Kampanija #BePalmiųAliejaus apie palmių aliejaus žalą ir alternatyvas jam visuomenę informuoja įvairiais kūrybiškais metodais. Apie tai pasakoja žiedinės ekonomikos Lietuvoje populiarinimui ir be atliekinės gamybos ir gyvenimo būdo skatinimui skirtos viešosios įstaigos „Žiedinė ekonomika“ steigėjas, visuomeninės kampanijos #BePalmiųAliejaus iniciatorius Domantas Tracevičius.
Džiunglės ant Baltojo tilto
Vasarą Vilniuje ant Baltojo tilto grindinio mūsų iniciatyva atsirado džiunglių vaizdas, nes gražia grafika norime informuoti žmones apie tai, kad mūsų vartojimas turi neigiamą poveikį. Klausimas tik, kokio dydžio tas neigiamumas: jei vartojame vietinę ekologišką produkciją, padedame tokiems ūkininkams išsilaikyti, mūsų vartojimas tampa teigiamu. Tačiau juk daugiausia vartojame pigių produktų iš prekybos centrų, kurių sudėtyje dažnai yra ir palmių aliejaus.
Miškai tampa mono-plantacijomis
Apskritai palmių aliejus yra labai efektyvus, per metus galima nuimti ne vieną derlių ir 1 kv. km išauginti iki penkių kartų daugiau, nei rapsų ar saulėgrąžų aliejaus. Tačiau esmė – kaip jis auginamas ir kur. Ten, kur jis auginamas dabar – daugiausia Indonezijoje – prieš 30 metų 95 proc. teritorijos buvo atogrąžų miškai. Plantacijoms juos reikėjo iškirsti, o džiunglėse juk gyvena biologinė įvairovė, visa ekosistema: didieji žinduoliai, tokie kaip orangutanai, Sumatros tigrai ir drambliai, ir, žinoma, daugybė mažesnių gyvūnų. Dažniausiai miškai naikinami naudojant techniką „slash and burn“ (angl. nurėžk ir sudegink): dalį iškerta, kitą dalį padega, kad būtų greičiau ir paprasčiau.
Kam priklauso žemė?
Palmių aliejaus pramonė turi neigiamą poveikį ne tik aplinkai, bet ir žmogaus teisėms. Besivystančiose šalyse ne visada egzistuoja nuosavybės teisių dokumentai. Pvz., Malaizijos miškuose gyvenantys Orang Asli (malajų k. „vietos žmonės“) puoselėja savo kultūrą, bet neturi nuosavybės teisių į žemę, kurioje jų protėviai gyveno protėviai ilgus amžius. Plečiant plantacijas, ne tik iškertami miškai, bet ir atimamos jų žemės. Plantacijose dažnai naudojami pačioje ES uždrausti pesticidai, taip teršiamos ekosistemos ir ypač vanduo, tad žmonės praranda geriamo vandens šaltinį.
Asociatyvi nuotrauka | Pok Rie (Pexels)
Kasdieniame mūsų meniu
Kuo čia dėta Lietuva? Apie 40 proc. palmių aliejaus naudojama maisto ir maždaug 5 proc. – buitinės chemijos pramonėje. Tad tiesiog gyvendami savo gyvenimą mes kasdien kažkokia forma naudojame palmių aliejų. To išvengti praktiškai neįmanoma, nors pasirinkimą jo nevartoti turime, kad ir sąlyginį. Skirdami laiko ir pastangų skaityti maisto produktų etiketes, iš dalies palmių aliejaus vartojimą galime sumažinti iki minimumo. Su higienos ir buitinės chemijos prekėmis sudėtingiau, nes etiketėse sudėtinga atsekti visus palmių aliejaus ir jo šalutinių produktų pavadinimus – jų begalė. Todėl būtina dar ryškiau žymėti, kad konkrečiame produkte yra palmių aliejaus. Kai kurie gamintojai tai jau daro – yra ledų, saldainių, bulvių traškučių, ant kurių pakuočių nurodyta, jog juos gaminant palmių aliejus nenaudotas. Žinoma, tai marketingo dalis, tačiau dalis vartotojų to nori ir todėl tokį žymėjimą laikau teigiamu.
Blogiausia, kad kartelė mūsuose nusileidusi labai žemai: juk žymiai prasmingiau būtų žymėti ne ekologiškus, o neekologiškus produktus. „Šis produktas išaugintas naudojant pesticidus, chemines trąšas ir milžinišką CO2 išmetimo kiekį.“ Tai reiškia, kad jo poveikis aplinkai ir klimatui yra žiaurus. Pirkdami produktus, sumokame tiek, kiek ūkininkas išleido trąšoms, degalams, susimokame ir antkainį prekybininkams, tačiau į tai beveik neįeina poveikis aplinkai, už kurį visi sumokėsime vėliau. Už tai jau moka gyvoji gamta, o pasikeitus klimatui sumokės ir ateities kartos.
Tačiau juk esam ne robotai, mūsų laikas ribotas ir jį norim paskirstyti pagal tai, kas mums labiausiai rūpi. Lengviausia, kai daliniai problemų sprendimai įtraukiami į vartojimo kainą. Geriausias pavyzdys yra butelių depozitas. Nors dar prieš įvedant šią sistemą, dalis stiklo, plastiko ir aliuminio pakuočių buvo rūšiuojama, taip susigrąžinant pinigus už žaliavą. Depozito sistema iš anksto pati paėmė dalį mūsų pinigų ir pasakė, kad juos galime atgauti, priduodami butelius į tam skirtus punktus. Tad nėra taip, kad lietuviams staigiai parūpo aplinkosauga – ne, tiesiog atsirado suvokimas, kad tu gali susigrąžinti savo pinigus, t. y. ekonominė skatinimo priemonė, pakeičianti mūsų vartojimą.
Žalingos ES taisyklės dėl biodegalų
Palmių aliejaus auginimas nedideliais kiekiais gali būti suvaldomas, bet pasikeitusi ES politika pradėjo remti biodegalus – biologinius priedus, pakeičiančius dalį dyzelino arba benzino. Pigiausias dyzelino priedų pakaitalas yra palmių aliejus, nes jis labai efektyvus. Atsiradus įpareigojimui iš ES maišyti tam tikrą procentinę biologinių priedų dalį į dyzeliną, susikūrė milžiniškas poreikis ir atsirado įmonių, kurios į tai investavo. Bene didžiausia jų yra Suomijos kompanija „Neste“. Statistiniai duomenys rodo, kad daugiau nei pusė viso pagaminamo palmių aliejaus naudojama būtent degalams. Siekiame, kad ES ištaisytų savo klaidą ir palmių aliejaus nelaikytų atsinaujinančiu ištekliumi.
Kūrybiškas aktyvizmas
Visuomenės dėmesį į palmių aliejaus problemą siekiame patraukti kūrybiškais veiksmais. Tai prasidėjo prieš gerus dvejus metus. Kiek svarbus kūrybiškumas aktyvizmo veiklose? Pirmas aspektas yra techninės žinios, kad galėtum apginti savo idėją. Tai pamatas: jei nesi įsigilinęs į visą sistemą, oponentai prieš tave laimės argumentus, tad reikia žinoti visą grandinę, kuo ji prasideda ir kuo baigiasi, taip pat tinkamas alternatyvas. Pvz., aktyvizmas „uždrauskim plastiką“ siūlo popierinius maišelius, kurių poveikis klimatui dar didesnis nei plastikinių.
Antra – turint techninių žinių ir kompetencijų, galima pasiekti sprendimų priėmėjus. Tačiau šiems reikia sukurti spaudimą, t. y. reikalingas visuomenės įsitraukimas. O visuomenę įtraukti lengviausia sukuriant kažką, kas sukelia jausmus. Kai visuomenė sudominama svarbiu klausimu, tuomet galima sprendimų priėmėjams pasakyti, kad tas reikalas žmonėms tikrai rūpi. Todėl, kai diskusijose su sprendimų priėmėjais, oponentais girdime: „Nepasiduokim emocijoms“, savo poziciją apginame faktiniais argumentais. O visuomenei paskatinti emocijos labai padeda, nes techninės dalys jai neįdomios ir tai puikiai suprantama, juk kiekvienas turim savo gyvenimą ir aplinkosauga ne visiems yra reikalas numeris vienas.
Asociatyvi nuotr. | Vincent M.A. Janssen (Pexels)
Ko gi mes norime
Mums visiems būtų geriausia, jei sukurtume sistemą, neleidžiančią išnaudoti žmonių ir aplinkos darant žalą ar tam, ar kitkam, ar viskam. Norime nulio taršos ir kad produkcijos tiekimo grandinėse nebūtų vergų. Tai yra pagrindas. Kiekvienas iš mūsų negalim žinoti visų aplinkos ir socialinių problemų – jų daug ir jos vienodai svarbios. Yra grupelės žmonių, kurioms tam tikri dalykai artimesni, tad jos atitinkamai keičia savo požiūrį, įpročius. Bet jei nori pasiekti tikrą poveikį, turi būti keičiama sistema. Ją keisti galima įvairiausiais būdais, aktyvizmas vienas iš jų – jis gali būti organizuotas, ir gali būti tiesiog savo asmeninės pilietinės pozicijos išreiškimas pačiam arba prisijungus prie kokios nors organizacijos. Tačiau vienai organizacijai sunku, todėl mes esame daugybės skėtinių organizacijų nariai. Tai mums leidžia koordinuoti veiksmus ir būti išgirstiems platesniu mastu.
Sistemos keitimas turi daug būdų, tarp jų – neigiamo poveikio aplinkai apmokestinimas. Pvz., CO2 mokestis įgalina mažus, aplinkai draugiškus verslus, juos padaro konkurencingais, o taršius atvirkščiai – brangiais; taip vartotojas, kuriam galbūt klimato kaita nerūpi, perka, kas pigiau – iš aplinkai draugiško verslo. Kita dalis yra draudimai – jau uždrausta dalis pesticidų ir labai tikiuosi, kad bus uždraustas ir kompanijos „Monsanto“ produktas „Roundup“, kurio pėdsakų savo organizmuose turim turbūt visi vien dėl to, kad vartojam neekologiškų žemės ūkio produktų. Yra ir reguliavimo priemonės – pvz., palmių aliejaus nelaikyti atsinaujinančiu ištekliumi. Tada ir korporacijos jo nenaudos. Arba reikalavimas atitinkamai žymėti produktus, kaip įvyko su buitinės technikos prietaisų ir pastatų energetiniu efektyvumu: neefektyvaus niekas nenori, nes toks sunaudoja daugiau elektros ir brangiau atsieina.
Tačiau realija yra pinigai ir kadencija. Sprendimų priėmėjai keičiasi kas tam tikrą laikotarpį ir yra langas, kai jie gali priimti nepopuliarius sprendimus – dažniausiai tai pirmi dveji metai, po to priiminėjami tik populistiniai sprendimai. Pirmieji dveji kadencijos metai – tai laikas, kai galima padaryti poveikį ir įsijungia ilgesnis mąstymas nei tik ateinantis rinkimų ciklas. Atsirado noras ruošti planus 2030 ar 2050 metams, tačiau dešimtmetis yra daugiausia, kiek pas mus žiūrima į priekį. Ne septynias kartas, kaip irokėzai. Būtų gerai, jei žiūrėtume į priekį bent vienos kartos labui.
Kaip įsitraukiau į šią veiklą
Prieš kelerius metus supratau, kad atliekų tvarkymas Lietuvoje yra neefektyvus. Bandžiau kaip įmonės atstovas supažindinti valdžios institucijas su geraisiais užsienio pavyzdžiais, tačiau pelno siekiančių įmonių nesiklausoma, nes manoma, jog jos tik ieško naudos sau. Todėl įsteigiau visuomeninę organizaciją, kad ištransliuočiau žinutę, jog galim atliekas tvarkyti kitaip – ir geriau.
Taip viskas ir prasidėjo: visų pirma reikia norėti pakeisti sistemą. Noras yra varomoji jėga. Negaliu sakyti, kad tai lengva. Būna akimirkų, kai pavargstama, tada reikia persikrauti. Labai padeda nuolatinis bendravimas su kitais nevyriausybininkais, tai leidžia pamatyti daugybę perspektyvų, nuomonių, motyvacijų, pasiekimų, kartu pasidžiaugti ir žinoti, kad jei progreso yra kitur, galima bandyti jį atvesti ir pas save. Jei pavyksta mobilizuoti kritinę masę žmonių, pokyčius įgyvendinti galima dažniau ir greičiau, bet tai retas atvejis ir daugiau siekiamybė nei standartas.
Tad palinkėkim sau, kad pavyktų atrasti idėją, kuri sujungtų, emociškai motyvuotų dideles grupes žmonių.
Pokalbio įrašas: https://youtu.be/Lbhl5Q5PQ8U
