Be viešojo (valdžios) ir privataus (verslo), valstybiniame vienete veikia ir trečiasis sektorius – nevyriausybinės organizacijos (NVO). Jų yra pačių įvairiausių: vienos užsiima skurdo mažinimu, žmonių su negalia integracija, psichikos sveikata, kitos – aplinkosauga, dar kitos – kultūrine veikla. Finansuojamos jos dažniausiai iš privačių ar valstybinių fondų, ministerijų, ES ar kitų institucijų biudžetų, kai kurios (pvz. gyvūnų prieglaudos) daugiausia gyvena iš žmonių paaukotų pinigų. NVO atlieka įvairias funkcijas visuomenėje ir jų veiklos turėtų būti nepriklausomos nei nuo donorų, nei nuo oficialios valstybės politikos.
Pačias NVO, kaip juridinius vienetus, reglamentuoja įstatymai. Su kokiomis problemomis susiduriama ir kaip jos sprendžiamos? Kaip Lietuva padeda kaimyninės Baltarusijos pilietinei visuomenei? Apie tai pasakoja Rytis Jokubauskas, NVO teisės instituto direktorius.
Ką veikia NVO teisės institutas
NVO teisės institutas veikia keliose srityse: konsultuojame NVO įvairiausiais jų veiklos klausimais, nuo paprastų, kaip įsisteigimas ar įstatų keitimas, iki sudėtingesnių – tarkim, struktūros reorganizavimas. Kita mūsų veiklos sritis yra teisėkūra, t. y. teisės aktai, reglamentuojantys NVO veiklą, pradedant baziniais – asociacijų, viešųjų įstaigų, NVO plėtros, savanoriškos veiklos įstatymai, iki kitų, taip pat reguliuojančių ir NVO veiklą, kaip antai lobistinės veiklos ar viešųjų pirkimų įstatymai. Mums lengva teikti siūlymus įstatymų projektams, kai žinom, kas organizacijoms skauda, turim jų grįžtamąjį ryšį, lygiai ir lengva jas konsultuoti, nes žinom, kokios įstatymų iniciatyvos ruošiamos.
Lygiagrečiai vykdom NVO teisinės aplinkos tyrimus, įvairius projektus. Nemažai dėmesio skiriam švietimui – mokymų organizavimui. Dirbam su skėtinėmis organizacijomis, kurios rūpinasi ne tik savo vidiniais reikalais, bet ir narių organizaciniais klausimais. Turim viziją savo mokymų sritį išvystyti į akademinį lygmenį, kad NVO teisė taptų pasirenkamuoju dalyku universitete.
Ar pakanka NVO teisinio raštingumo?
Dažniausiai organizacijos į mus kreipiasi dėl įsisteigimo – nėra to darę ir nežino, kaip; arba galbūt jiems netinka standartinės formos, nori nestandartinės struktūros ar pan. Atvejų yra įvairiausių. Tarkim, nesutarimai organizacijos viduje, kai norima pašalinti vadovą, arba tarp dalininkų, kai buvusiems vadovams teikiami ieškiniai dėl žalos atlyginimo. Yra buvę atvejų, kai organizacijos papuola į tam tikras situacijas su projektų vykdymu – naujai atėję darbuotojai pamato, kad buvusieji neįvykdė projekto, o donoras reikalauja arba ataskaitos, arba pinigų. Kartais svarstomas bankrotas, tačiau dažniausiai tai nėra tinkama išeitis, reikia ieškoti kitų sprendimų.
Teisinis raštingumas yra procesas, nes teisės aktai nuolat keičiasi, juos prieš penkerius metus išmanę žmonės galbūt nebesekė dabartinės situacijos, žinias reikia atnaujinti, arba jie tiesiog nebedirba toje organizacijoje. Kai kalbama apie konkretybes, specialistų patarimo dažnai prireikia. Tai normalus procesas.
Galėtų būti geriau
Teisinė NVO aplinka Lietuvoje nebloga, bet galėtų būti geresnė. Yra įvairaus lygmens problemų ir problemėlių – ir smulkių, ir koncepcinių.
Vienas pavyzdžių yra neaiškus skirtumas tarp viešųjų įstaigų (VšĮ) ir labdaros ir paramos fondų. Kodėl egzistuoja dvi teisinės formos? Pažiūrėję, kas veikia po VšĮ statusu, rasim ką tik norim – ir viešąjį, ir verslo sektorių, krūvas VšĮ valdo ne tik valstybė, bet ir savivaldybės. Taip atsiranda politinis kontekstas, kurio sunku išvengti norint pradėti diskutuoti tuo klausimu. Labai gaila, kad diskusijos šiuo klausimu net nėra. Tad VšĮ statuso makalynė yra viena iš didelių problemų – tai augantis burbulas, kuris vieną dieną sprogs.
Kita problema yra valdžios institucijų pagarbos nevyriausybiniam sektoriui kaip socialiniams partneriams trūkumas. Progresas tik toks, kad anksčiau NVO išvis nebūdavo kviečiamos į pokalbius, o dabar nevyriausybininkai juose jau dalyvauja. Tačiau vis dar per dažnai tas jų dalyvavimas yra tik dėl paukščiuko, kurį sau užsideda valdžios institucijos: štai, mes tariamės su visuomene, o kai derinimo su visuomene stadija praeita, tada padarysim, kaip patys nusprendėm. Nesakau, kad visi atvejai tokie, bet jų vis dar per daug. Tai labai rimta problema.
Kita nuolatinė bėda – finansavimas. Problema ne tiek jo intensyvumas, kiek prognozuotumas. Nevyriausybininkai neturi jokio stabilumo. Metų pabaigoje NVO sunkiai gali planuotis kitus metus, ypač pirmuosius kelis mėnesius. Konkursų rezultatai geriausiu atveju paskelbiami kovo mėnesį, kaip išgyventi nuo sausio iki balandžio – niekas nežino. Dar pridėkim vadinamąsias „Sodros grindis“ – iš ko darbuotojams išmokėti atlyginimus? Cikliškumo nepavyksta atsikratyti visame NVO sektoriuje. Taip, yra žingsnių, kaip adaptuotis, pvz., nemažai NVO nuo mėnesinio darbo užmokesčio perėjo prie valandinio, tai leidžia nenutraukti darbo sutarties. Bet dažniausiai tokio sprendimo neužtenka, reikia ir kitų.
Beje, daugybę smulkių dalykų galima išspręsti be skausmingų pasekmių.
Paukščiukų dėliojimas
Viena dedamoji – ar yra noro bendradarbiauti su NVO sektoriumi iš valdžios institucijų pusės? Pripažinkim, kai kurių – nors ne visų – požiūriu, NVO tik trukdo, įneša sumaišties, kurios valdžia nenori ir todėl rimtai nevertina NVO pasiūlymų, kurie irgi ne visada tobuliausi. Kitas aspektas – nėra įsitvirtinusi derinimo su NVO kultūra, ji dar tik kuriasi. Dažnai derinimas priklauso nuo politinės vadovybės – šiai pasikeitus, keičiasi ir visa praktika ministerijoje, nors didžioji dalis darbuotojų toliau dirba kaip dirbę. Esam stebėję tokių apsisukimų 180 laipsnių kampu prie įvairių valdžių ir tai nebūtinai priklauso nuo politinės partijos, gali priklausyti nuo į postą atėjusios asmenybės.
Kita dalis susijusi su planavimu. Viešajame sektoriuje yra nustatyti terminai, iki kada reikia paruošti ir priimti sprendimus. Prieš proceso pabaigą išlindus NVO su savo siūlymais, nesigilinama, ar jie geri, nes daug svarbiau tampa procesas. Pradėjus svarstyti siūlymus, būtų nukelti terminai, o šie juk spaudžia. Tokios problemos turi būti sprendžiamos tinkamu planavimu, t. y. NVO į sprendimų priėmimo procesą reikia įtraukti ankstyvoje jo stadijoje, tada ir į pabaigą nebus radikalių prieštaravimų. Deja, taip nėra. Užtat yra situacijos, kai NVO iš valdžios institucijų gauna 180 psl. kokio nors gelbėjimo plano projektą su prierašu: „Kitą savaitę teikiam Europos Komisijai, laukiam jūsų pastabų“. Bet tokiais atvejais pastabų rengimas bevertis, nes neužtenka laiko įsigilinti į projektą, jau nekalbant apie bandymus rasti kompromisinį variantą. Būna, kad pačios NVO nusprendžia pastabų nebeteikti: beldies beldies, bet kai tos durys tau nuolat uždarytos, nusvyra rankos ir nebesinori vargti rengiant siūlymus, vis tiek niekas į juos nekreipia dėmesio.
Tačiau reikia sąžiningai pripažinti, kad NVO kompetencijos nėra neribotos. Iš vienos pusės, žmogiškieji resursai: kompetencijos gal ir leistų, bet jas turinčių žmonių nedaug, jie apkrauti darbu ir negali gavę raštą iki rytojaus pateikti išsamų atsakymą ministerijai. Iš kitos pusės – kompetencijų trūkumas. Tuo turėtų būti stipriai suinteresuota pati valstybė: kad gautų kokybiškas pastabas, ji turėtų investuoti į NVO švietimą.
Reikia pabrėžti, kad NVO dalyvavimas sprendimų priėmime sprendimus daro kokybiškesnius. Norėtųsi, kad visas viešasis sektorius ta mintimi persismelktų.
Kaip ir visuose kituose, NVO sektoriuje yra įvairių interesų. Dažnai pasitaiko, kad valdžios institucijos sako: „Susitarkit ir ateikit pas mus su viena nuomone“. Taip nebūna. Juk niekas verslui neliepia turėti vienos nuomonės, nes stambusis kapitalas nori vienokio apmokestinimo, smulkusis kitokio. Normalu, kad versle yra skirtingų interesų, tik neįvertinama, kad tas pats ir su NVO sektoriumi, kuris nėra, kaip viešasis, sukurtas piramidės – vienos nuomonės principu. Reikia tik mokėti išgirsti ir atsirinkti. Nebūtinai garsiausiai šaukiantis turi vertingiausią pasiūlymą.
Baltarusijos pilietinės visuomenės rėmimas Lietuvoje
Lyginant su Baltarusija, Lietuvoje NVO tikrai turi daug laisvės. Tačiau yra niuansų, su kuriais baltarusių NVO susiduria Lietuvoje. Vienas iš pavyzdžių – banko sąskaita. Lietuvos bankų sektoriuje konkurencija labai maža, ir NVO sąskaitų atidarymo bankai nelaiko prioritetine veikla. Kartais net atvirkščiai – yra linkę atsikratyti tokių organizacijų. Jie nedaro nieko nelegalaus, tik pasivadovauja pinigų plovimo prevencijos reikalavimais ir liepia Baltarusijos NVO pateikti visas sutartis, pagal kurias gauti ir išmokėti pinigai. Įsivaizduokim situaciją: pagrindinis kokios nors Baltarusijos NVO donoras yra Švedijos ambasada Nyderlanduose, finansavusi projektą, pagal kurį pagrindiniai išmokėjimai buvo lektoriams už mokymus. Organizacija nesupranta: kas čia bankui įtartina? Donoras? Bankas reikalauja įvairių duomenų už pinigų išmokėjimus, sutarčių, kuriose įrašytas gyvenamosios vietos adresas ir kiti asmeniniai duomenys. O juk kalbam apie Baltarusijos piliečius, kurie puikiai prisimena atvejį, kai NVO aktyvisto duomenys buvo perduoti Baltarusijai pagal teisinės pagalbos prašymą ir tas žmogus buvo nuteistas kalėti. Tad baltarusiai jautriai reaguoja į tokius atvejus. Kartą kaip Baltarusijos NVO advokatas nuėjau su jais į vieną didžiausių Lietuvos bankų. Sakau: „Visus duomenis turim, bet jums jų nerodysim, tiesiog norim išsikelti savo sąskaitą į kitą banką.“ Bankas atsakė: „Mes tik to ir norėjom.“ Tada supranti, kad jų tikslas nebuvo tikrinti transakcijas, jie tiesiog norėjo išsivalyti savo portfelį.
Kitos problemos, su kuriomis susiduria Baltarusijos NVO Lietuvoje, susiję su jų statusu mūsų šalyje. Čia daugelis operacijų vykdoma nuotoliniu būdu su elektroniniu parašu, o užsieniečiui jį gauti nėra paprasta. Jei organizacijos vadovas retkarčiais lankosi Lietuvoje ir veiklas įgyvendina traukinio principu – t. y. važinėja maršrutu Vilnius-Minskas, jam sudėtinga vykdyti kasdienes operacijas, nes jis negali, tarkim, prisijungti prie Registrų centro duomenų ir užsisakyti reikalaujamos pažymos.
Ar kas nors siekia šias ir kitas problemas spręsti, nežinau. Iš NVO pusės sprendimas yra tiesiog prisitaikymas prie sąlygų, kuriomis veikiama. Kartais dėl tokių priežasčių organizacija pakeičia vadovą, kuris atitinka reikalingus kriterijus, turi mobilius parašus, nors galbūt nėra tinkamiausias tai pozicijai.
Ar iš valdžios pusės kas nors sprendžiama, man atsakyti sunku. Trūksta valstybinės politikos pozicijos šiuo klausimu: ką darom su Lietuvoje registruojamomis Baltarusijos NVO? Ar mūsų tikslas jų turėti kuo daugiau, ar sudaryti sąlygas perkelti veiklą į Lietuvą, ar norim jiems padėti veikti Baltarusijoje iš Lietuvos, ar tik Lietuvoje, ar siekiame kaimynų NVO paruošti veiklai Baltarusijoje, kai joje įvyks politiniai pokyčiai, ar mes tik laikina stotelė, o kas po to – nebe mūsų reikalas? Turint aiškią poziciją, būtų daug lengviau visiems.
Lietuva tikrai remia Baltarusijos pilietinę visuomenę ir ta parama ženkli, kaip kad humanitarinis koridorius. Net ir įvertinus visus minusus, baltarusiams Lietuvoje pakankamai palankios sąlygos veikti. Bet ar galim tą aplinką padaryti dar palankesnę, ar pasakius A, B ir C dar būtų galima pasakyti ir D – tikrai taip.
Kam apskritai tos NVO reikalingos?
Nevyriausybinis sektorius veikia visų interesais. Jei NVO sektorius bus stiprus, stipri bus ir valstybė. Todėl mūsų visų interesas – sustiprinti NVO sektorių. Tikiuosi, ta kryptimi ir judam.
Pokalbio įrašas: https://www.youtube.com/watch?v=_UgUB4e5u3M
