalinei tradicijai.
Šią tendenciją įžvelgia ir feministė bei literatūrologė Solveiga Daugirdaitė. Anot jos, moterų išvaizdos standartams komercinėje reklamoje įtaką daro vyrai. „Dažniausiai jie valdo daugelį pramonės šakų, tokių kaip farmacija (gaminanti įvairią lieknėjimo produkciją), medicina, tebedominuoja chirurgijoje, valdo žiniasklaidą. Kitaip tariant, vyrai yra suinteresuoti ir turi galimybę formuoti nuomonę, kad grožiui moterys turi leisti pinigus, pasiūlo joms galimybes tai daryti ir susišluoja pelną. Labiau pastebimos yra smulkiosios tos industrijos žuvelės, tarkim, kirpėjos, trenerės, vaistininkės, kurios uždirba mažiausius pinigus“.
Seniai demokratiją įtvirtinusiose Vakarų šalyse moterys mažiau pasiduoda propagandai, mažiau leidžia pinigų grožiui. Tuo metu lietuviai yra neatsparūs reklamai, nemoka atpažinti verslo interesų. Daugeliui atrodo, jog skandinavės ar britės yra „negražios“, rengiasi bet kaip. S. Daugirdaitės teigimu, „taip yra todėl, kad sąlygiškai neseniai ištrūkome iš stygiaus valstybės, menkai įsivaizdavome, kaip iš tiesų Vakaruose gyvena moterys, trumpai tariant, neturime išsiugdę atsparumo populiariajai kultūrai“.
Kita vertus, seksualizuotų moterų vaizdinių gausu literatūros, teatro, muzikos, kituose – aukštajai kultūrai priskiriamuose – meno kūriniuose. Kuo jie geresni už tiražuojamus populiariosios kultūros? Negi aliuzijos į antikos grožio idealus neformuoja nuomonės, propaguodamos moters kūniškumo išaukštinimo, jaunystės grožio kulto? Poetas Tomas Taškevičius nelinkęs sutikti. „Antikinės statulos, mano nuomone, yra antiseksistinės, nes jose moterys vaizduojamos natūralių, gamtos suteiktų formų“ – sako jis. Ir, jei eilėraštyje yra žodžiai „linijos skatina geisti jūsų“, kalbama ne apie moterį apskritai, o apie aistros jausmą.
Kad ir kaip ten bebūtų, tikrovė tokia, kad nors daugelis valstybių, ypač Vakaruose, įstatymais yra įtvirtinusios lyčių lygiateisiškumą, iškovotos lygios teisės dar neužtikrino lygių galimybių. Pasak S. Daugirdaitės, net Skandinavijoje, kuri dažnai pateikiama kaip lygių galimybių pavyzdys, moterų padėtis yra prastesnė – jų vidutinis darbo užmokestis mažesnis. „Lyčių lygybės dar nepasiekė nė viena šalis. Taip yra todėl, nes vien priimti įstatymų neužtenka – jie turi veikti. Be to, daugelį gyvenimo sričių reguliuoja ne įstatymai, o tradicijos“, – tvirtina pašnekovė.
Pasaulis demokratiškėja, moterys vis dažniau nebesutinka įsisprausti į rėmus. O ir profesinėje srityje pamažu tampa atgyvena į moterį žiūrėti kaip į prastesnę specialistę. Nors Lietuva dar turi daug ką nuveikti šiuo klausimu, padėtis gerėja. Šios padėties gerovė priklauso tik nuo mūsų pačių kuriamo vaizdinio, kiek išmoksime realybę priimti kaip normalų ir gražų dalyką. „Grožis priklauso nuo asmenybės, svarbiausia jausti savo vertę ir mylėti save“, – sako Laima Kreivytė. Belieka tikėtis, kad sveikas protas atskirs tikrąsias vertybes nuo popkultūros grimasų.
Šis straipsnis yra „Media4Change“ jaunųjų žurnalistų programos 2016/2017 m. dalis, įgyvendinant VšĮ Nacionalinio socialinės integracijos instituto projektą „Medijų ir informacinio raštingumo skatinimas darbe su jaunimu“. Projektą remia Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje. Projekto straipsnių autoriai su projekto rėmėjais straipsnių temų ir turinio nederina.
