Moterys, kurios dirbo skurdžiau apmokamus, bet labai vertingus sociumo palaikymui darbus, ir toliau juos dirba, o po jų – dar ir antrąją pamainą namie.

Siekiant padėti tėvams prisijaukinti „iš kur aš atsiradau“ temą, dažnai siūloma pasitelkti kokią nors knygą, kurią skaitant su vaikais galima ir atverti temą, ir sukurti jaukią/saugią erdvę pokalbiui, ir padėti vaikui kuo geriau viską suprasti.

Pagaliau sutariame, kad lytiškumo ugdymo reikia, tačiau daugeliui išmuša saugiklius pagalvojus, kad mokiniai, nesulaukę pilnametystės, gali būti seksualūs, lytiški. Gyvename laikais, kai seksualizuojama į kairę ir į dešinę ir esame atsidūrę paradoksalioje situacijoje, kai net pats seksualumas yra perdėm seksualizuotas, toks sviestuoto sviesto atvejis.

Tampo už kasyčių, kilnoja sijoną – patinki. Kam nežinoma ši situacija ir kam nežinomas mūsų, suaugusiųjų, atlaidus tonas. „Jis tik dėmesio reikalauja“, „vaikiškas išdykavimas“, „taip visada buvo“. Vis dėlto čia slypi šis tas daugiau.

Jau kurį laiką svarsčiau, kad atėjo metas parašyti apie mitus ir būgštavimus, kurie lydi lytiškumo ugdymo diskusijas. Netikslūs faktai, klaidingi nusistovėję manymai vedamai diskusijai, savaime suprantama, nepadeda. Tad pasistengsiu aptarti per keletą intensyvių lytiškumo ugdymo srities tyrinėjimo metų atpažintus atsikartojančius būgštavimus ir netikslumus. Ko žmonės, turintys vaikų ir jų neturintys, įprastai bijo, kas ir kodėl

Suomijoje mokytojai skatinami perprasti lyčių stereotipus, jų poveikį visuomenės bei vaiko raidai. Šias žinias privalu perduoti ir moksleiviams, tad kritinis pedagogo mąstymas, sąmoningumas lyčių lygybės atžvilgiu šalyje laikoma profesionalaus švietėjo savybe.

Argi neįdomu, kad lytiškumo ugdymo programa gali kelti tiek daug aistrų, konfrontacijų ir diskusijų? Žvelgiant iš vienos pusės, žinoma. Svarbu temą išgryninti kuo profesionaliau tam, jog dokumentas pagaliau būtų efektyvus ir nekartotų praeities klaidų, kuomet lytiškumas ignoruojamas ir stumiamas į tabu plotmę.