„Mano svajonė – kad mūsų laikraštis „Enab Baladi“, mūsų kūdikis, taptų žymiu šaltiniu ne tik Sirijoje, bet ir visame regione. Tačiau kol ji išsipildys, svajoju dirbti kurioje nors plačiai žinomoje žiniasklaidos priemonėje, pavyzdžiui, BBC arba „Daily Beast“, – savo ambicijomis dalijasi profesionali vertėja ir savamokslė žurnalistė Kholoud Helmi.
Šiuo metu ji gyvena Turkijoje. Lietuvoje viešėjusi sirė teigia, kad daugybė žiniasklaidos entuziastų ir toliau mielai dirba be atlygio bei rizikuoja savo gyvybėmis skleisdami naujienas apie tai, ką mato kasdien.
Žurnalistė atlaidžiai vertina tai, kad jos paskaitos Lietuvoje klausytojai uždavė ir tokių klausimų, kurie, anot jos, atskleidė nesusigaudymą situacijoje. „Mes (turiu galvoje Sirijos revoliucinę žiniasklaidą) nieko neverčiame į lietuvių kalbą. Į rusų kalbą būtų lengviau versti, ir Lietuvoje daug žmonių ją supranta, bet net ir to nedarome“, – apgailestauja K. Helmi. Jos manymu, tarptautinė žiniasklaida įsikibo istorijų apie pabėgėlius ir pamiršo aiškinti žmonėms, kodėl pabėgėliai paliko savo šalį. „Prieš ir po pabėgėlių krizės žiniasklaida dar pranešdavo apie ISIS, visą Siriją vaizdavo kaip terorizmo apniktą vietą ir nieko daugiau“, – sako žurnalistė.
Tokia padėtis nestebina. Prieš kelerius metus daugelis kraupome skaitydami apie laisvai samdomų karo reporterių gyvenimą Sirijoje. Apskritai šiandien žurnalistų šalyje liko dar mažiau. „Kai 2011 m. pradėjome revoliuciją, režimas uždraudė tarptautinei žiniasklaidai atvykti į Siriją (pranešimai apie sulaikytus žurnalistus čia, pranešimai apie nenuspėjamus vizų apribojimus režimui nedraugiškoms valstybėms čia, aut. past.). Žiniasklaida ėmė kliautis savanoriais žurnalistais“, – savo laikraščio ištakas prisimena K. Helmi. Organizacijos „Freedom House“ duomenimis, nuo 2011 m. Sirijos įstatymai formaliai gina spaudos laisvę, bet kartu draudžia turinį, kuris gali paveikti „valstybės vienybę ir valstybės saugumą“, draudžia skelbti informaciją apie kariuomenę, o visas profesionalios žiniasklaidos turinys gali būti cenzūruojamas.
Pašnekovės pasakojimas atskleidžia, kad, vykstant pilietiniam karui, atsirado erdvės nepriklausomai žiniasklaidai. Sirai buvo pripratę, jog žiniasklaidą kontroliuoja valdžia. „Freedom House“ ataskaita patvirtina, kad didžioji dalis žiniasklaidos priklauso režimui ar su juo susijusiems verslininkams, kurie kišasi į redakcinę politiką. K. Helmi prideda, kad daugiau nepriklausomybės turi pramoginiai kanalai. Juose žurnalistinės patirties įgiję kolegos ir padėjo apmokyti Sirijos žiniasklaidos savanorius. Apribojus tarptautinių korespondentų veiklą, kai kurie sirai nusprendė, kad dabar pranešti naujienas – jų pareiga.
Kodėl savanoriai nutaria rizikuoti? Anot Lietuvą aplankiusios žurnalistės, jie supranta, kad kitame mieste gyvenantys bendrapiliečiai gali nesuvokti, kas vyksta už keliasdešimties kilometrų. „Esu kilusi iš miestelio už 20 min. nuo Damasko. Nepraėjus nė mėnesiui nuo revoliucijos pradžios, miestelį apsupo patikros punktai, bet damaskiečiai nieko apie tai nežinojo. Mano bendrakursiai (tuo metu studijavau magistratūroje) ir kolegos netikėjo, kai apie tai pasakodavau, kol vienas nesugalvojo nuvažiuoti į mano miestelį pirkti baldų ir nepamatė savo akimis. Mes jautėme pareigą pranešti žmonėms apie padėtį, o po metų ėmėme orientuotis ir į tarptautinę bendruomenę, versti savo straipsnius“, – pasakoja savanorė.
Ji prisimena, kad viskas prasidėjo nuo dalijimosi naujienomis slaptose Skype grupėse. Kad neatsektų IP adresų, namie visi naudojo slapyvardžius ir APN paslaugą. Vienoje iš grupių buvo žmonių, dirbančių su BBC, CNN, „Al Jazeera“, „Al Arabiya“, Vidurio Rytų ir tarptautinėmis žiniasklaidos priemonėmis. Iš besidominčių susibūrė nauja grupė ir vienas profesionalus žurnalistas pradėjo mokyti savanorius. Netrukus pradėjo kurtis profesionalios organizacijos, kurios iš užsienio mokė Sirijos žurnalistus.
„Visi dirbome pogrindyje ir net mano šeima nežinojo, kuo užsiimu. Spausdindavome laikraštį slaptose vietose, supakuodavome į maišus ir palikdavome prie šiukšliadėžių, tada kiti jį paimdavo ir slapta išplatindavo. Mėtydavome jį į kiemus arba duodavome žmonėms į rankas“, – prisimena K. Helmi. – „Tris bendražygius praradome – jie pateko į apšaudymą. Režimas sulaikė daug žurnalistų, o išvykusiems trukdo laisvai judėti. Mano draugę Zainą Erhaim interpolas sulaikė Heathrow oro uoste, kai Assado režimas pranešė, esą jos pasas vogtas, nors ji jį gavo Sirijos konsulate Stambule ir viskas buvo legalu. Dabar ji nebegali išvykti iš Turkijos.“
Vis dėlto tai neatbaidė savanorių ir jie stengiasi naujienas pranešti kuo profesionaliau. „Tarptautiniai žiniasklaidos standartai buvo aiškūs, bet sunku pasakoti savo istoriją ir išlikti nešališkam. Mes juk kenčiame nuo šio režimo, esame jo aukos. Režimas atėmė mano namus, esu pabėgėlė, mano brolis sulaikytas, daugybė draugų nužudyti arba suimti, praradau daug šeimos narių. Pabėgau į Turkiją, kai režimas sulaikė daug mano draugų ir mus persekiojo, mano tėvai ir sesuo prisijungė po dvejų metų. Nepaisant visko, turiu dirbti nešališkai. Buvo sunku, bet dabar tai guodžia – mes žinome, kad esame nešališki“, – kalba K. Helmi, prisimindama, kad darbo pradžioje savanoriai padarė klaidų. „Nežinojome, kas yra nešališkumas ir kas yra žurnalistika“, – prisimena ji.
Daugiausia pagalbos savanoriai žurnalistai sulaukia iš tarptautinių nevyriausybinių organizacijų (NVO), tokių kaip „Internews“, „International Media Support“ (Danija), „Free Press Unlimited“ (Nyderlandai). NVO siūlo mokymus, teikia nedideles stipendijas autoriams, padeda įsigyti kompiuterių ir kamerų. Daugybė mokytojų yra iš regiono šalių – Libano, Jordanijos.
Iki 2013 m. pradžios „Enab Baladi“ buvo leidžiamas Damaske, bet po to redakcijai teko išvykti ir įsikurti Turkijoje. Dabar jis platinamas sukilėliams priklausančiose Sirijos dalyse: Alepe, Homse, Latakijoje ir kt., kur jį spausdina ir platina korespondentai.
Paklausta, kaip tarptautinė bendruomenė galėtų padėti savanoriams žurnalistams, K. Helmi sako, kad reikėtų įrangos, taip pat – dar daugiau mokymų. „Žurnalistai nuolat žūsta arba būna sužeidžiami, o naujų pritraukti sunku,“ – teigia ji.
Straipsnis yra projekto „Žiniasklaida vystymuisi“ dalis. Jį remiama Europos Sąjunga, Lietuvoje įgyvendina viešoji įstaiga „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.
Straipsnis publikuotas ir „Lietuvos žiniose“.
