Dvidešimt metų šiauliečiai savo viceburmistru rinko žmogų, kuris daugiau klausė ir mažiau kalbėjo. Politika jam rūpėjo mažai ir į jokią partiją jis niekada nestojo. Svarbiausia buvo miestas – jo vandentiekis, teatras, krašto tyrinėjimai, kanalizacija ir visi kiti žemiški ir nežemiški dalykai. Samuelis Petuchauskas dirbo su visais – ir su socialdemokratais, ir su tautininkais, tačiau nuoseklus ir atkaklus darbas nutrūko su pirmąja sovietų okupacija. Šiaulių viceburmistras buvo priverstas darbo ieškotis Vilniuje, o po metų į miestą įžengę vokiečiai jam reiškė mirties nuosprendį. Dar sovietų okupacijos metu S. Petuchauskas buvo įtrauktas į būsimųjų tremtinių sąrašus, o juos perėmusiems vokiečiams surasti žydų inteligentiją pasidarė ypač lengva. Buvęs Šiaulių miesto viceburmistras vienas pirmųjų buvo sušaudytas Paneriuose tada, kai dar niekas netikėjo, kad tokie egzistuoja.
Kai Markas Petuchauskas paskutinį kartą matė savo tėtį, jam buvo devyneri metai ir Lietuvos policijos pareigūnų, atėjusių suimti jo tėčio, vizitas buvo netikėtas. Tą 1941 m. vasaros dieną mama beviltiškai bandė įrodyti, kad S. Petuchauskas – ne komunistas, bet bergždžiai – vietiniams nacių talkininkams rūpėjo ne tai.
Rugpjūčio 29 d. Markas Petuchauskas kartu su vokiečių menininku Gunteriu Demnigu savo tėvui atidengs „Atminimo akmenį“ Šiauliuose, prie miesto savivaldybės pastato. Ten, kur S. Petuchauskas du dešimtmečius dirbo miestui.
Gimęs Vilniuje, S. Petuchauskas svarbiausią savo gyvenimo dalį praleido Šiauliuose. Kodėl taip nutiko?
Tėvas gimė 1894 m. Vilniuje, kur 1941 m. buvo ir nužudytas. Spėju, kad Šiauliuose jis atsirado būdamas jaunas – dirbti pradėjo iš karto baigęs mokslus. Iš pradžių buvo vienas iš tarnautojų, kūrė Šiaulių savivaldybę nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, vėliau tapo viceburmistru. Tuo metu lietuvių inteligentija Šiauliuose buvo labai demokratinė.
Po 1926 m. perversmo tos tendencijos ėmė keistis, kažkur likdamos demokratinės, bet į pirmą planą išaugo ir labiau išbujojo daugiau nacionalinės valstybės, kokią įsivaizdavo tautininkai, idėja – uždara valstybė.
Šiaulių viceburmistru tėvas buvo išrinktas dar 1921 m. ir šias pareigas ėjo iki 1940 m., kai sovietai panaikino savivaldybes, jis neteko darbo ir mes buvome priversti persikraustyti į Vilnių.
Visus tuos dvidešimt metų žmonės jį rinko, pasitikėjo. Matyt, šiauliečiai gerbė jo principingumą ir sąžiningumą. Iš mamos pasakojimų žinau, kad jis niekada netroško pralobti – Šiauliuose mums išskyrė plotą namui statyti, bet tėvas jo niekaip nenorėjo pirkti. Galiausiai nusipirko, bet namo taip ir nepastatė, gyveno nuomojame bute, kai kiti galbūt lobo.
Estų miestų sąjungos atstovams pagerbti skirti pietūs (1927 m.), S. Petuchauskas pirmas iš kairės.
Jūsų tėtis nebuvo tikintis žmogus, tačiau ir net šiuolaikinėje Lietuvoje religiniai lyderiai dažnai bando daryti įtaką politikams. Kaip jam sekėsi kovoti su religinių institucijų spaudimui?
Abu tėvai gerbė tuos, kurie tiki, bet patys buvo nereligingi. Tokia dvasia ir mane auklėjo, net į sinagogą nevedė.
Tačiau buvo atvejis, kai vadovaujantys rabinai pakėlė triukšmą – kodėl toks žinomas žydas Šiauliuose nesiteikia ateiti į sinagogą, esą tai nepagarba tikintiems. Tėvas pasiėmė mane su savimi ir mes nuėjom į sinagogą, kai man buvo penkeri-šešeri. Puikiai pamenu, kad sinagoga man padarė milžinišką įspūdį – muzika, giedojimas, atmosfera. Nuo to laiko tėvas per žydų didžiąsias šventes du-triskart metuose vesdavosi į sinagogą.
Kitas skandalas kilo vėliau: mokykloje lankiau religijos pamokas ir visuomet gaudavau penketus – gebėdavau gerai prisiminti tai, ką mums pasakodavo religijos mokytojas. Kažkurį kartą mokytojas manęs pasiteiravo, kaip aš taip viską įsimenu. Aš jam atsakiau, kad labai mėgstu pasakas ir kad šios pasakos nuostabios – galiu jas papasakoti bet kada. Jis baisiai supyko, kilo skandalas, nors iš pradžių nesupratau kodėl. Tėvas buvo iškviestas į mokyklą, jam „atskaitytas“ moralas apie sūnaus auklėjimą. Galvojau, kad gausiu pylos, bet jis su mama labai juokėsi.
Savo prisiminimų knygoje „Santarvės kaina“ rašote, kad Jūsų tėtis buvo apdovanotas Kunigaikščio Gedimino ordinu. Už ką jam buvo įteiktas šis apdovanojimas?
Tai įvyko 1938 m., ordinas skirtas už nuopelnus Lietuvai. Nesu įsitikinęs, bet manau, kad ordiną jam įteikė prezidentas Antanas Smetona. Abu kartus, kai prezidentas buvo atvykęs į Šaulius, tėvas jį pasitiko.
Šiaulių miesto taryba (1938 m.), S. Petuchauskas apatinėje eilutėje, trečias iš dešinės.
Tėvas sugebėjo dirbti savo darbą, kurį buvo nusibrėžęs – sutvarkyti Šiaulius. Politika jis nesidomėjo, domėjosi Šiauliais ir buvo įnikęs į jų tvarkymą. Jam rūpėjo kanalizacija, vandentiekis – juk nieko to nebuvo. Jam būnant viceburmistru, Šiauliuose buvo įsteigtas teatras. Tėvo tvirtumas, sąžiningumas, neapykanta korupcijai buvo plačiai žinoma Lietuvoj. Šiauliuose jį už tai gerbė. Jei pas tėvą ateidavo žmogus, kuriam jis negalėjo padėti – visada paaiškindavo, kur kreiptis, kaip elgtis, ir išsiskirdavo gražiuoju. Tėvas turėjo bendravimo su žmonėmis talentą.
Su šiuo ordinu susieta ir viena skaudžiausių Jūsų gyvenimo akimirkų, kai Jūsų tėtis buvo suimtas Vilniuje.
Mama labai didžiavosi tuo ordinu. Tėtis buvo santūrus, jis daugiau klausė ir mažiau kalbėjo.
Kai tėvo atėjo suimti, motina galvojo, kad jie ieško komunistų, o tėvas niekada jokiai partijai nepriklausė. Ji sakė: „Jūs apsirinkat, jis ne komunistas, jis prieš karą buvo renkamas ir perrenkamas viceburmistru. Jis lietuvių patriotas, apdovanotas.“ Tada mama nubėgusi atnešė tėvo Kunigaikščio Gedimino ordiną bei liudijimą. Policininkai nusijuokė, nustūmė motiną ir tėvą išsivedė – jo daugiau nematėm. Samuelis Petuchauskas buvo sušaudytas 1941 m. metų rugpjūtį Paneriuose. Mama, kaip ir kiti žydai, negalėjo suprasti, ilgą laiką niekas dar netikėjo, kad yra Paneriai. Pirmosios grupės į tą vietą buvo vežamos savanoriškai. Žydai negalėjo įsivaizduoti, kad juos veža šaudyti, jiems buvo sakoma, kad jie vežami dirbti.
Tada taip pat nesupratom, kaip mus taip greitai surado. Ir tik nepriklausomybės laikais sužinojau, kad tremti planuojamų žmonių sąrašai, kuriuos parengė dar NKVD, vokiečių okupacijos metu jie pateko į nacistinio saugumo rankas.
Jūsų tėvą išsivedė lietuvių baltaraiščiai – vietiniai nacių kolaborantai. Iš kitos pusės, jus ir jūsų motiną išgelbėjo lietuviai. Kaip atrodo gyvenimas tarp žmonių, kurie buvo ir budeliai, ir gelbėtojai?
Šis klausimas – pats sudėtingiausias, ne į viską man pačiam lengva atsakyti. Galbūt būtent tai, kad vieni šaudė, o kiti gelbėjo, nuo vaikystės įskiepijo suvokimą, kad nieko negalima kaltinti tautiniu pagrindu. Kad kiekvienas žmogus visų pirma yra asmenybė, kad kiekvienoj tautoj yra ir niekšų, ir padorių žmonių. Padariau tokią išvadą, jog yra tik dvi tautos: padorių žmonių tauta ir nepadorių.
Markas Petuchauskas, Juliaus Kalinsko, 15min.lt nuotr.
Žmones vertinate pagal padorumą, o ne pagal priklausymą tautinėms grupėms. Bet turbūt gerai pamenate nepriklausomos Lietuvos 1997–1998 m. ir Aleksandro Lileikio bylą – žmogus, kaltintas didelio masto karo nusikaltimais Holokausto metu, taip ir liko nenuteistas. Jo parankiniai išsivedė Jūsų tėtį 1941 m.
Šitą vertinu absoliučiai negatyviai.
Kiek, šiuo atveju, gali būti keliamas tautos atsakomybės klausimas?
Į šį klausimą man labai sunku atsakyti. Reikalas ne tik su Lileikiu susijęs. JAV saugumo organai, tiesa, tik iš dalies, bet vis dėlto sugebėjo nustatyti, berods, daugiau nei dešimt asmenų, kurie vienaip ar kitaip dalyvavo žudynėse Lietuvoje. Ar jie saugojo ir perdavinėjo, ar vedė prie duobės, ar patys šaudė – tai neturi reikšmės, nes šaudė nugirdytų žmonių komandos. Visa kita atliko milžiniški policijos būriai, dabar mes visa tai žinome. Lietuviai istorikai tai dabar jau daugiau ar mažiau taip pat pripažįsta. Buvo juokinga, kai sukilo triukšmas dėl knygos ,,Mūsiškiai“ – joje yra tik kelios naujos detalės, visa kita seniai žinoma. Tai rodo, kad vyksta labai sudėtingi dalykai, jie liūdni. Taip, taip yra.
Galiu tik pasakyti, kad kaip buvusiam geto kaliniui (prof. M. Petuchauskas kalėjo Vilniaus gete – aut. past.) buvo labai daug galimybių išvažiuoti į Vokietiją. Galėjau važiuoti ir ten gauti nemažus pinigus. Arba važiuoti į Izraelį, mes su žmona jau buvom labai paveikti visų tų įvykių. Vis dėlto neišvažiavom. Čia mistika.
Jūs taip buvote paveikti Lileikio bylos?
Būtent. Bet aš esu optimistas ir galvoju, kad nepadariau klaidos – istorija yra mūsų pusėje.
Kai pasirodė Vanagaitės knyga, kažkas viešai pasakė, kad niekas tos knygos neskaitys. Tačiau ji galiausiai buvo išleista, išėjo milžinišku tiražu. Buvau vienam jos susitikime su skaitytojais – visi sėdėjo nusipirkę tą knygą ir klausėsi, salė buvo perpildyta, žmonės sėdėjo ant grindų. Tai irgi labai daug pasako.
