Rudenį keturiuose Lietuvos miestuose numatoma teatralizuotų renginių „Įvairovės balsai“ premjera. Renginių metu savo asmeninėmis istorijomis dalinsis įvairioms visuomenės grupėms priklausantys žmonės: migrantai, pabėgėliai, asmenys su negalia, vyresnio amžiaus žmonės, LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualių ir translyčių, aut. past.) žmonių artimieji.
Ruošiantis „Įvairovės balsų“ renginiams su renginio režisiere Kornelija Krasilnikovaite aptarėme, ar iš tiesų teatro kalba galima paveikiai spręsti socialines problemas, o žiūrovus paskatinti susimąstyti apie visuomenėje vyraujančius stereotipus pažeidžiamų grupių atžvilgiu.
Esate Lietuvos rusų dramos teatro režisierė. Kas paskatino režisuoti renginius, kuriuose pagrindiniai veikėjai yra mažumoms priklausančių visuomenės grupių atstovai? Kodėl Jus domina socialinės temos?
Negalėčiau pasakyti, kad mane išskirtinai domina tik socialinės temos. Nesirenku jų specialiai. Tačiau taip jau susiklostė, kad 2016 metais gavusi pasiūlymą režisuoti panašaus pobūdžio renginį, kurio metu savo įkvepiančiomis asmeninėmis istorijomis dalinosi žinomi LGBT asmenys, ėmiausi jį režisuoti. Manau, kad šio renginio sėkmė priklauso nuo pačių renginio herojų. Esu įsitikinusi, kad kuo daugiau įvairių visuomenės grupių atstovų sutiks pasidalinti savo patirtimi, tuo paveikesnis bus renginys.
Nors esu teatro režisierė, negaliu užsidaryti literatūriniame pasaulyje ir atsiriboti nuo visuomenės, kurioje gyvenu. Teatre gvildenamos temos pamažu artėja prie to, kas vyksta realiame gyvenime. Nes galbūt prieš šimtą metų parašyta pjesė jau nėra tokia aktuali ir nebeatliepia to, kas vyksta čia ir dabar. Pasaulį regiu toli gražu ne per rožinius akinius. Matau problemas, su kuriomis susiduriame. Manau, kad kiekvienas mūsų savo kasdiene veikla gali vienaip ar kitaip prisidėti prie jų sprendimo. Asmeniškai aš darau tai, ką sugebu geriausiai: kuriu.
Kaip jau užsiminėte, teatralizuotą renginį, kurio metu diskriminaciją patiriančių visuomenės grupių atstovai dalinasi savo asmeninėmis istorijomis, režisuojate jau ne pirmą kartą. 2016 metais Jūsų režisuotas „Pride Voices“ renginys sulaukė didelio Lietuvos rusų bendruomenės pasipriešinimo. Ar tikėjotės tokios reakcijos?
Tiesą sakant, visiškai nesitikėjau tokios Lietuvos rusų bendruomenės reakcijos. Kita vertus, nepaisant rusų bendruomenės protestų, renginys praėjo labai sėkmingai. Jaučiau, kad tai, kas vyksta teatro scenoje, turi išliekamąją vertę. Galbūt kai kuriuos renginio dalyvius daug pasiekusių LGBT bendruomenės atstovų istorijos paskatino nenuleisti rankų ir, nepaisant prieštaringų visuomenės reakcijų, išlikti savimi.
Renginyje pasirodžiusios šokėjos net surengė spontanišką kontrprotestą. Kaip manote, kas paskatina žmones nepasiduoti neapykantai? Kokios mintys Jus lydėjo renginio metu ir po jo?
Nepasiduoti neapykantai, kaip ir kiekvienai neigiamai emocijai, padeda sąmoningumas. Jeigu žmogus yra sąmoningas ir sugeba mąstyti kritiškai bei jausti širdimi, jis nepasiduos neigiamai kitų žmonių peršamai nuomonei. Renginio metu stengiausi atsiriboti nuo to, kas vyksta už teatro durų. Tad mane lydėjo išskirtinai teigiamos emocijos. Kartu su kūrybine komanda jautėme, kad organizuojame kokybišką ir prasmingą renginį. Matėme, kad besirenkantys žiūrovai žino, kur renkasi. Jiems tai buvo ypatingas vakaras. Žiūrovai nesureikšmino prie įėjimo į teatrą vykusio protesto.
Kontrprotesto akimirka, LGL, Augusto Didžgalvio nuotr.
Norisi tikėtis, kad per pastaruosius kelerius metus mūsų visuomenėje įvyko pozityvių pokyčių. Galbūt tapome atviresni ir labiau sugebame priimti žmones tokius, kokie jie yra? Viliuosi, kad rudenį įvairiuose Lietuvos regionuose vyksiantys teatralizuoti „Įvairovės balsų“ renginiai bus pasitinkami pozityviau. Nors, tiesą sakant, man svarbiausia, kad šie renginiai sulauktų visuomenės dėmesio ir paskatintų diskusijas apie egzistuojančias socialines problemas. Neigiamos žmonių reakcijos tarsi lakmuso popierėlis atskleidžia mūsų visuomenės skaudulius. Taigi bet kokia reakcija jau yra pokytis į gera. Dalis žmonių nepriima įvairovės ir lygybės, o tai rodo, kad tokio pobūdžio renginiai yra ypatingai aktualūs.
2016 metais vykusiame „Pride Voices“ renginyje įkvepiančiomis asmeninėmis istorijomis dalinosi buvusi Islandijos Ministrė Pirmininkė Jóhanna Sigurðardóttir ir jos žmona žurnalistė, dramaturgė bei rašytoja Jónína Leósdóttir, Europos Parlamento Pirmininko pavaduotoja Ulrike Lunacek, Matthew Shepard tėvai Judy Shepard ir Dennis Shepard bei LGBT* aktyvistas iš Ugandos Wamala Dennis Mawejje. Kokiomis patirtimis Jus kaip teatro režisierę praturtino pažintis su šiais daug pasiekusiais ir įvairias kliūtis įveikusiais žmonėmis?
Praturtino jų patirtys, pasiekimai ir užsispyrimas. Mane įkvėpė šių žmonių drąsa būti savimi ir sąžiningumas prieš pačius save. Kai kuriems žiūrovams šie žmonės tapo herojais. Žmogaus stiprybė slypi ne gebėjime uždirbti milijonus. Herojais kartais gali tapti žmonės, kurie tiesiog būna savimi. Tai žmonės, kurie nesirenka lengvesnio kelio ir nepaisydami kliūčių, su kuriomis susiduria, gyvena, kuria, siekia ir išlieka savimi nedarydami jokių kompromisų. Šie asmenys net ir užimdami svarbias pareigas nepabijojo pripažinti savo tapatybės ir liko ištikimi sau.
„Pride Voices“ akimirka, LGL, Augusto Didžgalvio nuotr.
Netrukus įvairiuose Lietuvos miestuose įvyks teatralizuotų renginių „Įvairovės balsai“ premjeros. Kaip manote, ar asmeninės mažumoms priklausančių visuomenės grupių atstovų istorijos paskatins renginio dalyvius susimąstyti apie visuomenėje vyraujančius stereotipus? Ar teatro kalba gali paveikiai paskatinti spręsti socialines problemas?
Vienareikšmiškai taip. Esu įsitikinusi, kad stereotipus tam tikrų visuomenės grupių atstovų atžvilgiu galima sugriauti tik asmeniniu pavyzdžiu. Kol žmonės nepažinos vieni kitų, tol gyvensime susvetimėjimo atmosferoje. Juk dažniausiai bijome to, ko nepažįstame. Taigi viliuosi, kad įvairiuose Lietuvos miestuose vyksiantys renginiai prisidės prie šios problemos sprendimo. Diskriminacija yra abstrakti sąvoka tol, kol nepaliečia konkretaus žmogaus. Jei bent vienas žiūrovas išgirdęs renginio dalyvių istoriją susimąstys, atvers širdį ir į situaciją pažvelgs iš diskriminaciją patiriančio žmogaus perspektyvos, renginys jau bus vykęs. Visuomenės požiūris keičiasi palaipsniui, tad negalima tikėtis, kad jį pakeisti bus labai lengva. Tam, kad taptume sąmoningesni dar reikės ne mažai tokio pobūdžio renginių ir spektaklių. Džiaugiuosi, kad šie renginiai vyks ne Vilniuje, kuriame verda kultūrinis gyvenimas, o regionuose. Mažesniuose miestuose pasigendu sąmoningumą didinančių edukacinių renginių.
Esate moteris teatro režisierė. Ar teko pačiai studijų metu ar teatre susidurti su diskriminacija dėl lyties? Ar teatras – vis dar tradiciškai vyrų veiklos teritorija?
„Nei studijų metu, nei pradėjusi dirbti teatre diskriminacijos nepatyriau. Šiuolaikiniame teatre yra nemažai moterų režisierių, kurios kuria ir stato spektaklius. Auga nauja moterų menininkių karta, kuri, esu tikra, sukurs konkurenciją vyrams.“
Kaip manote, kokiomis priemonėmis meno žmonės gali paskatinti dialogą apie socialines problemas visuomenėje?
Darydami tai, ką jie geriausiai moka ir gali: kurdami.
Teatralizuotų renginių „Įvairovės balsai“ premjera numatoma spalio 30 dieną Ukmergėje, lapkričio 12 d. Utenoje, lapkričio 26 d. Klaipėdoje ir lapkričio 27 d. Alytuje. Pažintis su renginių herojais – jau netrukus pasirodysiančiuose tesktuose.
Interviu parengtas įgyvendinant projektą „Pokytis versle, viešajame sektoriuje, visuomenėje – nauji standartai diskriminacijos mažinimui“ (Nr. 07. 3. 4-ESFA-V-426-01-0001). Projektas vykdomas pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos, patvirtintos Europos Komisijos 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. C(2014) 6397, 7 prioriteto „Kokybiško užimtumo ir dalyvavimo darbo rinkoje skatinimas“ įgyvendinimo priemonę Nr. 07.3.4-ESFA-V-426 „Diskriminacijos mažinimas“. Projektą įgyvendina Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, partneriai – viešoji įstaiga Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir asociacija LGL.
