Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk Lietuvos žmogaus teisių centro veiklą!

Kasdien siekiame mažinti atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių – laisva, vakarietiška, demokratiška, žmogaus teises užtikrinanti Lietuva – ir realybės, kurioje žmonės gyvena šiandien. Dirbame tam, kad užtikrintume žmogaus teises Lietuvoje ir padėtume kiekvienam jaustis oriai būnant savimi.

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Komentaras

Politinė žmogžudystė

Laima Kreivytė, Inetos Armanavičiūtės nuotr.

Laima Kreivytė | 2019 01 19

Sausio 14 d. labdaringo renginio metu Gdanske nužudytas miesto meras Pawelas Adamowiczius. Prieš mėnesį iš kalėjimo paleistas jo žudikas, teistas už ginkluotus bankų plėšimus, peiliu subadė merą tiesiog scenoje ir triumfuodamas iškėlė rankas.

Virtualus „mirties liudijimas“ tapo realiu – taip veikia neapykantos kalba. Ji smelkiasi per socialinius tinklus, tendencingą valdžios kontroliuojamą žiniasklaidą ir nuodija protus. Kažkas turi būti kaltas, kad mums blogai. Tada bedam pirštu į priešą – kitaip mąstantį, kitaip atrodantį, kitkuo tikintį ar netikintį. Badymą pirštais nuo subadymo skiria tik įrankis.

„Politinės mirties liudijimas“ – jokia ne metafora. Tokį oficialų dokumentą primenantį „liudijimą“ prieš pusantrų metų kraštutinės dešinės grupelė paskelbė liberaliems merams . Adamowicziaus politinę mirtį neva lėmė liberalizmas, multikultūralizmas ir kvailumas. Pastarasis apibūdinimas jokių komentarų nereikalauja – besmegenis nebūtų galėjęs vadovauti miestui daugiau nei dvidešimt metų ir vėl būti išrinktas. Kiti du atskleidžia giliąsias neapykantos priežastis. Nacionalistus ir ksenofobus gąsdino mero vykdoma proeuropietiška atvirumo politika – jis įkūrė pabėgėlių centrą, smerkė antisemitinius išpuolius, palaikė teisėtus LGBT reikalavimus.

2016-ų metų interviu britų dienraščiui „The Guardian“ Adamowiczius teigė, kad atvirumas užkoduotas Gdansko DNR: „iki 1945 metų vietos gyventojai kalbėjo vokiškai. Dancingas buvo protestantų forpostas. Po to senieji gyventojai pasitraukė, juos pakeitė nauji. Mano šeima atvyko iš Lietuvos“. Adamowicziaus tėvas gimė Vilniuje – tad neatsitiktinai 2003 m. meras pradėjo kultūrinių mainų programą. Gdanskas su Vilniumi – miestai broliai. Arba sesės: angliškai – sister cities. Ta bičiulystė bent iš Gdansko pusės niekada nebuvo formali. Į miesto dienas jie kvietė talentingus menininkus, dainininkus, režisierius – Deimantą Narkevičių, Giedrę Žickytę, Aliną Orlovą, Svajonę ir Paulių Stanikus, Kristiną Inčiūraitę, Igną Krunglevičių, Jūratę ir Vilmą Samulionytes, Arną Anskaitį, Liudą Parulskį, „Sheep Got Waxed“ ir daugybę kitų. Ir man teko garbė bendradarbiauti su Gdansko šiuolaikinio meno centru „Laznia“ rengiant parodas, dirbant rezidencijoje. Nesutikau šiame gražiame mieste tik nekilnojamojo turto burbulų pūtikų, tvorų tvėrėjų ir medkirčių. Tikriausiai jų yra – kaip yra ir „kukluksklaną“ garbinančių radikalų. Bet ne jie kuria miesto dvasią.

„Laznia“ užsakymu rašydama tekstą Grete Aagaard katalogui galvojau, kad nedažnai meno rezidencijose iš svetur atvykusi menininkė su vietos bendruomene pradeda leisti miestui skirtą laikraštį, kuriam apie savo šeimos, namo, gatvės istorijas rašo čia gyvenantys žmonės. Taip danų menininkė, lenkų kuratorė ir lietuvė kritikė su Gdansko gyventojais kartu gaivina atnaujinto industrinio rajono atmintį. Kaip skiriasi daugiasluoksnis Gdansko polilogas nuo mano gimtojo Vilniaus valdžios monologo, kur nepriklausomą viešos erdvės reformaciją užčiaupia buldozeriais už tvorų tveriama unifikuoto miesto vizija! Gdanske gimusio „Solidarumo“ laisvės dvasia alsuoja žmonės ir uostas, pastatai ir pakrantės uolos. Dabar jie gedi žmogaus, kuriam už atviro miesto puoselėjimą klastingai atimta gyvybė.

Ar galima buvo to išvengti? Rašydama apie Gdansko mero nužudymą laikraščiui „The Washington Post“ politikos apžvalgininkė ir rašytoja Anne Applebaum prisimena ir kitą politinę žmogžudystę, kai Anglijoje Brexito fanatikas subadė ir nušovė leiboristų parlamentarę Jo Cox, agitavusią už pasilikimą Europos Sąjungoje. Užpuolęs beginklę moterį jis šaukė: „Svarbiausia – Anglija!“. Ar kokia nors šalis gali būti svarbi be piliečių? Ar kitaminčių naikinimas demokratinėje visuomenėje gali atnešti didybę? Applebaum pastebi, kad politinių žmogžudysčių „priežasčių“ gali būti daug ir jų neapaiškinsi tamsia fanatizmo, beprotybės, šalto apskaičiavimo ir ideologijos samplaika. Tačiau neįmanoma šių nusikaltimų atskirti nuo jų aplinkos: „bepročiai renkasi taikinius pagal tai, ką jie skaito ir girdi“.

Neapykantos kalba ir oponentų demonizavimas nėra nekaltas ir nebaudžiamas dalykas. Grasinimas yra veiksmas. Kurstymas yra veiksmas. Žodinis smurtas yra veiksmas. Neapykanta yra aktyvus pykčio dauginimas, griaunantis ir nekentėjo, ir jo nekenčiamų žmonių gyvenimus. Ji nekuria ne tik geresnės, ji nekuria jokios – net uždaros – visuomenės. Nežinau, kas norėtų gyventi šalyje, kurioje ginčai sprendžiami peiliu. Todėl į tokius komentarus reikia reaguoti nedelsiant ir rimtai. Užtenka atsiversti DELFI.lt portale paskelbto straipsnio „Lenkija po mero nužudymo apmąsto neapykantos kalbos plitimą politikoje“ komentarus ir sužinai, kad „Hate speech yra propagandinis terminas, nieko nereiškiantis, galima juo apkaltinti bet kokią neigiamą ar kritišką nuomonę…“. O šalia „Fiureriu“ pasivadinęs veikėjas svarsto: „Ar neateis teisingumo diena ir pas mus į Lietuvą? (…) Kiek suprantu, nužudytas meras susijęs su migrantų klausimu. Reikia mums tų bombermenų !!! ?“ Tikrai? O gal jau reikia atsakyti už tokius žodžius ir laikus? (Šešiems žmonėms patinka, keturiems – labai! Su širdute). Dar kitam komentatoriui atrodo, kad „politiko mirtis tai tikrai nėra praradimas“ ir kad „kairiojo radikalo mirtis tikrai nėra nuostolis valstybei“. Tai žmogžudystė pateisinama? O gal ir apdovanojama gintarinėmis gilėmis neapykantos konkurse?

Prieš šimtą metų 1919 m. sausio 15 dieną Berlyne nužudyta Rosa Luxenburg, jos kūnas įmestas į kanalą. Aistringa oratorė, pasisakiusi prieš karą, kritikavusi Leniną už nepakantumą opozicijai, viena iš Vokietijos komunistų partijos įkūrėjų, beje, gimusi Lenkijoje, Zamostėje. Pasaulio spauda prisiminė ir paminėjo įtakingą revoliucionierę, filosofę ir ekonomistę. „Verso“ leidykla šimtmečio proga išleido režisieriaus ir scenaristo Klauso Gietingerio knygos „Rosos Luxembug nužudymas“ vertimą į anglų kalbą. Knygos ištraukoje pasakojama, kad jos nužudyme dalyvavęs karininkas pavogė Rosos laišką iš jos rankinės ir 1969 m. pardavė istorikui Hermannui Weberiui už kelis šimtus markių. Vadinasi, visą tą laiką jos nekentęs veikėjas saugojo tą laišką, nes buvo įsitikinęs jo vertingumu – nepaisant baisaus nusikaltimo? Rosos žudikai jautėsi didvyriais, šalies gelbėtojais, vogravo, kad dėkinga tauta jiems turėtų statyti paminklus – bet kas juos prisimena?

Neapykanta dauginasi, bet trumpalaikes jos iškrovas nustelbia ilgalaikė atmintis. Gdanskas dabar ne tik Walęsos ir Solidarumo, bet taip pat Adamowicziaus ir atvirumo miestas. Jis toks išliks. Kaip išliko atmintyje Jo Cox, kurios vardu pavadinta aikštė Briuselyje, kaip prisimenama Rosa Luxemburg, kurios vardą saugo gatvės, aikštės ir paminklai Berlyne.

Menotyrininkės Laimos Kreivytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki