Kaip koronaviruso pandemija skirtingai veikia vyrus ir moteris

Moterys, kurios dirbo skurdžiau apmokamus, bet labai vertingus sociumo palaikymui darbus, ir toliau juos dirba, o po jų – dar ir antrąją pamainą namie.

Šluosto, verda, siuva, rūpinasi vaikais (jei turi), vyro (jei turi) poreikiais, senoliais (savo ir vyro), sergančiais artimaisiais ir t.t. Tai ne naujiena. Veikiau kultūrinis šlageris: moteris yra namų židinio puoselėtoja ir kurstytoja. O šis vaidmuo, analizuojant duomenis, eina kartu su pakrikusiais nervais ir šlubuojančia sveikata. Vaidmuo atliekamas poilsio sąskaita. Krizė – pandemija – išdidina visas neteisybes ir nelygybes.

Žinoma, laikai geryn, vyrai pamažu irgi įsitraukia į visą šį neapmokamo darbo veiksmą. Tačiau pavieniais, išimtiniais atvejais. Universaliu scenarijumi ir toliau išlieka moteris, kuri dirba kur kas didesnius viršvalandžių kiekius palyginus su vyru. Situaciją puikiai iliustruoja statistika – kai moteris ir vyras apsigyvena kartu, vyro neapmokamas darbas (t.y. buities darbai) sumažėja, o moters – padidėja. (Šiame tekste neaptarsiu viso to priežasčių: kiek čia biologijos, kiek auklėjimo, kiek nusistovėjusių lyčių vaidmenų.)

Tad kaip visas šis netolygus pasiskirstymas suveši pandemijos laikotarpiu? Kai viskas, kur galima išvesti vaikus, uždaryta, poroms kyla sunkus klausimas: kuris aukoja savo veiklas? Istorija bei dabartis rodo, kad vyrų darbai tiesiog svarbesni. Kalbame ne apie tai, kieno darbai iš tikrųjų svarbesni, ne apie pavienius atvejus, o apie tai, kad vyrų darbai beveik visada svarbesni nepaisant nieko.

Klausimai: kas prižiūrės vaikus? kas rūpinsis senoliais? kas rūpinsis sergančiais? – turi atsakymą, kuris nėra susijęs vien su lyčių vaidmenimis, tačiau ir su ekonominėmis aplinkybėmis. Kuris iš heteroseksualios poros uždirba mažiau? Tas ir rūpinsis visais. O kas uždirba mažiau, mes žinome.

Viena to priežasčių – sferos, kuriose dirba moterys. Pavyzdžiui, šiuo pandemijos laikotarpiu iš namų nepadirbamus darbus masiškai atlieka moterys: pardavėjos, socialinės darbuotojos, slaugytojos. Šie darbai, nors ir apmokami (skurdžiai) – tačiau būtent dabar yra tie vadinamosios fronto linijos darbai.

Krizės akivaizdoje lengva imti sakyti, kad telkimės tik į prioritetines sritis – lyčių lygybės klausimas nėra prioritetinė sritis. Ir vis dėlto – šis šalutinis krizės poveikis pasireiškia skirtingai skirtingoms lytims ir dar dabar jį analizuojant galima sušvelninti būsimas pasekmes.

Statistiškai daugiau vyrų miršta nuo koronaviruso. Skaičiai tokie iš dalies dėl labiau apleistos savo sveikatos ir dėl geresnės moterų imuninės sistemos reakcijos į infekcijas. Tačiau yra ir kita pusė – moterų – kurią vis pamirštame aptarti kaip reikšmingą. Nes ji turbūt perdėm buitiška. Caroline Criado Perez savo knygoje „Invisible Women: Data Bias in a World Designed for Men“ kelią klausimą: ar moterų atliekami darbai – nepastebimi ir dėl to neimami domėn, ar moterų atliekami darbai neimami domėn, nes laikomi nereikšmingais?

Uždarius ugdymo įstaigas – kur kas stipriau nukenčia moterys. Esame paradoksalioje situacijoje, kai izoliuojantis namie, kai daug šeimų gyvena dar ir augindamos vaikus – daug moterų dėl savo darbo specifikos (pardavėjos, slaugytojos, socialinės darbuotojos) turi išeiti iš namų, dirbti, o tada grįžus atlikti savo antrąją pamainą – rūpintis šeima, buitimi, senoliais, sergančiais. O kartais dirbti iš namų, tačiau tuo pačiu metu atlikti antrąją pamainą. Nepaisant to, kad su vyru abu dirba iš namų. Galbūt toks akivaizdus abiejų partnerių susidūrimas su buitimi sąlygos lygiavertiškesnio neapmokamo darbo pasiskirstymą šeimose?

Skaičiuojant, kiek darbo valandų žmogus gali atlaikyti per mėnesį išlaikydamas optimalią sveikatą, nėra įskaičiuojamas neapmokamas darbas. Įskaičiuojamas tik oficialus – pajamas generuojantis darbas. Tad visas buities vadybos darbas lieka nepastebėtas. Dėl to fiksuojama situacija, kurioje moterys, palyginus su vyrais, daug greičiau palūžta esant didesniam oficialaus darbo krūviui. O palūžta dėl to, kad moterys po oficialaus darbo valandų dirba viršvalandžius buityje.

Prisiminkime, kad vyrai – apsigyvenę su moterimi – ima dirbti mažiau neapmokamo darbo. Arba kitas pavyzdys: Danijoje vyrai statistiškai atlieka daugiausiai neapmokamo darbo lyginant su kitų šalių vyrais, o Norvegijoje moterys atlieka mažiausiai neapmokamo darbo lyginant su kitų šalių moterimis. Tačiau norvegės moterys vis tiek atlieka daugiau neapmokamo darbo nei danai vyrai.

Tai tiesiog reiškia, jog moterys turi mažiau laiko poilsiui, kuris sąlygoja geresnę psichinę ir fizinę sveikatą, padeda megzti kontaktus, naudingus karjeros galimybėms, suteikia galimybę užsiimti hobiais, daugiau kontaktuoti su bendraminčiais, dalyvauti viešajame gyvenime, domėtis pasaulio aktualijomis ir t.t. Statistika tą pagrindžia ne tik Lietuvoje, tačiau ir visose likusiose pasaulio šalyse. Žinoma – pabrėžiu – išimčių būna ir nėra nieko juoda/balta, tačiau bendra tendencija labai aiški.

Esama pandemija neabejotinai turės ekonominių pasekmių. Iki tol išgyventos virusų sukeltos krizės, tiesa, ne globalinės – zikos, ebolos ir pan. rodė vieną vis atsikartojančią tendenciją: dėl pandemijos smukusi ekonomika ir sumažėję atlyginimai sunkiau paveikė moteris. Dažniausiai, taupant resursus, naikinamos sumažinto etato pozicijos – o jose daugiausiai dirba moterys, nes tai yra būdas derinti joms tenkančią buities naštą su profesine veikla. Taip pat, ištikus pandemijai ir turint su vaikais pasilikti namie – moterys yra tos, kurios dažniau išeina iš darbo ir pasilieka namie.

Vyrai ikipandeminio lygio atlygį gauti pradeda kur kas greičiau nei moterys. Kažkas aukotis turi, kažkokie kompromisai priimami turi būti – tikra tiesa. Tačiau šie „kompromisai” ir toliau atliekami į vienus vartus, kurie dabar reiškia pasiaukojimą, rūpinimąsi šeima, o senatvėje reiškia kur kas didesnį skurdą nei vyrų. Nes nuolatos aukojant profesinę veiklą (nors ir skurdžiau apmokamą) vardan šeimos tiesiog nebuvo laiko užsidirbti pakankamos pensijos.

Taip pat, krizės metu, logiška, neprioritetinės sritys yra stabdomos/karpomos. Tačiau, kaip taisyklė, ne prioritetinėmis sritimis dažnai tampa tos susijusios su moterų poreikiais. Viena priežasčių – sprendimus dažniau priiminėja vyrai (ankstesnės virusų sukeltos krizės rodo dar ir tai, jog jų metu moterims suteikiama kur kas mažiau galios priimti sprendimus) ir, savaime suprantama, jiems sunkiau pažįstama moteriškų poreikių ir būtinybių realybė. Kita priežastis – moterų poreikiai tiesiog nėra gerai žinomi, nes jie kur kas rečiau tiriami, tad nėra pakankamai duomenų. Viena neprioritetinių sričių yra gimdymas. Tokios kaip ši krizės metu kur kas daugiau moterų miršta gimdymo metu. Tai, žinoma, skaudžiausia pasekmė, tačiau ir kiti jų poreikiai: emocinis saugumas, komfortas, adekvatus skausmo vertinimas, įsiklausymas į moters padėtį gimdymo metu ir t.t. tampa nebe prioritetiniais.

Dula Lina Gabrijolavičienė mini: „Lietuvoje medicininė pagalba gimdančiosioms yra viena geriausių Europoje – kiek gimdymą galima suvesti į skaičius, jie pas mus pasiekti tikrai labai geri. Ir tai – konkrečių žmonių darbo rezultatas. Problema yra ta, kad gimdymas nėra vien tik medicininė procedūra – daugumai moterų apskritai nereikia jokių intervencijų, reikia sąlygų, kad fiziologinis procesas vyktų sklandžiai. Kadangi tos sąlygos sunkiai suvedamos į skaičius, jos sunkiau ir įgyvendinamos. Karantinas gimdyklose buvo įvestas labai anksti – nes personalas jaučiasi pažeidžiamas, virusas yra labai lakus, priemonių nuo jo apsisaugoti dažnai arba trūksta, arba apskritai nėra. Logika, kodėl ribojami į gimdyklas patenkantys žmonės, aiški – kad būtų iki minimumo sumažintas kontaktų skaičius. Vis dėlto su draudimu neatėjo jokie paaiškinimai ar nuraminimai, kaip dabar bus, kaip greitai persiorientuoti, paleisti savo planus, prisitaikyti prie aplinkybių. Kaip tvarkytis su stresu? Kaip pasiruošti per likusį laiką? Ką daryti vyrams, kurie lieka per atstumą?“

Neabejoju, kad skaitant daug kam kyla mintis: bet juk tai ir nėra prioritetas – reikia gelbėti sergančiuosius. Tik liūdna tiesa ta, kad krizės akivaizdoje dažniausiai būtent moterų poreikiai ir tampa mažiausiu prioritetu.

Kita ypatingai jautraus statuso padėtis yra vienišų mamų. Kai daugelis susiduriame su sunkumais derinti darbą ir buitį – vienos mamos atsiduria neįmanomoje situacijoje, kaip dirbti iš namų ir būti su vaikais? O kaip būti su vaikais ir dirbti ne iš namų? Kaip padėti jiems mokytis?

Susigaudyti, kaip naudotis technologijomis, kad galėtų dalyvauti pamokose. Spręsti vaikų ginčus. Atsakyti į nerimą, susijusį su koronaviruso nežinomybe. Maldyti nuobodulį. Gaminti. Ir t.t. Jeigu laiką ir galima paskirstyti taip, kad viskam jo bent šiek tiek užtektų, tačiau kaip rasti emocinių pajėgumų visą tą atlaikyti? Ypač kai mažieji vaikai gali būti neramūs ir naktimis? Kai nėra dienoje meto, kurį gali skirti savo poilsiui. Kai kurios mamos – net ir nebūdamos vienos – gyvena būtent tokią realybę, tačiau su dar mažiau laiko, nes rūpinasi ir vyro poreikiais.

Galiausiai, kitų šalių patirtis rodo, kad dėl karantinavimosi namie padidėja smurto artimoje aplinkoje skaičius. Izoliacija yra puiki terpė smurtautojui dar labiau demonstruoti galią ir kontroliuoti savo partnerę/-į. Deja, karantinas taip pat apsunkina galimybes nuo smurto kenčiančiam/-iai kreiptis pagalbos, nes keblu rasti laiko ir erdvės privatiems skambučiams ir el. laiškams*. Ką galima padaryti? Būnant pandemijos krizėje moterų iškritimo iš darbo rinkos apimtis suvaldyti padeda adekvačiai apmokami „ligonlapiai”, skirti vaikų priežiūrai. Tačiau svarbi ir kita sritis. Prevencinę funkciją turintis lytinio raštingumo puoselėjimas tam, kad dar jauni žmonės išmoktų apie lyčių lygybės ir nelygybės faktorius mąstyti anksti. Kad vėliau, užaugę, priiminėdami reikšmingus sprendimus visuomenei, priimtų juos taip, kad mažintų ir lyčių ir kitas nelygybes.

Akvilė Giniotaitė yra VU doktorantė, VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ lytiškumo ugdymo specialistė.