Rasizmas ir neapykanta

„Pabėgėlių krizė“ – kas, iš kur ir kodėl?

Prieš kelerius metus įsibėgėjusi pasaulio ekonominė krizė paspartino ir pagilino jau seniai žinomus reiškinius, tokius kaip karas, skurdas, diskriminacija ir kt.

Kristina Kaghdo ir Fadi Amireh, asmeninio archyvo nuotr.

Šios ir kitos universalios negandos pradėjo daugelį sukilimų, perversmų ir revoliucijų, kuriuos dažniausiai tyliai stebėjome pastaruosius kelerius metus įvairiuose pasaulio kampuose. Pasaulinė sistema ir joje vešinti krizė jau kelerius metus iškelia žmonijai nemažai egzistencinių klausimų apie dabartinę santvarką ir verčia susimąstyti apie alternatyvų poreikį. Deja, dauguma pasaulio gyventojų linkę vengti galvoti apie ilgalaikius globalius sprendimus iš baimės atsidurti ten, kur aiškių atsakymų gali ir nebūti. Toks pasirinkimas gali nuvesti į kraštutinumus: krizės padariniai yra apmąstomi ir vertinami nepakankamai kritiškai bei dažnai neturint konteksto, pasiklystant detalėse. Vienas iš šių padarinių  – tarsi nenauja „pabėgėlių krizė“ Europoje.

Prieš penketą metų keletoje valstybių Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje kilo revoliucijų ir sukilimų banga, vienus įkvėpusi pokyčiams, kitus išgąsdinusi ar tiesiog nustebinusi. Vienose valstybėse šis masinis sujudimas nuvertė metų metus viešpatavusius despotiškus režimus, kitose – tai buvo iki šiol besitęsiančio pilietinio karo ir politinio nestabilumo pradžia, kurių aukomis tapo tūkstančiai civilių. Pokyčių poreikis neaplenkė ir Sirijos Arabų Respublikos, kurioje taiki revoliucija prasidėjo 2011 m. kovą. Žmonės visoje šalyje išėjo į gatves, reikalaudami diktatoriško Al-Asado režimo nuvertimo ir kardinalių pokyčių. Nors dauguma demonstracijų dalyvių neturėjo patirties organizuojant pilietinius judėjimus bei reikiamų įrankių alternatyvai suformuoti, juos vienijo nuoširdus noras visiems laikams atsikratyti Slaptosios policijos priespaudos, diktatoriaus režimo, oligarchijos, augančio nedarbo ir nepriimtinai žemų atlyginimų. Padrąsinti kaimynų egiptiečių po H. Mubarako nuvertimo, režimui nepritariantys sirai masiškai išeidami į gatves tikėjosi pagaliau atgauti savo teisę į laisvę. Režimas netruko imtis jam puikiai žinomų represijų priemonių: žmonės gatvėse buvo žudomi, kalinami ir brutaliai kankinami. Taikios demonstracijos pamažu virto ginkluota revoliucija.

Ginklai paplito visoje šalyje, o su jais – ekstremistų grupuotės, ypač tos, susiformavusios Irake po amerikiečių okupacijos. Jos pasinaudojo suirute Sirijoje, kad išplėstų ir įtvirtintų Islamo valstybę Sirijos ir Irako teritorijose. Daugėjo besikertančių reikalavimų turinčių grupių ir situacija darėsi vis painesnė: revoliucija netrukus pavirto pilietiniu karu, kurio metu šalis buvo neatpažįstamai naikinama. Nuo karo pradžios tūkstančiai buvo nužudyti, suimti ar dingę be žinios ir per 4 mln. žmonių buvo priversti ieškoti prieglobsčio kaimyninėse šalyse (Irake, Turkijoje, Jordanijoje, Egipte ir Libane). Iš pradžių šių valstybių gyventojai noriai suteikė pabėgėliams finansinę ir psichologinę paramą, tačiau niekas nesitikėjo, kad karas taip ilgai užsitęs. Laikui bėgant tarptautinės organizacijos bei pabėgėlius priėmusios valstybės, išskyrus Turkiją, nebeišgalėjo patenkinti pabėgėlių elemantarių poreikių (maisto, išsilavinimo, gyvenamosios vietos ir kt.) dėl jas slegiančių socialinių, ekonominių ir politinių problemų. Pavyzdžiui, Egipte prisiglaudę sirai netrukus turėjo ieškotis naujos gyvenamosios vietos ne tik dėl paplitusio skurdo ir bedarbystės, bet ir dėl nuolat besikeičiančių įstatymų, ribojančių sirų judėjimo laisvę ar teisę dirbti. Libane, kuriame korumpuota, religiniu pagrindu pasidalinta valdžia iki šiol nesusitvarko su 35-erius metus trukusio pilietinio karo bei kelių Izraelio inicijuotų karų padariniais, sirai turėjo kęsti Antrajį pasaulinį karą primenančią diskriminaciją, badą ir skurdą bei dažniausiai gyventi neoficialiose stovyklose. Jordanijoje tarptautinės organizacijos ir atskiri individai bei Arabijos pusiasalio šalys bendromis jėgomis įkūrė kelias pabėgėliams skirtas stovyklas, pasižyminčias itin prastomis gyvenimo ir higienos sąlygomis. Kadangi Jordanijoje didelis nedarbas ir sunki ekonominė padėtis, sirams buvo uždrausta dirbti, o netrukus ir siena buvo uždaryta: sirai buvo įleidžiami į Jordanijos teritoriją tik išskirtiniais atvejais.

Visos šios aplinkybės privertė sirus Sirijoje bei kaimyninėse šalyse ieškotis naujo prieglobsčio svetur per tarptautines organizacijas ir užsienio šalių ambasadas, viliantis atsidurti ten, kur bus galimybė dirbti, mokytis ir atgauti savo teisę į žmogišką gyvenimą. Deja, oficialiosios prieglobsčio prašymo procedūros buvo ilgos, reikalavimai ypač griežti, tad prašymai buvo dažnai atmetami: didžiosios valstybės, nors ir spaudžiamos aktyvistų, ilgai ignoravo humanitarinę krizę Artimuosiuose Rytuose. Beviltiškumas, pyktis ir neteisybės jausmas pastūmė šimtus civilių leistis į ilgą ir nesaugią kelionę per jūrą ir miškus, tikintis, jog Europa, tolimoji ir daugeliui tik iš nuogirdų pažįstama tvirtovė, galės pasiūlyti orų gyvenimą, kai viltys grįžti į Siriją greitai blėso.

Europos valstybės įvairiai ir dažnai neryžtingai reagavo į naująjį žmonių antplūdį: vienos valstybės sutiko priimti atvykėlius, kitos pasipriešino. Aršiausiai ėmė prieštarauti prie migrantų ir pabėgėlių nepratusios valstybės, galbūt dėl patirties stokos tvarkantis su tokio masto problema ekonominiame, politiniame ir socialiniame lygmenyse. Kaip bebūtų, šie prieštaravimai ir vieningos politikos nebuvimas keistai atrodo žmogiškų vertybių kontekste, ypač, kad šioms vertybėms teoriškai tarsi pritarė visos Europos narės prieš įstodamos į Sąjungą. Natūralu, kad Europos piliečių nuomonės pabėgėlių klausimu irgi išsiskyrė: vieni juos noriai priėmė, kiti pasipriešino jų atvykimui bijodami konkurencijos darbo rinkoje, kultūrinių ir mentaliteto skirtumų bei islamo paplitimo Senajame žemyne. Tokios reakcijos, dažnai sumišusios su diskriminacija ir nepakantumu, galėjo atsirasti dėl konteksto apie globalias problemas stokos ar dėl aklo intrigomis prekiaujančios spaudos sekimo. Kita vertus, nuo pat „krizės“ pradžios atsirado aktyvių europiečių, kurie noriai teikė (ir vis dar teikia) materialinę ir logistinę pagalbą bei emocinę paramą pabėgėliams bei darė spaudimą valstybių vadovybėms priimti dabartinę padėtį kaip neišvengiamą faktą tokiame nestabiliame pasaulyje ir prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta. Visus minėtus prieštaravimus pagilino ir tai, kad bėgančiųjų populiacija nėra vienalytė: jos daugumą sudaro Sirijos piliečiai, tačiau tarp jų yra ir Libijos, Irako, Afganistano, Irano, įvairių Balkanų bei Afrikos valstybių piliečių. Nors migracija iš šių šalių į Europą nėra naujas reiškinys ir nors iš jų irgi bėgama vengiant nestabilios politinės ir ekonominės padėties bei represijų, šių šalių gyventojai traktuojami kaip turintys „mažiau teisės į orų gyvenimą“ nei sirai, todėl jų atvykimas į Europą dabar, kai pabėgėlių ir migracijos klausimas daugeliui europiečių yra tarsi nauja patirtis, yra nesuvokiamas ir sukelia daug neigiamos reakcijos ir viešoje erdvėje, ir privačiose diskusijose.

Visos šios baimės, nesupratingumas ir atsainumas yra natūralios reakcijos dabartinėje situacijoje. Visgi manome, jog jos nepateisinamos iš humanistinės perspektyvos, netgi jei pabėgėliai kartais savo neigiamu elgesiu, atsiradusiu dėl patirtų traumų, nenuovokumo, baimės ar nesugėbėjimo atsiverti kitokios kultūros atstovui, gali prisidėti prie neigiamo stereotipo apie pabėgėlių populiaciją formavimo. Šioje sumaištyje neįmanoma visko suskirstyti į juoda ir balta, nors tokia logika gali būti paprasčiausia išeitis. Viena yra aišku: dabartinė pasaulio santvarka žlunga ir staiga, po kad ir mažo drebėjimo, pamatyti joje įtrūkius yra nepatogu ir skaudu, nes tai atneša krūvas klausimų ir abejonių dėl to, kas esame, ir kokie mūsų prioritetai. Kaip bebūtų, šis tarpsnis, kaip ir visi kiti, yra neišvengiama žmonijos sąmoningumo evoliucijos dalis. Evoliucijos, kuri būtinai atneš pokyčių. Kaip jie atrodys ir kur jie mus nuves? Atsakymai – visų mūsų rankose.

Fadi Amireh yra šiuo metu gyvena ir dirba Jordanijoje. Prieš kelerius metus metęs inžinieriaus darbą, jis ėmėse aktyvios veiklos politiniame jaunimo judėjime ir pradėjo rašyti politinėmis ir filosofinėmis temomis keliuose arabiškuose laikraščiuose ir naujienų portaluose. Fadi jau keletą metų savanoriauja teikdamas pagalbą sirų bendruomenėms Jordanijoje. Kristina Kaghdo yra sirė-lietuvė, šiuo metu gyvenanti Jordanijoje ir dirbanti kultūrinių ir socialinių projektų koordinatore. Be to, ji jau kelerius metus seka įvykius Sirijoje ir kartu su kitais aktyvistais savanoriauja teikdama paramą sirų bendruomenėms Amane.

 

Komentarai (1)
Susiję straipsniai