Prieš trejus metus menininkas, režisierius, virtualios realybės produktų verslininkas Chrisas Milkas pasakė žymiąją TED kalbą, kurioje ištarė, kad virtualios realybės kūriniai – tai empatijos mašina.
Jo pavyzdžiai buvo reklama, muzikinis klipas, meno kūrinys ir virtualioji dokumentika „Debesys virš Sidros“. Šis aštuonių minučių filmas pasakoja apie mergaitę Sidrą, gyvenančią pabėgėlių iš Sirijos stovykloje Za’atari. Virtualioji ši dokumentika todėl, kad nufilmuota apimant 360 laipsnių, žiūrima su VR akiniais ir leidžia dairytis mergaitės pasaulyje sukiojantis į visas puses. Filmas sukurtas bendradarbiaujant su Jungtinėmis Tautomis ir „Samsung“, pirmąkart parodytas Pasaulio ekonomikos forume Davose, o jo tikslą Ch. Milkas formuluoja kaip empatijos didinimą siekiant paveikti galingųjų veiksmus.
Empatiją Ch. Milkas suvokia kaip neproblemišką atjautą, kurią galima suintensyvinti ir paversti parama, paprasčiau tariant, konvertuoti į pinigus ir pagalbos žingsnius. Šių metų balandį BBC rodė VR filmų anonsą, naudodama tą pačią konvertuojamos, paskaičiuojamos empatijos retoriką: VR leidžia pamatyti save po daugelio metų ir… pradėti taupyti pinigus pensijai; kitu atveju galima pajusti save žmogaus, neskiriančio spalvų, vietoje, ir tada tikimybė, kad pasiūlysite jam pagalbą, tariamai padidėja dukart.
Tačiau ne tik empatijos kalkuliavimas trikdo. VR dokumentikos apie pabėgėlius iš Sirijos atveju jos kūrėjas Ch. Milkas kaip pozityvų dalyką įvardija tai, kad galingieji ir turtingieji, besirenkantys Davose, žiūrėti, kaip gyvena pabėgėliai palapinėse, nevažiuos, o štai dabar, nepalikdami pažįstamo rato Šveicarijoje, turi galimybę užsidėję akinius pasinerti į kito pasaulio problemas. Taip VR dokumentikos gamintojai pakartoja seniai žinomą problemą: kino etnografijos ir egzotiškų vaizdų, pažymėtų ir džiaugsmu, ir pasibaisėjimu ar užuojauta, gamyba visada buvo susijusi su patronuojančiu humanizmu, už kurio slypi išteklių, galios, smalsaujančio žvilgsnio drastiška nelygybė, o blogiausiu atveju – vizualus išnaudojimas. Taip ir šiuo atveju – ekrane rodomiems kostiumuotiems vyrams su VR akiniais žadama į JT būstinę Niujorke ar forumą Davose atvežti naujų vaizdų apie Ebolą Liberijoje ir Indiją.
Tokių projektų, paprastai daromų bendradarbiaujant su stambiomis korporacijomis, daug, nemaža jų dalis susijusi su pavojaus, dažnai mirtino, stebėjimu, panirimu į jį, aprūpinamu vadinamųjų „įtraukiųjų“ (immersive) technologijų. Pavyzdžiui, Pietų Kalifornijos universiteto „Projektas Sirija“ leidžia atsidurti bombarduojamame Alepo mieste. Vokiečių karo žurnalistė Julia Leeb, remiama „Mercedes Benz“, naudoja virtualią dokumentiką pasakodama apie neramumus Konge. Amerikiečių režisierė, Oskaro laimėtoja, Kathryn Bigelow sukūrė 10 min. virtualios dokumentikos filmą „Gynėjai“, pasakojantį apie Sudano nacionalinio parko eigulius, saugojančius dramblius nuo brakonierių. Šiuo atveju filmo herojai – žmonės, kurių profesija yra stebėti ir įsižiūrėti, todėl 360 laipsnių vaizdo galimybė veikia, o ne pasitelkta reginiui paįvairinti.
Virtualios realybės produktai kuriami žadinant suvokimą ne tik apie tai, kas vyksta toli, bet ir kas vyko seniai. Yra nemažai muziejinių projektų. Pavyzdžiui, galima apsilankyti karalienės Nefertari kape Egipto Karalienių slėnyje arba apžiūrėti vieną iš GULAGo lagerių „Permė 36“, kuriam tikrovėje vis gresia tai uždarymas, tai pavertimas ne tiek represijų atminimo, kiek represinių institucijų garbinimo vieta.
Tokių su istorija dirbančių VR kūrinių atsiranda ir Lietuvoje. Per šių metų sausio 13-osios minėjimą televizijos bokšte, o visai neseniai Nacionalinės dailės galerijos parodoje „Daiktų istorijos“ buvo galima pamatyti tebekuriamą Andriaus Lekavičiaus VR filmą „Laisvės kodas 13“. Tai interaktyvus reginys: jūs užsidedate akinius, gaunate pirštinę su mygtuku ir sausio 13-osios naktį tampate užsienio žurnalistu, kuris, pamatęs kas vyksta, susikrauna daiktus (tam reikalingas mygtukas) ir išvyksta prie televizijos bokšto. Ten jis – ir jūs – tampa liudininku, kaip rusų kariškiai sumuša žmones, jis vos nusisuka nuo tanko, gauna buože į kūną.
Kokia tokio tipo darbų paskirtis? Vadinamųjų „empatijos mašinų“ problema ta, kad jos kuria ne tiek atjautą ir veiksmą, kiek egocentrinį žavėjimąsi savo jautrumu, humaniškumu, atvirumu pasauliui nepaliekant savo patogios ir saugios vietos. Stebėjimo, pasinėrimo į kitų, tolimų žmonių tikrovę efektą, nors tai, ką matome, – sumontuotas, atrinktas, akiai, klausai ir visai kūniškai patirčiai paruoštas trumpas reginys. Tai pateikiama kaip įvykio stebėjimas esant nepertraukiamame laiko sraute. Ir be reikalo – bet kokios manipuliacijos su vaizdu, garsu, žiūros taškais suteikia formą ir interpretaciją, kurią, tik galbūt intensyviau nei kitais atvejais, ir patiriame.
Tai labai gerai suvokia „Laisvės kodo 13“ kūrėjai: viena vertus, tai interaktyvus pasakojimas, paremtas dokumentiniais, įrašuose išlikusiais garsais, kita vertus, fikcinė, iš įvairių liudijimų sukonstruota istorija, kurioje siūloma tapatintis ne tiesiog su judančiu tašku erdvėje, o su personažu. Be to, tai komercinis produktas, skirtas įvairioms rinkoms. Čia ir užsienio auditorijos, mažai težinančios apie Lietuvos istoriją, ir jaunoji nuosava rinka – jau dvi kartos, gaunančios sausio 13-osios istoriją kaip naujųjų laikų mitologiją. Net filmo pavadinimo keitimas susijęs ir su potencialia tarptautine auditorija, ir su jo siūlomu statusu. Pirminis – „Kruvinas sekmadienis“ – žadino žiaurumo lūkesčius arba siūlė klaidingą nuorodą į tokiu pavadinimu žinomas 1972 m. skerdynes Šiaurės Airijoje, o dabartinis pavadinimas „Laisvės kodas 13“ suvokimą supakuoja į nepriklausomybės naratyvą.
Pagrindinis žodis, kuriuo kūrėjai apibūdina savo kūrinį, yra „patyrimas“. Būtent jis yra parduodamas: 15 minučių prie televizijos bokšto, tiek, kiek taksistas sutinka laukti žurnalisto pavojaus atmosferoje. Šis patyrimas smurtinis, ir turbūt reikėtų labai gerai pagalvoti, kiek smurtas, susijęs su vienu svarbiausių steigiamųjų naujos valstybės pasakojimų, gali ar turi būti vizualiu atrakcionu, vis atkartojamu kiekvieno naujo patyrimo seanso metu.
Bet kitas klausimas gerokai svarbesnis – kiek virtualus patyrimas gali prisidėti prie, kad ir netolimos, praeities suvokimo, kai imituojamas dalyvavimas ir liudijimas?
Tai klausimas, panašus į klausimą apie įprastą pasakojamąjį kiną – kiek jo kuriamas pasaulis skatina supratimą apie kompleksišką istoriją. Paprastai neskatina, jo paskirtis kitokia – įtvirtinti vienus ar kitus mitus, paverčiant juos savaime suprantamais, „natūraliais“. Virtuali realybė didina realistiškumo laipsnį, bet jei ji apsiriboja vien panardinimu į naratyvą nekvestionuodama jo paties, ji atlieka seną kultūrinį darbą – poliruoja populiarią istorinę mitologiją, prisiderindama prie naujų auditorijų ir rinkų lūkesčių, į kuriuos įeina ir smurtas. Tad turbūt, užuot tikint empatijos mašinomis, pribrendo detalesnis pokalbis apie istorijos ir virtualybės santykį – pats laikas jį pradėti.
Šis komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“. Komentaro autorė Natalija Arlauskaitė yra VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė.
