Senyvo amžiaus žmonių Lietuvoje daugėja (1990 m. pensininkų buvo 19 proc., 2014 m. – 22,4 proc.), jiems teikiamų socialinių paslaugų poreikis didėja, deja, paslaugų pasiūla išlieka skurdi ir sunkiai prieinama. Atlikusi auditą Valstybės kontrolė konstatavo, kad esanti socialinių paslaugų infrastruktūra neatitinka nei senjorų poreikių, nei valstybės deklaruojamų siekių atsakingai jais rūpintis. Tik trijose (iš 60) Lietuvos savivaldybėse – Vilniaus miesto, Vilniaus ir Anykščių rajonų – teikiamos visų rūšių socialinės paslaugos senyvo amžiaus žmonėms.
Prieš dešimtmetį Vyriausybės patvirtintoje strategijoje ir Seimo priimtame Socialinių paslaugų įstatyme numatyta, kad pagalba senyvo amžiaus žmonėms būtų teikiama sudarant galimybes kuo ilgiau oriai gyventi savo, o ne valdiškuose namuose. Deja, savivaldybės tokių galimybių ne visada gali pasiūlyti, tad garbaus amžiaus žmonės laukia eilėse, norėdami patekti į stacionarias socialinės globos įstaigas. 2014 m. ilgalaikės globos laukė 47 proc. pagalbos besišaukiančiųjų. Vidutinis laukimo laikas – 6 mėnesiai (nuo 4 dienų iki 1,5 metų). Beje, visais auditorių nagrinėtais atvejais, skiriant ilgalaikę globą įstaigoje, senjorams nebuvo siūloma alternatyvi globa jų namuose. Be to, audito metu nustatyta, kad senyviems žmonėms trūksta informacijos apie socialines paslaugas, ji pateikiama sunkiai jiems prieinamomis priemonėmis.
„Valstybės pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ užsimojome lygiuotis į Skandinavijos valstybes, o vis dar gyvename pagal praėjusio šimtmečio sistemos palikimą. Danijoje socialiniai darbuotojai prevenciškai dukart per metus lanko visus 75 metų sulaukusius žmones, įvertina jų poreikius, o Lietuvoje du trečdaliai savivaldybių net nežino, kiek jų teritorijoje gyvena senyvo amžiaus žmonių. Nors strategijose deklaruojame, kad vaikai turi augti šeimose, senoliai – būti prižiūrimi namuose, veiksmai atsilieka nuo žodžių – pirmenybę teikiame priežiūrai valdiškose įstaigose, žmonių socialinius poreikius deriname prie sovietinius laikus menančios infrastruktūros, o ne atnaujiname sistemą“,– apibendrindamas atlikto audito rezultatus sakė valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys.
Socialinėms paslaugoms skiriamas finansavimas nuolat didėja – nuo 2012 m. išaugo daugiau nei ketvirtadaliu ir 2014 m. siekė 82 mln. eurų. Siekiant socialines paslaugas garbaus amžiaus žmonėms teikti efektyviau, savivaldybės privalo turimas ir skiriamas valstybės lėšas perskirstyti pagal įstatyme numatytą prioritetą – kuo daugiau paslaugų teikti namuose, o ne investuoti į brangią ir menkai patrauklią institucinę globą.
