Žmogaus persekiojimas dažnam asocijuojasi su scena iš filmų. Kai kuriuose iš jų persekiojimas sutapatinamas su romantika, kai „vyras nenuleidžia rankų“, siekdamas moters dėmesio.
Realybėje persekiojimas nieko bendro su romantika neturi. Tai nusikalstama veikla, kurią kriminalizuoja vis daugiau valstybių. 2017 m. Lietuva buvo viena iš vos septynių Europos Sąjungos šalių, kurioje žmogaus persekiojimas dar nebuvo kriminalizuotas [1].
Nors kiekvienas gali nukentėti nuo šios veikos, moterys nukenčia dažniau: persekiotojais dažnai tampa buvę partneriai ar sutuoktiniai, kuriuos moterys paliko dėl smurto artimoje aplinkoje. Tokie atvejai ypač pavojingi: sukeliamas nuolatinis baimės ir nesaugumo jausmas, kuris neretai baigiasi pakartotiniu smurtu. Dėl patiriamos baimės, persekiojami asmenys ieško drastiškų problemos sprendimo būdų, tokių kaip asmeninės informacijos, gyvenamosios vietos ar darbovietės keitimas.
Nors persekiojimas gali pasirodyti aktualus tik nedidelei daliai visuomenės, tai – klaidingas įspūdis. 2014 m. ES pagrindinių teisių agentūros (FRA) atliktos apklausos duomenys parodė, kad beveik penktadalis (18 %) moterų, vyresnių nei 15 metų, yra patyrusios persekiojimą[1]. Tačiau apie didžiąją daugumą – 74 % – persekiojimo atvejų teisėsauga ES šalyse nesužino, nes aukos į ją nesikreipia.
Teisinė apsauga ir pagalba dabar
Šiuo metu persekiojami asmenys gali kreiptis į teisėsaugą, kai persekiojančiojo elgesyje matoma požymių, apibrėžtų LR Baudžiamajame kodekse. Tokie poelgiai apima veiksmus, kaip kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, terorizavimas, nesunkus sveikatos sutrikdymas, fizinio skausmo sukėlimas, neteisėtas asmens būsto pažeidimas, neteisėtas susirašinėjimo ar kitų pranešimų slaptumo pažeidimas, neteisėtas informacijos rinkimas ar privataus asmens informacijos atskleidimas ar panaudojimas.
Nors šios veikos dažnai būna sudėtinėmis persekiojimo dalimis, tačiau už jas baudžiama tik pasiekus ypač agresyvų lygį, nevertinama visuma ir kiti persekiojimui būdingi požymiai, taip neretai sukuriant palankias sąlygas sunkesnėms smurto formoms.
Stambulo konvencija paspartintų persekiojimo kriminalizavimą?
Stambulo konvencijos ratifikavimas teoriškai įpareigotų Lietuvą paspartinti žmogaus ir moterų teisių progresą Lietuvoje bei imtis prevencijos priemonių prieš visas smurto formas, įskaitant persekiojimą.
Tačiau nerimstančios diskusijos įspėja, kad greitu metu šiam dokumentui pritarta nebus:ginčai dėl formuluočių ir menamų grėsmių tradicinei šeimai užgožė konvencijos esmę ir siekį iš esmės reformuoti tai, kaip mes kovojame prieš smurtą lyties pagrindu. Paminėtina, kad net ir kai kurios šalys, ratifikavusios konvenciją, vis dar neturi konkrečių įstatymų, kriminalizuojančių persekiojimą.
Pataisos Seime
Lietuvai delsiant ratifikuoti Stambulo konvenciją, persekiojimo kriminalizavimas Seimą pasiekė kaip atskira iniciatyva, nesusijusi su konvencija. Pateiktos Baudžiamojo kodekso pataisos leistų atsikvėpti persekiojamiems žmonėms.
Pateiktos pataisos numato, kad „Tas, kas prieš aiškiai išreikštą žmogaus valią sistemingai persekiojo šį žmogų bandydamas susisiekti su juo tiesiogiai, per kitus asmenis, raštu ar elektroninių ryšių priemonėmis, padarė baudžiamąjį nusižengimą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu [3]“
Tiesa, pasigirsta abejonių, ar persekiojimas turėtų atsidurti Baudžiamajame kodekse: tokį nusikaltimą įrodyti gerokai sudėtingiau nei nubausti administracine tvarka. Vis dėlto nemaža dalis persekiojimo atvejų sukelia didelę moralinę ir psichologinę žalą nukentėjusiam asmeniui, tad administracinė bauda nebūtų adekvatus nusikaltimo įvertinimas.
Kol kas siekiant psichologinės, emocinės ar informacinės pagalbos dėl persekiojimo, galima kreiptis į psichikos sveikatos priežiūros institucijas ir centrus, į emocinės pagalbos linijas. Taip pat LR Vadovybės apsaugos tarnybos (VAT) specialistų iniciatyvos internetiniame puslapyje www.persekiojimuistop.lt yra galimybė užduoti konkretų klausimą ir gauti išsamesnės informacijos apie su persekiojimu susijusias problemas.
Tačiau kol persekiojimas nėra agresyvus, su kitų nusikaltimų požymiais, pagalba – labai ribota.
LR Baudžiamojo kodekso papildymas galimai nėra tobulas sprendimas, nes neapima šios problemos prevencijos, bet tai yra žingsnis link smurto Lietuvoje mažinimo ir nukentėjusiųjų apsaugos. Esant pasipriešinimui ratifikuoti Stambulo konvenciją, reikalingi alternatyvūs persekiojimo ir smurto prevencijos įstatymai. Lietuvai siekiant tobulėti kaip demokratiškai valstybei, žmogaus teisių aspektas neturėtų būti ignoruojamas, kitaip regreso požymiai vis stiprės ir tolsime nuo Vakarietiškos demokratijos.
Naudota literatūra:
[1] – European Union agency for fundamental rights, (2014). Violence against women: an EU-wide survey. Main results report.
[2] – Van der Aa, S., (2017). New Trends in the Criminalization of Stalking in the EU Member States. European Journal on Criminal Policy and Research, 24(3), p. 315-333.
[3] – Baudžiamojo kodekso papildymo 167(1) straipsniu įstatymo projektas. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso papildymo 167(1) straipsniu įstatymas, (2019).
[4] – European Institute for Gender Equality. Gender Equality Index. Eige [interaktyvus]. Vilnius, 2019. [Žiūrėta 2020-06-15]. https://eige.europa.eu/gender-equality-index/2019/LT.
[5]- Persekiojimuistop.lt. 2020. APIE – STOP Persekiojimui – Persekiojimo Prevencija Ir Pagalba. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2020-06-15]. http://www.persekiojimuistop.lt/apie/.
Tekstas parengtas įgyvendinant projektą „BRIDGE: vietos bendruomenių stiprinimas efektyviai kovai su smurtu lyties pagrindu artimoje aplinkoje“, kuris bendrai finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos (2014-2020). Projekto viešinimo veiklas taip pat remia Švedijos ambasada Vilniuje ir Švedijos institutas. Straipsnio turinys nebūtinai atspindi Europos Komisijos bei kitų finansuotojų nuomonės.
