Klausantis, abejojantis, drąsus, kovojantis, atsakingas, iniciatyvus, teisingas, neabejingas ir pasiaukojantis idealistas – maždaug taip atviros visuomenės pilietį įsivaizduoja Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų nominantai, Lietuvoje ryžtingai puoselėjantys demokratines vertybes.
Atviros visuomenės piliečio apdovanojimą už 2017 metų nuopelnus pretenduoja gauti trys iniciatyvos, kurių atstovų paprašėme pasidalyti mintimis apie savo nuveiktus darbus.
Julija Steponaitytė ir Paulė Bociullaitė – moterys, Lietuvoje pradėjusios #Metoo judėjimą
Paule, ar jaučiate pasiekusi tikslą, dėl kurio viešai prabilote apie patirtą seksualinį priekabiavimą?
Vienas iš mano tikslų buvo pradėti diskusiją, kurioje mes, kaip visuomenė, bandytume suprasti, kur yra riba tarp moralaus ir amoralaus, toleruotino ir netoleruotino elgesio. Ši diskusija įsiplieskė man pačiai netikėtu mastu ir dėl to galiu tik pasidžiaugti. Tačiau yra ir kitas, mano galva, svarbesnis tikslas. Atėjo laikas demaskuoti sistemą, kurioje per dažnai atsiduria jaunas, po autoritetingo ir įtakingo kūrėjo, vadovo ar dėstytojo skvernu savo gyvenimo pamatus bepradedantis lieti žmogus. Būtent tai ir paskatino mane prabilti po Julijos pasisakymo – norėjau parodyti, kad tai ne vienetinis atvejis, o būtent – sistema. Į ją pakliuvęs jaunas žmogus iki šiol itin vangiai ginamas tiek teisėsaugos, tiek kitų institucijų. Tą parodo ir mano atvejis.
Iškart po to, kai mane darbo vietoje užpuolė Šarūnas Bartas, kreipiausi į policiją, mane galbūt ir išgelbėjo prokuratūros jam skirta 100 litų bauda už „smulkų chuliganizmą”. Tačiau akivaizdu, kad tai jokia prevencinė priemonė – ta pati psichologinio teroro sistema ir toliau taikoma be kliūčių, tik jau kitoms aukoms. Tikslas panaikinti tam sąlygas kol kas nėra pasiektas.
Panašu, kad po #MeToo bangos bent jau aukštojo mokslo institucijos imasi atidžiau vertinti panašaus pobūdžio pareiškimus, kurie, daugeliu atvejų, anksčiau buvo tiesiog ignoruojami. Smurtą patyrę studentai jau turi kur kreiptis pagalbos. Tai labai sveikintina. Tačiau visame šitame katile išryškėjo akivaizdus poreikis pokyčiams ir teisėsaugos srityje. Tikrai neišmanau teisės, tačiau norėčiau iškelti klausimą, ar 3 metų senaties terminas nėra per mažas tokio pobūdžio nusikaltimams? #MeToo liudijimai kalba apie įvykius, nutikusius prieš 5, 10 metų. Atrodo, nebuvo nei vieno pasakojimo, įtelpančio į trijų metų rėmus.
Kaip vertinate mūsų visuomenės reakcijas į šią #Metoo bangą?
Reakcijų yra labai įvairių, todėl sunku apibendrinti. Visgi, man norisi reaguoti į pareiškimus, būdingus vienai ryškiai stovyklai, teigiančiai, kad visas šis judėjimas yra moterų ir vyrų supriešinimas, o paprasčiausias flirtas dabar gali virsti linčo teismu. Mes privalome sugebėti atskirti ne vietoje ir ne laiku lepteltą žodį ar gestą (tai pasitaiko kiekvienam iš mūsų), nuo piktybinio ir sistemingo savo įtakos naudojimo prieš silpnesnįjį. Net jei nesame tiesioginės smurto aukos, tai, kad kažkieno vietą universitete, diplomą, vaidmenį ar karjerą gali lemti toli gražu ne talentas ir darbas, mus turėtų mažų mažiausiai piktinti. Tai menkina talentą ir darbą. Svarbu šią skirtį jausti visoms pusėms – tiek nusižengiantiems, tiek prabylantiems asmenims.
Andželika Bagočiūnienė, Janina Pukienė ir Valda Patinskienė – Širvintų rajono laikraščio „Širvis“, žurnalistės
Jūs parodėte, kad nepaisant rajono valdžios priešiškumo ir finansų trūkumo, galima ir reikia kurti bei palaikyti nepriklausomą informacinę erdvę suteikiate žodį tiems, kurie, priešingu atveju, būtų likę bebalsiai, keliate klausimus, kurie būtų nutylėti. Kaip jaučiatės dabar, kai esate nominuotos, matote viešą palaikymą Jūsų veiklai?
Valda: Labai reikia moralinio palaikymo, pastiprinimo, pritarimo, kad patikėtume, jog einame teisingu keliu, kad prisidedame prie bendro Lietuvos demokratėjimo proceso. Sena patarlė sako, kad savam kaime pranašu nebūsi. Toks įspūdis ir susidaro gyvenant Širvintose: tvyranti baimės, netikrumo atmosfera neleidžia patirti tiesioginio palaikymo, o bandymai sumenkinti „Širvyje“ dirbančiųjų pastangas ir idėjas juntami. Visgi, atsiradus „Širviui“, pastebimi, kad ir nežymūs, bet geri pokyčiai. Didėja laikraščio žinomumas, savivaldybė jau ėmė atsakinėti į mūsų klausimus, gyventojai dažniau kreipiasi siūlydami temas, keldami klausimus, pranešdami apie negeroves, prašydami pagalbos, sutinka duoti interviu, vadinasi, pripažįsta, vadinasi, augame.
Dalis mus skaitančių dar nedrįsta atvirai kaimo parduotuvėje nusipirkti „Širvio“, mat savivaldybėje dirba jų vaikai. Tačiau džiugina per nacionalinės televizijos laidą išgirstas klausimas, kurio regiono laikraštis yra „Širvis“. Kiekvienas toks viešas paminėjimas prisideda prie laikraščio žinomumo, o kartu ir palengvina mūsų darbą, tai tarsi savotiškas apdovanojimas mums.
J. Pukienė, V. Patinskienė ir A. Bagočiūnienė – Širvintų rajono laikraščio „Širvis“ žurnalistės, Augusto Didžgalvio nuotr.
Andželika: Kai sulaukėme skambučio iš Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, pirma mintis, šovusi į galvą, buvo: „Kokį straipsnį valdžia apskundė lygių galimybių kontrolei?“ Matyt, tylos pauzė buvo tokia didelė, kad atstovas iš karto ėmė raminti, jog skambina su geromis žiniomis. Tikrai netikėta, kad tokius mažučius galėjo pastebėti nacionaliniu lygmeniu. Didžiuojuosi žmonėmis, kurie patikėjo ir prisidėjo prie tuo metu „neįmanomos misijos“ – įkurti laikraštį. Pirmiausia sukūrėme svetainę, už kurią esame dėkingi Vyteniui Dapkevičiui, o jau po kelių mėnesių neatsispyrėme pagundai išleisti konkurentą dabartinės valdžios „ruporui“. Džiaugiuosi, kad mums pavyko sukurti darnią komandą ir gyvuoti iki šiol. Tai nebuvo lengva, todėl toks įvertinimas sukelia džiaugsmą, pasitenkinimą ir pasididžiavimo jausmą, taip pat atsakomybę už tai, ką darome, bei ryžtą nenuleisti rankų.
Kad laikraštis išsilaikys abejojo net žiniasklaidos profesionalai, įspėdami redakciją, jog rajonas mažas, iš prenumeratos nepasidengs net spaudos kaštai, o tvarios paramos sistemos nedideliems laikraščiams Lietuvoje nėra. Be to, būti „Širvio“ skaitytoju rajone reikia drąsos – už paramą leidiniui galima sulaukti tiesioginio ir netiesioginio spaudimo. Nepalyginamai didesnės drąsos reikia „Širvio“ leidėjams, ypač didžiausią darbą darančioms žurnalistėms. Iš kur toji drąsa?
Janina: Tiesiog darai tai, ką reikia daryti, kasdien negalvoji apie tai, ar esi drąsus, ar nelabai.
Valda: Taip, drąsos reikia. Jau vien tai, kad pradžioje mūsų būrys buvo pakankamai nemenkas, apie 10 žmonių, o dabar esame tik trys, liudija apie žurnalistinio darbo peripetijas. Tiesa, turime neetatinių padėjėjų, ačiū jiems. Kartais pasijuokiame, kad mums nėra kaip pakenkti ar sutrukdyti, nes „esame neįkandamos“: dirbanti ne rajonui pavaldžioje organizacijoje, moteris su negalia, ir senjorė. Manau, kiekvieno save gerbiančio, mąstančio ir Lietuvą mylinčio piliečio pareiga – ginti demokratiją ir puoselėti tas vertybes, dėl kurių galvas paguldė partizanai miškuose, tremtiniai Sibire, disidentai užsienyje ir t.t. Teisus buvo Vincas Kudirka sakydamas „…iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Tai ir semiuosi, galvodama, kad, jei būsime bailūs, abejingi ir tik save matantys garbėtroškos, greitai neteksime sunkiai iškovotos tikrosios demokratijos, o liks tik jos šešėlis, kokį dabar jaučiame Širvintose.
Andželika: Iš pradžių tikrai buvo nedrąsu. Juk mes, eiliniai piliečiai, stojome prieš tuo metu galingą jėgą – politinę partiją ir ją atstovaujančius žmones, kurie sudaro valdančiąją daugumą rajone. Didžiausią palaikymą pradžioje jautėme būtent iš žiniasklaidos profesionalų, kurie neatlygintinai mums vedė paskaitas, dalijosi patarimais ir įkvėpė pasitikėjimo bei drąsos. Na, o dabar matome, kad galinga partija skilo, mūsų valdančioji dauguma nežinia kam priklauso ir kam atstovauja, o mes išlikome ir esame vieningi, nes mus jungia ir į priekį veda bendra idėja ir tikslai.
Kaip vertinate mūsų visuomenės reakciją į savo veiklą?
Andželika: Nuomonių išgirstame įvairiausių: ir padrąsinančių, ir menkinančių mūsų darbą. Taip, manau, ir turi būti. Nerimą kelia tik tai, kad per visus dvidešimt dvejus mano gyvenimo Širvintų rajone metus tokio susiskaldymo neteko stebėti. Atrodo, bendruomenė skilo į fanatiškus merės garbintojus ir jos nekenčiančius. Mūsų rajone gyvuoja taisyklė: „Kas ne su mere, tas prieš ją“. Taip neturėtų būti. Neturėtų būti slopinamas bendruomenių darbas, nereikėtų jų supolitizuoti, kultūros, bibliotekų, švietimo įstaigų darbuotojai neturėtų bijoti bendrauti su kitomis žiniasklaidos priemonėmis, išskyrus tą, kuri priklauso merės šeimai. Gyventojai neturėtų bijoti prarasti darbą arba būti spaudžiami jo atsisakyti vien todėl, kad jų nuomonė nesutampa su šiuo metu rajoną valdančių politikų nuomone. Visgi jaučiame širvintiškių laisvėjimą, sulaukiame padrąsinančių skambučių, elektroninių laiškų, dėkojančių, kad esame, ir linkinčių išsilaikyti kuo ilgiau.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklių „Žalia pievelė“ ir „Dreamland“ kūrybinės grupės nariai Kristina Savickienė ir Rimantas Ribačiauskas. Jie nominuoti už savo darbą, sukūrusį erdvę, suteikusią balsas tiems, kurių šiandieninė Lietuvos visuomenė negirdi
Judu esate nacionalinio dokumentinio teatro fenomeno dalyviai. Ką jums tai reiškia platesniame – visuomenės – kontekste?
Rimantas: Atrodo, buvome pirmieji, kurie profesionalioje scenoje sukūrė spektaklius vien su ne-aktoriais. Galbūt toks „kitoks“ formatas paskatino ateiti į teatrą kažką, kas šiaip į jį nevaikšto. Galbūt jis neša žinią, kad teatras tampa atviresnis, dinamiškesnis, laisvesnis.
Kristina: Minėtieji spektakliai šiandieniame Lietuvos teatre pirmiausia išsiskiria tuo, kad scenoje matome ne profesionalius aktorius, o su tema susijusius žmones, kalbančius sau ir kitiems aktualiomis temomis, pasakojančius autobiografines istorijas, svarstančius, klausiančius, besikreipiančius į žiūrovą. Tokiame spektaklyje žiūrovui scenoje lengva įsivaizduoti save, pasakojantį istorijas apie savo gimtąjį miestą ar patirtis, tai padeda susitapatinti ir reflektuoti ne tik tai, kas aktualu konkrečiam žmogui ar miestui, bet ir tai, kas aktualu mums visiems. Galbūt todėl visuomet po „Žalios pievelės” ir „Dreamland” spektaklių diskusijos su žiūrovais būna itin gyvos. Visa tokio spektaklio filosofija gimsta iš kasdienių, atpažįstamų detalių, poezija – iš buities.
Man, kaip teatro kūrėjai, šie spektakliai ypač brangūs todėl, kad tai ne tik meno kūriniai, bet ir ruporas, leidžiantis atkreipti visuomenės dėmesį į tam tikras problemas ir žmones, kurių nematome arba nenorime matyti, nes jie laužo mūsų pačių susikurtus ir žiniasklaidos mums brukamus stereotipus. Tarkime, „Dreamlande“ parodome, kad „pabėgėlis“ – tik teisinis statusas, o žmonių ir patirčių įvairovės paletė beribė. Matydami scenoje visaginiečius, prieš mus atkuriančius savo miesto ir asmeninio gyvenimo detales, pradedame atskirti, kad statistika ar TV reportažai yra tik daugelio vidurkis, neretai dar ir atspindėtas kreivame veidrodyje. Juk jei kalbėtume apie vidutinį žemės gyventoją, jis turėtų būti pusiau vyras, pusiau moteris. Bet kiek tokių „vidurkių“ pažįstame aplink? Būtent todėl neužtenka statistikos ir žurnalistikos kalbant apie tai, ką jaučia tam tikra socialinė grupė, reikia tikrų patirčių, kurias teatras gali perteikti.
Spektaklių „Žalia pievelė“ ir „Dreamland“ kūrybinės grupės nariai K. Savickienė ir R. Ribačiauskas, Augusto Didžgalvio nuotr.
Ko siekėte imdamiesi šių projektų?
Rimantas: „Žalios pievelės“ kūrybinio proceso pradžioje labiau norėjome kurti spektaklį apie pačią elektrinę, gyvenimą jos viduje ir tik vėliau supratome, kad kalbėti apie ją nekalbant apie miestą – beprasmiška. „Dreamland“ spektaklio eskizas koncentravosi į Lietuvos pabėgėlių sistemos spragas, tačiau vėliau jis nukrypo į asmenines imigrantų patirtis.
Kristina: Dabar Europoje populiarus taikomasis teatras teigia, kad pats jis gali turėti ne tik meninį tikslą, bet ir kitus, ne mažiau svarbius tikslus: edukacinį, socialinį, asmeninio tobulėjimo ir panašiai. Norėjome, kad Visaginas būtų pamatytas ir išgirstas kitaip ir, išties, spektaklis paskatino daug diskusijų, straipsnių. Nepriklausomi prodiuseriai apie jį šiuo metu kuria dokumentinį filmą, į mus kreipiasi kitų miestų savivaldybės, pageidaudamos spektaklių apie savo miestus, bendruomenes, svarbius žmones.
Kai pradėjome kurti spektaklį apie pabėgėlius Lietuvoje, mums ir patiems atrodė, kad jų pas mus beveik nėra. Tačiau „Dreamland“ atkreipė dėmesį į tai, jog kitataučiai ar kitakalbiai, kaip juos bevadintume, visuomet gyveno tarp mūsų: tautinės mažumos, migrantai, imigrantai, pabėgėliai. Visa tai – tik skirtingi „stalčiukai“, padedantys mums save nuo „jų“ atskirti. Svarbiausia buvo ne kalbėti už spektaklių dalyvius, o leisti jiems patiems kalbėti savo kalba, temomis, kurios juos jaudina, apie problemas, su kuriomis jie susiduria. Ir turbūt pats nuostabiausias „šalutinis poveikis“ – spektaklių dalyvių asmeniniai virsmai, naujai besiveriančios perspektyvos, transformacijos, kurios nutinka kiekvienam dalyviui. Manau, tai pats tikriausias teatro stebuklas.
Kaip vertinate mūsų visuomenės reakcijas į šiuos kūrinius?
Rimantas: Abu spektakliai parodė, kad tai, kas įvyksta aplink juos (diskusijos, žiniasklaidoje pasirodantys straipsniai, reportažai ir t.t.) ne ką mažiau svarbu, negu patys spektakliai. Gerai, kai teatras (šiaip jau pakankamai uždaras ir nedidelę dalį visuomenės pasiekiantis menas) išeina už scenos ribų ir įvairiomis, kartais labai netikėtomis, išvestinėmis pasiekia daug platesnę auditoriją. Puikiausias to pavyzdys – žurnalisto Edmundo Jakilaičio kartu su komanda kuriamas filmas apie „Žalios pievelės“ dalyvius. Arba „Dreamland“ kūrėjų organizuotas protestas prieš vieno iš dalyvių, afganistaniečio Zabi Ahmadi, deportaciją.
Kristina: Visuomenės dėmesys šiems spektakliams buvo nemažas, tai mane nustebino. Kai kurie žiūrovai sako pamatę teatre kažką visiškai naujo, didelį palaikymą jaučiame iš užsienio ambasadų ir kultūros atstovybių, nes, pasak jų, mūsų šaliai labai reikalingas toks teatras, tokiu teatru domisi žurnalistai, akademikai, kitų sričių menininkai, net politikai. Teatro profesionalų bendruomenėje yra ir nusivylimo – kai kam atrodo, kad aktorius teatre tampa nebereikalingas, tačiau, pažiūrėkime į kiną – jei daugelį metų sėkmingai greta gali gyvuoti meninė kūryba ir dokumentika, tai teatre irgi atsiras vietos abiem.
Atviros visuomenės piliečio apdovanojimą įsteigė Atviros Lietuvos fondas. Balsuoti už savo favoritą galite ČIA.
Šis tekstas yra jubiliejinių Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų dalis. Juos organizuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su Nacionaliniu lygybės ir įvairovės forumu, remia Atviros Lietuvos fondas, Britų taryba, Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, Norvegijos Karalystės ambasada.
