Lietuvai tarptautiniu lygmeniu vis primenama, kad neapykantos nusikaltimų tyrimas neužima pakankamai svarbios vietos. Nors, statistiškai, pranešimų nedaug ir jų registruojama vis mažiau, Nacionalinės LGBT* teisių organizacijos LGL Žmogaus teisių politikos koordinatorius Tomas Vytautas Raskevičius įsitikinęs, kad ši situacija – lyg „užburtas ratas“. Aukos, nusivylusios ar bijodamos, nesiskundžia teisėsaugai, tad ir problemos mastas atrodo nedidelis.
Problemos „nėra“
Diskusijoje „HATE NO MORE: nepranešimo apie neapykantos nusikaltimus priežastys Lietuvoje“ T. V. Raskevičius teigė, kad iš tiesų, neapykantos nusikaltimai šalyje yra plačiai paplitęs reiškinys. „Šis teiginys tuoj būtų sukritikuotas prokuratūros atstovų, sakant, kad statistika to nerodo. Bet iš mūsų, kaip nevyriausybinės organizacijos, patirties akivaizdu, jog žmonės su šia problema susiduria. Galima fiksuoti tam tikrą disonansą – ką mato valdžios atstovai iš oficialių duomenų ir ką matome mes. nevyriausybininkai“, – kalbėjo aktyvistas.
Anot jo, įvairios socialiai pažeidžiamos grupės nėra linkusios pranešti apie panašaus pobūdžio nusikaltimus. Tiesa, kiekviena bendruomenė turi savo priežasčių tylėti. „Manome, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl LGBT* asmenys nepraneša apie neapykantos nusikaltimus, yra baimė, jog apie seksualinės orientacijos faktą sužinos pašaliniai žmonės. Kitų socialinių grupių atžvilgiu tai gali būti asmeninis įsitikinimas, jog nebus imtasi reikšmingų žingsnių, iš esmės skundas bus interpretuojamas kaip laiko gaišimas“, – dėstė T. V. Raskevičius.
Asociacijos LGL atstovas pasakojo, kad praėjusių metų rugsėjį organizacija atliko internetinę apklausą. Joje dalyvavo 345 LGBT* asmenys iš Lietuvos. Daugiau nei pusė jų susidūrė su neapykantos kalba ir (ar) nusikaltimais dėl savo tikros ar tariamos seksualinės orientacijos. Iš jų apie incidentą kompetentingoms valdžios institucijoms pranešė tik kas dešimtas nukentėjęs asmuo. Beveik pusė pranešusiųjų nurodė, kad tai padaryti buvo sunku. Pagrindinės įvardytos priežastys – policijos pareigūnų nepasirengimas dirbti su LGBT* asmenimis, baimė, kad bus atskleista informacija apie seksualinę orientaciją bei reikalavimas apie nusikaltimą pasakoti keletą kartų.
„Žmonės nemano, kad pranešimas apskritai yra sprendimo būdas. Kaip kovoti su šituo reiškiniu, kai kas ketvirtas žmogus absoliučiai normalizuoja neapykantos veiksmą: „Aš susiduriu, bet nieko dėl to padaryti negaliu“, – retoriškai klausė T. V. Raskevičius.
„Ant popieriaus“ atrodome gerai
Kaip pozityvų procesą aktyvistas įvardijo Vidaus reikalų ministerijoje sudarytą darbo grupę, į kurios sudėtį, šalia valstybinių įstaigų, įeina ir tokios nevyriausybinės organizacijos kaip Lietuvos žmogaus teisių centras, asociacija LGL, Žmogaus teisių stebėjimo bei Lietuvos teisės institutai. Grupė turi spręsti, kaip stebėti, analizuoti, tobulinti šių nusikaltimų vertinimą. Deja, pasak T. V. Raskevičiaus, nariams sunku rasti bendrą poziciją.
Įvairių šalių įstatymuose neapykantos veiksmai nėra laikomi baudžiamaisiais nusikaltimais. Šiuo atžvilgiu, Lietuva pranašesnė. Neapykantos kalbą ir neapykantos nusikaltimus valstybėje reglamentuoja net keli LR baudžiamojo kodekso straipsniai. Neapykanta, kaip nusikaltimo paskata, teisėje traktuojama kaip sunkinanti aplinkybė. Tačiau, T. V. Raskevičiaus teigimu, šalyje nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip neapykantos aktą, sekasi gana sunkiai. Dažniausiai visi nusikaltimai, kuriais galimai kurstoma neapykanta įvairių socialinių grupių atžvilgiu, laikomi neapykantos kalba.
Iliustruodamas šią dilemą, asociacijos LGL Žmogaus teisių politikos koordinatorius pateikė kelis pavyzdžius. Pirmas jų – 2013 metais vykęs dainininko Ruslano Kirilkino koncertas, kurio metu į atlikėją sviestas kiaušinis. Šį veiksmą pažeidėjas pratęsė ir nepagarbia pastaba apie R. Kirilkino seksualinę orientaciją. Užpuolikas buvo nubaustas, bet jo veika kvalifikuota kaip viešosios tvarkos sutrikdymas, nustatyta, kad buvo kurstyta neapykanta, tačiau incidentas netraktuotas kaip neapykantos nusikaltimas – nebuvo pritaikytos sunkinančios aplinkybės.
2014 metais du vaikinai socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo bučinio nuotrauka. Ji sulaukė beveik 800 neapykantos komentarų. Kai kurie jų buvo ypač žiaurūs, ragino susidoroti ne tik su LGBT* asmenimis, bet ir su fotografijoje pavaizduotais vaikinais. LGL, atrinkę tris dešimtis pačių baisiausių, kreipėsi į prokuratūrą. Tiek pirmos, tiek antros instancijos teismai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nes, neva, komentaruose nėra nusikalstamos veikos požymių, vaikinai apkaltinti ekscentrišku elgesiu – patys kalti, jo sulaukė grasinančių komentarų. Po metų byla pateikta Europos Žmogaus Teisių Teismui. Šiuo metu vis dar laukiama atsakymo, ar šis atvejis bus priimtas nagrinėti.
Neapykantos nusikaltimų (ne)tyrimas šalyje yra sisteminė problema. Viena vertus, trūksta politinės valios. Iš kitos pusės, nevyriausybinio sektoriaus organizacijų situacija ganėtinai sudėtinga. „Ar mes turime moralinę teisę žmones skatinti pranešti apie patiriamas neapykantos apraiškas žinodami, kad jie, patekę į teisinę sistemą, susidurs su rimtomis kliūtimis? Problema yra dvejopa. Ji parodo mūsų darbo mastą. Ne tik turime raginti bendruomenę pranešti, bet ir dėti efektyvias pastangas tobulinti pačią sistemą“, – apibendrina T. V. Raskevičiaus.
