Lygios moterų ir vyrų teisės XX amžiaus pradžioje buvo tai, dėl ko buvo verta kovoti. Moterys troško balsuoti, dalyvauti politikoje ir būti lygios su vyrais prieš įstatymą. Šios kovotojos buvo vadinamos sufražistėmis, o judėjimas prasidėjo didėjant išsilavinusių moterų skaičiui.
1905 m. rugsėjį Vilniuje buvo įkurta pirmoji moterų organizacija „Lietuvos moterų susivienijimas moterų teisėms ginti“, kiek vėliau moterys ėmė reikalauti teisių dalyvauti Lietuvos Tarybos posėdžiuose. Visgi, realus moterų dalyvavimas valstybės valdyme prasidėjo tik nuo 1919 m., kai Lietuvos sufražistės pasiekė vieną iš pagrindinių savo tikslų – gavo teisę balsuoti. Tai jos padarė vienos pirmųjų Europoje.
XX amžiaus pradžioje Lietuvoje veikė keletas moterų organizacijų, moterys aktyviai jungėsi į labdaros organizacijų veiklą. Vėliau pradėjo veikti katalikiškosios moterų, o daugėjant dirbančių moterų – ir darbininkes vienijančios organizacijos. Aktyvus moterų įsitraukimas į tokią veiklą lėmė ir tai, kad vis daugiau mergaičių didžiuosiuose miestuose galėjo gauti išsilavinimą. Straipsnyje „Į moteris“ rašoma: „Noras įgyti aukštąjį mokslą, pakelti ir pagerinti būvį vertė moteris organizuotis. Organizacijos jungė visas moteris, rūpinosi moterų prileidimu prie aukštojo mokslo ir visame kame moterų teisių sulyginimo su vyrų teisėmis“1. Vadovaujantis to meto statistiniais duomenimis, galima teigti, jog moterų išsilavinimo lygis kilo.
Kaip pavyzdys, gali būti pateikiama statistika. 1873 m. valstybinėse pradinėse mokyklose mokėsi tik 575 mergaičių, o 1900 m. besimokančiųjų buvo 4313.2 Po dviejų dešimtmečių (1923 m.) vykusio surašymo duomenimis, mokančių skaityti ir rašyti buvo jau apie 50 proc.3 Besikuriančiai Lietuvos valstybei reikėjo apsvarstyti daugybę demokratijoms būdingų klausimų. Vienas jų – taip vadinamas „moterų klausimas“. 1918 m. socialistinio turinio laikraščio „Darbo balsas“ straipsnyje „Moterys ir nepriklausoma Lietuva“ teigiama, kad jau nebegalima laukti ir reikia moterims leisti įsijungti į būsimos valstybės valdymą. Moterų teisių aktyvisčių Margaritos Jankauskaitės ir Solveigos Daugirdaitės teigimu, ypač svarbi data Lietuvos moterų judėjime yra 1918 m. vasario 17 d.4 Tą dieną Lietuvos Katalikių Moterų Draugija Kaune sukvietė moterų mitingą. Mitinge buvo priimta peticija, kuria reikalaujama, jog Lietuvos Taryba pakviestų moterų atstoves, kurios dalyvauti posedžiuose ir susirinkimuose.
Šis grįstas statistika, kuria sakoma, kad moterų yra daugiau nei vyrų. Iš viso buvo surinkta apie 20 000 moterų parašų.5 Legendinis žurnalas „Moteris“ taip pat pradėtas leisti tam, jog būtų kur išsakyti aktyvių moterų mintis.
1919 – 1920 m. spaudoje buvo pabrėžiama, kad moterys savo darbais nemažai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės, todėl rinkimų teisė būtų tarsi atlygis joms. Įvairūs moterų pasisakymai atskleidžia, kad šią teisę moterys išnaudojo siekdamos sulyginti vyrų ir moterų padėtį visuomenėje. Moterys, gavusios teisę balsuoti, oficialiai galėjo dalyvauti valstybės valdyme. Minėtoji teisė buvo suteikta Lietuvos Valstybės Tarybai priėmus Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą. 1919 m. šis įstatymas buvo paskelbtas Laikinosios vyriausybės žiniose ir būtent tada įsigaliojo. JAV moterims rinkimų teisė buvo suteikta 1920 m., o Prancūzijoje tik 1945 m.
Ne visi džiūgavo, jog moterys gavo balsavimo teisę. Buvo manančių, kad moterys dar nėra pasiruošusios dalyvauti valstybės valdyme. Gana arši kritika išsakoma 1923 m. laikraštyje „Krašto balsas“. Rašoma, jog moterų balsavimas Lietuvoje neturi jokio pamato. Ten pat priduriama „{…} Juk tos moterėlės, kurios sąžiningai ateina su rinkimų kortelėmis todėl, kad joms pasakyta, jog savo žygiu jos gaus nuolaidų, ir kurioms be atlaidų niekas kitas nerūpi, valstybės gyvenime neturi jokios prasmės.“6
Vėlesniuose straipsniuose, skirtuose moterims, pabrėžta, kad ant moterų pečių kartu su teise gula ir didžiulė atsakomybė. 1921 m. moterys apibūdinamos kaip dar besiblaškančios, nežinančios, ką daryti su savo įgytomis teisėmis: „Dar tos neseniai praėjusios audros pėdsakai jaučiami, dar moteris nenusistojo, ji vis naujų klausimų blaškoma, jai visa neaišku, ji dar negali atsikvošėti – kas ji, nuo ko darbas pradėti, kaip savo laisve naudotis ir kame ja pasidžiaugti? Ir nėra ko stebėtis iš tokio mūsų laikų moteries apgvošimo – ilgų laikų paukštelis narvely išlaikytas ir vėl laisvėn paleistas irgi nežino iš karto į kurią pusę jam skristi“.7
1923 m. išleistame straipsnyje „Moterys ir politika“ keliamas lygybės klausimas. Kritiškai vertinamas požiūris, jog moteriai politikoje ne vieta, kad politika trukdys moteriai atlikti mamos, žmonos pareigas. Į tokius pastebėjimus straipsnyje atkertama – „Nuvalkiotas ir lėkštas užmetimas. Juk vyras tokias pat pareigas turi. Jis yra ir tėvas ir vaikų auklėtojas. {…} O jam nieks politikuot išmintingų žmonių nedraudžia. Jis mokamai politikuodamas prideramai atlieka ir savo tėviškas ir profesines pareigas. Kodėl gi moteris stodama į politikos darbą tų savo tiesioginių pareigų negalėtų atlikti?“8 Straipsniuose vis primenama, kad nors ir moteris turi būti lygi su vyrais, nors ir gali viską, ji privalo išlikti moteriška ir motiniška. Galima teigti, jog beveik visą tarpukario laikotarpį stengtasi pabrėžti stiprios moters-auklėtojos įvaizdį. Feminizmas privalėjo eiti koją kojon su to meto piešiamu moteriškumu.
Pirmame „Moters“ laikraščio numeryje, išleistame 1921 m. plačiai aprašomas Ženevoje vykęs tarptautinis moterų kongresas. Jo metu buvo aptarinėjami su moterų teisėmis susiję klausimai ir moterų padėtis Europoje. Iš viso kongrese dalyvavo 31 viena atstovė. Lietuvai atstovavo Steigiamojo Seimo narė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir dvi Lietuvos Katalikių Moterų draugijos atstovės – M. Ambraziejūtė ir M. Andziulytė.9
Kongreso metu buvo priimta rezoliucija, kuri tapo atspirties tašku, gairėmis moterų judėjimui. Rezoliucijoje rašoma, kad moterų teisės privalo būti lygios su vyrų, jos privalo būti globojamos tų pačių įstatymų kaip ir vyrai. Pabrėžiama, kad kiekvienas mokslas ir profesija turi būti vienodai prieinami tiek vyrui, tiek moteriai, tačiau skitame punkte minima, jog turi būti suteikiami palengvinimai gauti tam tikrą išsilavinimą.10
Lietuvos moterys straipsniuose kritikuodavo Lietuvoje vyraujantį požiūrį į moteris. Tvirtinta, kad moterys vis dar yra visiškoje vyrų įtakoje. Viename iš straipsnių rašoma – „Pas mus paprasta, kad vyras yra pilnas turto šeimininkas ir daugelyje atsitiktinumų dalija ir naudoja jį kaip tinkamas. Pašalinta nuo turto, moteris tuo pačiu yra šalinama iš gyvenimo.“11
Siekdamos suteikti vienodas paveldėjimo galimybes tiek vyrams, tiek moterims, Steigiamojo Seimo moterys 1921 m. pasiūlė civilinių teisių sulyginimo įstatymą. Pataisų iniciatorė buvo parlamentarė Magdalena Galdikienė, kurios teigimu, Steigiamasis Seimas, priimdamas konstituciją, pripažino visų piliečių lygybę prieš įstatymus. Bet ta pati Konstitucija paliko galioti pasenusius įstatymus. Ypač aktualūs tie, kurie liečia turto ir šeimos santykius ir moterims suteikia mažiau teisių.12
Įstatymu siūloma buvusių Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose duoti dukteriai lygias teises su sūnumi paveldint tėvo ar motinos turtą. Suvalkų gubernijos plote – panaikinti vyro globą, kuriai ištekėjusi moteris pavedama.13 Moterys savo straipniuose taip pat kritikavo nevienodą atlygį už tą patį darbą problemą, taip pat tai, kad kai kurių darbų moterys tiesiog negali dirbti.
Šalia ekonominės moterų nelygybės buvo kalbama ir apie tokias jautrias problemas kaip prostitucijos reglamentacija. Nepriklausomoje Lietuvoje prostitucija buvo tarsi pilkojoje zonoje. 1919 m. buvo išleistos Vidaus reikalų ministerijos aprobuotos laikinosios reglamentacinės prostitucijos taisyklės. Jomis buvo draudžiama steigti ir laikyti viešnamius, tačiau pati prostitucija nebuvo baudžiama.14 Prieš prostitucijos legalizavimą Lietuvoje pasisakė krikščionys demokratai, kurių nuomone prostitucija yra šeimos, o tuo pačiu ir pačios tautos moralinių pagrindų griovėja. Panašiai pasisakė ir Lietuvių Katalikių moterų draugija. 1921 m. Steigiamajame Seime buvo svarstomos Konstitucijos pataisos. Aptariant Piliečių skyrių, parlamentarė Emilija Spudaitė-Gvildienė pateikė dar vieną pasiūlymą – įtraukti prostituciją draudžiantį įstatymą. Argumentuojama, kad reglamentacija pažeidžia moterų teises. Reikėtų ją iš karto drausti, o ne reglamentuoti. Didžiojoje dalyje straipsnių vis keliamas klausimas: kodėl moterys už prostituciją yra smerkiamos, o štai faktas, kad vyrai naudojasi jų paslaugomis yra pateisinamas.
Steigiamasis Seimas moterų judėjimuibuvo didžiulis įvykis. Ypač svarbiu postūmiu laikytina tai, kad Steigiamąjį Seimą atidarė moteris – Gabrielė Petkevičaitė. 1921 m. laikraščio „Moteris“ straipsnyje, skirtame G. Petkevičaitės 60 m. jubiliejui, pabrėžta, kad tai svarbus įvykis tiek Lietuvos moterims, tiek viso pasaulio moterų judėjimui. Rašoma, jog tai pirmas atsitikimas, kai moteriai, išrinktai į parlamentą, avedamos tokios svarbios pareigos.15
Į Steigiamąjį Seimą kandidatavo 869 vyrai ir 30 moterų. Iš 30 į jį kandidatavusių moterų 17 jų buvo mokytojos, dvi – rašytojos (G.Petkevičaitė ir S. Pšibiliauskienė-Lazdynų Palėda). Kandidatės buvo gana jaunos, didžioji dalis jų iki 30 metų amžiaus. Steigiamasis Seimas buvo svarbus žingsnis, tačiau didesnių pokyčių moterims parlamentarėms nepavyko pasiekti.
Moterų diskusijos ir sufražistinio judėjimo intensyvumas davė pradžia moterų teisėms Lietuvoje. Nebebijota kalbėti apie lyčių nelygybę, moterų imta klausyti. Feminizmas buvo miesto moterų reikalas, tačiau tokio judėjimo atsiradimas tuo pačiu rodė, kad tarpukario visuomenė modernėja, tampa demokratiškesne.
1 Į moteris. In Moteris, 1921 m. Nr.3; p. 13. Prieiga per internetą –http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=6752&biRecordId=2366 .
2 JURĖNAITĖ, Virginija. Lietuvių moterų judėjimas XIX amžiaus pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje. Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2006; V p. 31.
3 Ten pat; p. 94.
4 JANKAUSKAITĖ, Margarita, DAUGIRDAITĖ, Solveiga. Atėjo laikas minėti nacionalinę moterų emancipacijos dieną [2016 03 10]. Prieiga per internetą: https://manoteises.lt/straipsnis/atejo-laikas-mineti-nacionaline-moteru-emancipacijos-diena/. [Žiūrėta – 2016 03 29]
5 JURĖNAITĖ, Virginija; Lietuvių moterų judėjimas XIX amžiaus pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 80–81.
6 VOLDEMARAS, A. Nesisekimo šaltinis In Krašto balsas, 1923 m. sausio 31 d.; Nr. 24. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=130455. [Žiūrėta 2016 03 26].
7 Kas turėtų moteriai rūpėti? In Moteris, 1921 m. gegužė Nr. 5, p. 2. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=6750&biRecordId=2366.
8 Moterys ir politika. In Moteris, 1923 m. gegužės mėnuo, Nr. 5. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=6731&biRecordId=2366.
9 Tarptautinis moterų kongresas Genevoje. In Moteris, 1921 m. Nr. 1, Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=6757&biRecordId=2366. Žiūrėta – 2016 03 29.
10 Ten pat.
11 Moterys ir nepriklausoma Lietuva In Darbo balsas, 1918 m. gegužės 16 d., Nr. 21. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=93394. [Žiūrėta 2016 03 29].
12 Moterų civilinių teisių sulyginimo įstatymų svarstymas Steigiamajame Seime. 105 posėdis 1921 m. birželio 15 d. In Moteris, 1921 m.; nr. 7, liepa, p. 4-5. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=6748&biRecordId=2366. [Žiūrėta – 2016 03 23].
13 Ten pat.
14 PRUSKUS, Valdas. Prostitution and it‘s regulation in interwar Lithuania/Socialinio elgesio nukrypimų teisinis vertinimas tarpukario Lietuvoje. Prieiga per internetą : http://www.thefreelibrary.com/Prostitution+and+its+regulation+in+interwar+Lithuania%2FSocialinio…-a0248579565. [Žiūrėta – 2016 03 26].
15 Ten pat.
