Lietuviški darnaus vystymosi tikslai – ar esame tinkamai pasiruošę?

Darnaus vystymosi tikslai ir jų įgyvendinimas daugeliui mūsų šalyje – tik skambūs žodžiai. Vieniems – tai Kolumbijos ūkininkų auginama kava, už kurią mokame teisingą kainą, kitiems – žinojimas, kad valgo šokoladą, kurio gamybai nebuvo naudotas vaikų darbas Dramblio Kaulo Krante. Dar kitiems – suvokimas, kad perdirbdami ir rūšiuodami atliekas tausojame gamtą. Iš tiesų, darnus vystymasis ir jo tikslai apima kur kas daugiau, tačiau Lietuvoje apie tai kalbama per mažai, o daroma – dar mažiau.

Šiuo metu Lietuva yra išskyrus keturias prioritetines sritis, kurios apima šešis Darnaus vystymosi tikslus (angl. Sustainable Development Goals, SDGs), tačiau jei norėsite sužinoti, kokie jie, kaip įgyvendinami, kas jau yra padaryta ir kas už tai atsakingas – teks nemenkai pasukti galvą. Viešai prieinama informacija šykšti, paini ir todėl daugeliui sunkiai suprantama. Pasak ekspertų, pagrindinė Lietuvos bėda įgyvendinant Darnaus vystymosi tikslus – ekspertų, kompetencijos, politinės valios bei smalsumo pasauliui ir sau patiems trūkumas.

Pasaulis tikslų tinkle

Nors dauguma pasaulio valstybių jau senokai pripažino, kad privalu daugiau dėmesio skirti aplinkosaugai, socialinėms ir ekonominėms problemoms, kovai su skurdu ir išsilavinimo stygiumi, iš tiesų, su šiomis problemomis kovojo vangiai. Keitėsi nuostatos ir darbotvarkės, ne kartą derėtasi dėl vienų ar kitų tikslų ir poveikio priemonių, bet rezultatai ne tokie, kokių norėtųsi.

Paskutinį kartą darnaus vystymosi nuostatos peržiūrėtos 2015 m., kai po trejų metų derybų buvo patvirtinta Jungtinių Tautų (JT) darnaus vystymosi darbotvarkė iki 2030 m. Ji apima 17 tikslų ir 169 uždavinius, kurie pakeitė prieš penkiolika metų  įtvirtintus Tūkstantmečio vystymosi tikslus. Naujoji darbotvarkė, pasak rengėjų, kur kas ambicingesnė ir aktuali ne tik  skurstančioms šalims, bet ir pasiturinčioms valstybėms.

Skirtingos valstybės pasirinko skirtingus tikslus. Tarkime Suomija, pelniusi labai darnios šalies įvertinimą, atlikusi analizę, kuriose srityse šaliai sekasi prasčiausiai, išskyrė 8 prioritetinius Darnaus vystymosi tikslus.

Kokie Lietuvos tikslai?

Lietuva pasielgė panašiai kaip Suomija – apsibrėžė 43 prioritetinius uždavinius. Lietuvoje Darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimą kuruojanti Aplinkos ministerija drauge su kitomis valdžios institucijomis iš šių uždavinių išskyrė ir keturias Lietuvos prioritetines sritis: (1) socialinės atskirties ir skurdo mažinimą, (2) sveiką gyvenseną, (3) energetinį efektyvumą ir (4) klimato kaitą bei darnų vartojimą ir gamybą.

Pasak mokslininkų, darnaus vystymosi koncepcijos pagrindas yra konstruktyvi trijų  pagrindinių  komponentų – aplinkos, ekonomikos ir visuomenės – sąveika. Lietuvos prioritetai atitinka šią sąveiką, bet nevyriausybinių organizacijų atstovai tarp prioritetų pasigenda tokių svarbių sričių kaip švietimas ar vystomasis bendradarbiavimas. Nerimą kelia tai, kad sritys, tiesiogiai lemiančios šalies išsilavinimo lygį, konkurencingumą žinių ekonomikos srityje ir kovą su skurdo priežastimis, liko pamirštos. Pasak Nacionalinės nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų (NNVBO) platformos – tai didelis praradimas.

Anot NNVBO, nebuvo atsižvelgta į nevyriausybinių organizacijų siūlymus, Švietimo ir mokslo ministerija buvo pasyvi. Kiti tikslai taip pat nėra deramai apžvelgti. JT rezoliucija pabrėžia, kad tikslai yra integralūs ir nedalomi. Pavyzdžiui, bendradarbiavimas, partnerystė (17 tikslas) yra būtini kitų tikslų įgyvendinimui, nes tai apima ne tik vystomąjį bendradarbiavimą, bet ir partnerystę tarp institucijų šalies viduje.  Jei kalbame apie skurdą, privalome prisiminti, kad neužtenka jį mažinti savo šalies viduje. Galime tam skirti pinigų čia, bet jei mus užplūs ekonominiai pabėgėliai, ribotos lėšos, kurios yra skirtos kovai su skurdu, bus perskirstytos pabėgėliams remti. Tai neefektyvu. Daug efektyviau vystomojo bendradarbiavimo programomis mažinti priežastis, dėl kurių pabėgėliai plūsta į Europą, o ne gesinti gaisrus, kurie kyla vėliau.

Į šį nevyriausybininkų priekaištą Aplinkos ministerijos atstovai atsakė, esą švietimo ir vystomojo bendradarbiavimo nuspręsta atskirai į prioritetinių tikslų sąrašą neįtraukti, nes šios sritys yra horizontalaus pobūdžio ir apima visus 17 Darnaus vystymosi tikslų.

VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto doktorantė Marta Čubajevaitė, tyrinėjanti darnų vystymąsi, socialinius judėjimus ir besigilinanti į vystomąjį bendradarbiavimą, sako, kad stiprioji ir silpnoji Darnaus vystymosi tikslų pusės yra jų kiekis ir trumpas laikas, per kurį viską norima įgyvendinti. Politinės valios stygius – taip pat didėlė problema, kuri jau ne kartą kišo koją įvairių globalių iniciatyvų įgyvendinimui.

„17 tikslų, 169 uždaviniai ir 230 rodiklių, kuriems įgyvendinti skirta vos 15 metų, tiksliau 14, nes vieni metai jau praėjo. Ar tai pasiekti realu? Nesu tikra, nes jiems įgyvendinti reikalingas fundamentalus mąstymo ir politikų pokytis – būtina keisti tai, kaip gaminame, gyvename, vartojame, ir tą pokytį finansuoti“,  –  įsitikinusi mokslininkė.  Ji teigia, kad tai, jog Lietuva tarp pasirinktų prioritetų neišskyrė vystomojo bendradarbiavimo, rodo, jog valstybiniu lygmeniu ne tik savo, bet ir kitų pasaulio šalių darnus vystymasis mums nėra prioritetas.

 Kompetencija ir politinė valia – kur ji?

Apie Lietuvos pasirinktus Darnaus vystymosi tikslų prioritetus kalba ir naujai paskirtasis aplinkos apsaugos ministras Kęstutis Navickas. Jis, būdamas darnaus vystymosi ekspertas, pripažįsta, kad didžiausia problema yra ne tai, kokie tikslai buvo pasirinkti, bet tai, kad trūksta politinės valios ir žinių juos įgyvendinti.

„Visi prioritetai yra svarbūs, jie vienaip ar kitaip yra programose, svarbesnis klausimas yra štai koks: ar bus  pokytis tuose keturiuose prioritetuose? Jei jie pasirinkti ir kažkoks pokytis yra planuojamas, tuomet džiugu – geriau mažiau, bet padaryti“, – svarstė K. Navickas. Pasak jo, Lietuvoje yra tik maža ekspertų grupelė, kuri supranta darnaus vystymosi esmę ir reikalingumą.

„Būtent dėl to, kad mažai kas supranta šią sritį, kyla nemažai problemų, nėra politinio palaikymo. Visuomenė taip pat nedaug supranta, nepalaiko, nes nežino, kokios atsiveria galimybės įgyvendinus darnaus vystymosi principus. Tarkime, su tais mažais ištekliais galima pasiekti gerą rezultatą, jei gali atsižvelgti į darnaus vystymosi principus. Stinga politikos tęstinumo, suderinamumo, dalykai yra suprantami fragmentiškai“, – sako paskirtasis aplinkos apsaugos ministras.

Lietuvoje Darnaus vystymosi strategija buvo paruošta dar 1993 m., o peržiūrėta 2009 m., bet tai, pasak ministro, tėra gražūs popieriai, nes neturime jokių mechanizmų, kaip juos įgyvendinti. Tiesa, yra Europos Sąjungos (ES) struktūrinė parama, o darnus vystymasis yra horizontalusis prioritetas, bet čia trūksta esminio koordinavimo. Už darnaus vystymosi politiką yra atsakinga Aplinkos ministerija, o už struktūrinės paramos horizontaliuosius prioritetus –  Finansų ministerija.

„Aš pasigendu Aplinkos ministerijos lyderystės, kad Darnaus vystymosi tikslai būtų konvertuojami ir priderinti prie struktūrinės paramos logikos. Daugiau lyderystės neatsiras, jei viską, tarkime, permesime į kitą instituciją, kad ir Ministro Pirmininko tarnybą, kaip tai yra Suomijoje. Svarbiausia – institucijos politinis angažuotumas, taip pat – kompetencija, gebėjimas suprantamai paaiškinti, kas tai yra, kodėl svarbu“,  – svarsto K. Navickas.

Tekstas buvo publikuotas ir portale „Lzinios.lt“. Jis – projekto „Žiniasklaida vystymuisi“ dalis. Projektą remia ES, Lietuvoje įgyvendina viešoji įstaiga „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.