Kovo 31 dieną minima Tarptautinė translyčių žmonių matomumo diena. Ši diena skirta švęsti translyčių žmonių, kurių lytinė tapatybė nesutampa su gimimo metu priskirta lytimi, bei nekonformistinės lyties raiškos žmonių gyvenimus ir pasiekimus, taip pat didinti sąmoningumą apie trans žmonių patiriamą diskriminaciją ir problemas bei kaip jas įveikti.
Šia proga Lietuvos trans žmonių teisių ir savitarpio pagalbos asociacijos „Trans Autonomija“ narės ir nariai – Katya, Julia, Aidenas, Andre, Marius, Klaidas ir Kastytis – dalinasi savo patirtimis bei mintimis apie trans žmonių matomumą Lietuvoje.
Su kokiomis sisteminėmis problemomis susiduria trans žmonės Lietuvoje?
Andre: Ilgą laiką Lietuvoje buvo bandoma apsimesti, kad translyčiai žmonės neegzistuoja. Nors Lietuva jau seniai yra įsipareigojusi užtikrinti orią lytinės tapatybės pripažinimo procedūrą, kuria žmogus galėtų paprastai pasikeisti vardą ir lyties žymenį, turėti savo lytį atitinkančius asmens tapatybės dokumentus, iki šiol šis įsipareigojimas neįvykdytas. Žmonės turi kreiptis į teismą, mokėti kelis šimtus eurų advokatei dėl to, kas turėtų būti paprasta procedūra metrikacijoje. Visas dokumentų keitimo procesas ilgas ir brangus, mums gyvybiškai būtinos sveikatos priežiūros paslaugos taip pat sunkiai prieinamos. Trans žmonės patiria ir daugiau diskriminacijos darbo rinkoje, ieškodami būsto, sveikatos priežiūros, švietimo ir kitose srityse, kas padidina ir skurdo riziką.
Pastaraisiais metais buvo teigiamų signalų iš valdžios institucijų, kad galbūt situacija greitu metu bent kiek pasikeis, tačiau tikrai sunkus jausmas laukti, kol galėsi oriai gyventi. Ir baisu, kad tas laikas, kai situacija pagerės, taip ir neateis, kol esu gyvas.
Aidenas: Manau, kad aktualiausios problemos – sveikatos priežiūros sistemoje. Pirma, tai psichiatrų ir terapeutų trūkumas, kurie pripažįsta trans žmones. Žinau gal vieną – du. Tuo labiau, kad lyties disforijos diagnozę gauti užtrunka labai ilgai, jeigu ji išvis suteikiama. O jeigu žmogus turi kitų psichinės sveikatos problemų – dar sunkiau. Jei kreipiesi dėl jų, turi slėpti, kad esi trans, o jei dėl translytiškumo – turi slėpti kitas problemas, kad tavo tapatybės „nenurašytų“ ant jų. Dar sunkiau rasti pripažįstančius ir lytį gerbiančius endokrinologus. Ką jau kalbėti apie šeimos gydytojus, chirurgus ar apskritai visą medicininę sferą.
Andre: Ir man nueiti pas gydytojus neretai būna baisu, nes nežinai, ko laukti – ar sulauksi neigiamų reakcijų, ar gausi reikiamos pagalbos. Ypač jei reikia eiti pas ginekologą. Pasikeitus dokumentus užsiregistruoti pas ginekologą išvis nebebūtų įmanoma, kadangi mūsų sistema sutvarkyta taip, kad nuo tavo asmens kodo priklauso, ar gali registruotis pas ginekologą, ar urologą. Didelė problema sveikatos priežiūros ar kitų sričių specialistų atžvilgiu – žinių ir supratimo trūkumas. Kai žmonės nežino, kas yra translytis žmogus, kai nepriima mūsų visų pirma kaip žmonių, turinčių tas pačias teises, tą patį orumą – sunku tikėtis, kad jie žinos, kaip mums padėti. Bet atrodo, kad atsiranda daugiau specialistų, kurie stengiasi suprasti, kas yra geras ženklas.
Katya: Nuo ko čia pradėti. Mes nieko neturime. Nei sveikatos priežiūros paslaugų, nei normalių juridinių procedūrų, nei apsaugos nuo diskriminacijos ir neapykantos. Informacijos irgi labai mažai. Dėl kiekvieno dalyko reikia kovoti kaip su vėjo malūnais. Kiekviena įstaiga arba iš viso neturi vidinių taisyklių, kaip tvarkyti su translyčiais žmonėmis susijusius reikalus, arba sugalvoja savo reikalavimus, kurie dažnai nepagrįsti ir netgi pažeidžia žmogaus teises ir įstatymus. Po to, kai Registrų centras atnaujina asmens duomenis gyventojų registre, visos įstaigos ir organizacijos, kurios turi prieigą prie gyventojų registro, turėtų tai padaryti nedelsiant ir automatiškai. Kodėl reikia rašyti prašymus, pateikti papildomus dokumentus ir diskutuoti su kažkokiais vadybininkais apie tai, ką jie privalo padaryti?
Marius: Daugelis problemų, su kuriomis translyčiai žmonės susiduria tiek prieš tranziciją, tiek tranzicijos metu, kyla ne tik iš skaidrių procedūrų eigos trūkumo, bet ir iš esminio nepasitikėjimo trans žmonių patirtimis. Net ir kreipdamiesi į specialistus, kurie galbūt mums nėra visiškai priešiški, susiduriame su nuolatinėmis abejonėmis dėl mūsų tapatybių ir gebėjimo būti patikimais savo gyvenimo liudininkais. Buvimas translyčiu Lietuvoje reikalauja pastovaus įrodinėjimo, kad iš tiesų esi toks žmogus, kokiu save įvardyji. Dėl šio nepasitikėjimo visa biurokratija, kurią turime naviguoti tranzicijos metu, tampa tik ilgesnė ir labiau varginanti.
Gal galėtumėte pateikti pavyzdžių, kaip pasireiškia šis nepasitikėjimas trans žmonių patirtimis?
Andre: Manau, kad vienas geriausių to pavyzdžių – psichiatrinės diagnozės reikalavimas viskam, kas susiję su tranzicija, nors buvimas translyčiu žmogumi nėra psichikos sutrikimas. Pavyzdžiui, nuo vasario galima kiek paprasčiau, per civilinę metrikaciją, pasikeisti vardą į „kitos lyties“. Bet ir tam reikia pateikti pažymą apie psichiatrinę diagnozę, kurią gauti nėra lengva. Toks reikalavimas kainuoja ne tik papildomų išlaidų ir laiko, bet ir bereikalingos kančios. Tokiam paprastam, bet ir svarbiam dalykui kaip vardo keitimas neturėtų reikėti pakartotinių vizitų pas psichiatrą ir medicininės pažymos. Juk cislyčiams (žmonėms, kurių lytinė tapatybė atitinka gimimo metu priskirtą lytį) žmonėms norint pasikeisti vardą nereikia nieko įrodinėti.
Kaip jau minėtos sisteminės problemos pasireiškia tavo gyvenime?
Aidenas: Ne kartą girdėjau kaip informacija, kuri turėtų būti konfidenciali, yra nutekinama – pavyzdžiui, tėvams, nors į gydytojus kreipėsi suaugęs žmogus. Ir aš pats bijau prašyti siuntimo pas psichiatrą lyties disforijos diagnozei gauti, nes manau, kad apie tai sužinos visas mano gimtasis miestelis.
Katya: [Pasikeitus lyties žymenį bei asmenvardžius dokumentuose] pakeisti asmens duomenis e-sveikatos sistemoje užtruko 7 savaites. Kol nepradėjau grasinti teismu, niekas nepajudėjo iš vietos. Ir visą tą laiką aš neturėjau prieigos prie savo sveikatos istorijos. Netgi COVID vakcinacijos sertifikato negalėjau gauti, nepaisant to, kad esu pasiskiepijusi visomis 3 dozėmis.
Andre: Dažnai nerimauju situacijose, kai reiks parodyti asmens tapatybės dokumentus. Kaukės paslepia barzdą, bet jei kaukę tenka nusiimti, nerimauju kad mane apkaltins dokumentų klastojimu ar dar kuo nors, ar tiesiog užsipuls. Prieš laikant vairavimo egzaminą manęs nenorėjo prie jo prileisti, kadangi senoje nuotraukoje buvau ilgais plaukais, o ir mano senas vardas neatitiko mano išvaizdos, pagal to žmogaus įsivaizdavimą.
Kaip supranti trans žmonių matomumą?
Klaidas: Dažnai tenka matyti, jog trans žmonių matomumą žmonės supranta tiesiogiai, tačiau trans žmonių matomumas nėra ant kaktos užrašyta frazė „aš esu translytis“. Trans žmonių matomumas – tai pripažinimas, kad trans žmonės egzistuoja. Dažnai visuomenė pamiršta, jog egzistuojame, o prisimena tik tada, kai pamato skandalingą straipsnio antraštę. Matomumo trūkumas lemia informacijos ir resursų, reikalingų trans žmonėms, nepakankamumą, taip pat skatina transfobiją ir diskriminaciją. Informacijos trūkumas apie translytiškumą kenkia ne tik trans asmenims, bet ir visuomenei.
Kastytis: Kaip cislytis vyras, aš su trans žmonių problematika susitinku netiesiogiai, iš savo draugų trans bendruomenėje ir iš kitų, kurie su ja intensyviai dirba. „Matomumas“ nėra vien tik galimybė pasirodyti viešumoje, bet ir kiek mes matome ir suprantame trans žmonių aktualijas ir problemas. Nes kol nesupranti, tiesiog mintyse gyvens kažkokios visuomenės sukurtos karikatūros. Ir per šias karikatūras Seimo nariai priima sprendimus dėl translyčių žmonių sveikatos, gerovės ir elementarių teisių. Autonomija reiškia turėti balsą, turėti galimybę savarankiškai spręsti problemas. Tad svarbu „demonstruotis“, atkreipti dėmesį ir leisti trans žmonėms save atstovauti visuomenės diskurse.
Kodėl trans žmonėms svarbu būti matomiems?
Aidenas: Man matomumas kaip trans asmeniui yra labai svarbus. Ypač todėl, kad aš bijau. Ne kartą rinkausi slėpimąsi ir gyvenimą kaip mergina ne dėl to, kad to noriu, bet dėl saugumo. Ypač dėl to, kad dar nepradėjau nei hormonų terapijos, nei turėjau operacijų, tad „pass’inti“ (būti matomam kaip vyrui) man yra sunku. Nesinori nei nepatogių klausimų, nei šūksnių gatvėje „ar tu bernas ar mergina?“, ar kad būtų akivaizdu, kad kol kas neatrodau, kaip jaučiuosi. Tad matyti trans žmones, kurie drąsiai gyvena pilnai atskleistą gyvenimą, man duoda daug džiaugsmo ir vilties. Aš labai myliu Lietuvą ir nenoriu emigruoti, tad net nepažinodami manęs, trans lietuviai labai mane palaiko morališkai. Taip, lygių teisių dar neturime. Bet trans žmonių matomumas ir drąsa parodo ne tik man, bet ir visai Lietuvai, kad tokių žmonių yra, ir jie nepavieniai.
Klaidas: Turbūt nebūčiau vienintelis, jei teigčiau, jog mano gyvenimas būtų buvęs lengvesnis, jei savęs atradimo pradžioje būčiau turėjęs galimybę gauti lengvai prieinamą informaciją apie translytiškumą, kuri padėtų suprasti, ką jaučiu, taip pat padėtų apie tai kalbėti su artimais žmonėmis, jiems paaiškinti kas yra kaip. Tuo pačiu būčiau išvengęs keletą metų trukusio savęs suvaržymo ir neapykantos sau, baimės, jog su manimi kažkas ne taip. Viskas, ką žinojau apie translytiškumą, būdamas vos 12-13 metų, buvo tai, kad tai iškrypimas ir yra „nenormalu“, toks translyčių asmenų „matomumas“ buvo tada. Net ir po to, kai sugebėjau save priimti tokį, koks esu, man vis dar trūko informacijos, kuri būtų aktuali trans asmeniui, gyvenančiam Lietuvoje. Ilgą laiką maniau, kad Lietuvoje aš toks vienas, geriausiu atveju – vienas iš dešimties.
Matomumas svarbus ne tik tam, kad būtų užtikrintos trans žmonių teisės ar keičiamas visuomenės požiūris į mus, kuriama saugi aplinka. Jis svarbus ir tokiems vaikams ir paaugliams, koks buvau aš. Matomumas gelbėja gyvybes.
Julia: Matomas trans asmuo yra saugesnis – nebespaudžia iš vidaus atsiribojimas, vienišumas. Nebereikia eikvoti dėmesio, jėgų ir laiko bandant pritapti, vaidinti tai, kuo niekad nesinori tapti. Taip pat sulaukiama mandagesnio bendravimo, žymiai mažiau žmonių abejoja tavo lytimi, tavo tapatybe, mažiau žmonių bando pulti viešai ar nematant kitiems, išnaudoti ar pažeminti.
Vieno translyčio žmogaus matomumas gali suteikti vilties ir kitam translyčiui žmogui – kad galima gyventi, būnant savo kailyje, kad nebūtina vaidinti, bijoti dėl savęs. Tai gali būti liudijimas, kad yra verta gyventi, pasitikėti žmonėmis, rasti naujų draugų, atrasti pasaulį. Jūs net neisivaizduojate, kiek Lietuvoje yra gerų žmonių, kurių nesutiksi neatsivėrus. Trans žmonių matomumas yra naudingas ir kitiems žmonėms – kaip liudijimas kad, kuo bebūtum, tu gali gyventi atvirai, neslepiant savęs, gyventi su savo ypatumais, su savo skirtumais, nes visi jų turime. Ir žmonės pradeda atviriau kalbėtis, mažiau slėpti, baigia sakinį su nuoširdesne šypsena. Trans žmonių matomumas yra būtinas – tai gerina pasaulį, padaro ji įtraukesniu.
Ar jautiesi saugiai būdamas matomas kaip trans žmogus?
Katya: Aš džiaugiuosi, kad galiu išeiti į lauką, užeiti į parduotuves ir kavines ir nebijoti, kad mane kažkas „clock’ina“ [supranta ar įtaria, kad esu trans/ne cislytis žmogus – red. past.]. Bet tas jausmas lieka, kad kažkas bet kada gali prisikabinti ir pradėti kažkokį konfliktą. Aš nesitikiu, kad konflikto atveju man kažkas norėtų padėti. Nelaukiu ir jokios pagalbos arba supratimo iš policijos. Dėl to aš žiūriu į savo saugumą kitaip negu cis žmonės. Mano pradinė nuostata visada yra, kad aš esu viena už save. Dėl to visada stengiuosi būti nematoma, nepritraukti dėmesio, vengiu vietų, kur gali būti rizikos.
Andre: Jaučiu savotišką pareigą būti matomas, kai tik galiu, kadangi savo aplinkoje jaučiuosi saugus ir palaikomas. Kuo geriau save suprantu, kuo daugiau gerų ir palaikančių žmonių mane supa, tuo saugiau jaučiuosi, kai esu matomas.
Bet matomumas priespaudos ir diskriminacijos akivaizdoje tikrai ne visada yra lengvas ir malonus. Jei žmonės nežino, kad esi trans, tai gali suteikti tam tikro saugumo. Tačiau ne visi žmonės gali pasirinkti „pasislėpti“ ar būti „nematomi“, neišsiskirti iš minios. Girdint neapykantos pilnus politikų pasisakymus, skaitant agresyvius komentarus apie LGBTQ+ ir konkrečiai trans žmones, girdint diskusijas, kuriose visuomenė gąsdinama translyčių žmonių egzistavimu, tikrai dažnai norisi pasislėpti, negirdėti tokių dalykų, norisi jaustis saugiai. Neretai viešose erdvėse, šalia nepažįstamų žmonių apima baimė, kad jei jie sužinos ar supras, kad esu trans, ar jei atrodysiu ne-cislytis ir ne-heteroseksualus, jie gali reaguoti ir agresyviai, smurtiškai.
Tuo pačiu suprantu, kad laikinas pasislėpimas situacijos nepakeis. Nematomumas gali atrodyti kaip saugumas, bet oriai gyventi apsimetant kažkuo kitu yra sunku.
Julia: Trans žmonių matomumas, mano nuomone, yra neatsiejama saugumo dalis. Pirmiausia – sau pačiam/pačiai/patiems. Jei iš visų jėgų stengsiesi kasdien neigti savo esybę, vaidinti kažką, kuo niekada nenorėtum tapti – ar ilgam šalia tavęs pasiliks tavo draugai, kurie laukia iš tavęs atvirumo, tikrumo? Tai yra iš dalies savižala. Pastoviai palaikomas psichologinis spaudimas trans asmeniui gali nulemti savivertės problemas, blogus gyvensenos ir karjeros pasirinkimus, bendravimo rato mažinimą, sveikatos problemų ignoravimą ir ne tik.
Kas pasikeičia trans žmogui atsiskleidus?
Julia: Atsivėrus gauni žymiai mažiau įžeidimų, jie nebesipila iš visų pusių, nebent tik iš kažkiek blogiau nusistačiusių pažįstamų. Atsiskleidimas padeda atrasti saugių erdvių, saugių žmonių ir bendruomenių. Tai jau neįkainojama pažanga trans asmens gyvenimo kokybei.
Bet išmokti būti atsivėrus 24/7 nėra vieno pabandymo klausymas. Tai panašiau į mokėjimą plaukti – reikia pasitikėti ir savimi, ir leisti vandeniui laikyti jus, pasitikėti vandeniu. Tas pats galioja ir visuomenei. Mes turime išmokti pasitikėti visuomene. Būtina išmokti apie save, ką sako mokslas apie lytinę tapatybę, ir reikia su savimi susitaikyti, priimti, pamilti save, savo skirtumus, ypatumus, bruožus. Tai reikalauja daug jėgų, ypač kol visuomenėje trūksta ryškių pavyzdžių ir žinomų translyčių žmonių Lietuvoje ir Europoje.
Pabaigai – kokius teigiamus pokyčius pastebi Lietuvoje, kalbant apie translyčių žmonių situaciją? Kuo norėtum pasidžiaugti?
Katya: Neseniai come-out’inau [atsiskleidžiau] viešai. Aš buvau tiesiog nustebusi, kaip pozityviai mano draugai, pažįstami ir buvę kolegos mane priėmė. Aišku, vienas kitas kontaktas dingo iš mano LinkedIn profilio. Bet gavau labai daug teigiamų atsiliepimų, komentarų ir palaikančių žinučių. Deja, tuo ir viskas baigėsi. Žmonės laisvai deklaruoja savo tolerantiškumą. Bet mažai kas turi drąsos kažkuo padėti. Tie, kurie padeda, yra mano tikri draugai ir mano asmeniniai didvyriai.
Andre: Kalbant apie trans žmones dažnai kalbame apie kančią, disforiją, sunkumus, kuriuos patiriame būdami savimi transfobiškoje visuomenėje. Ir šie dalykai tikrai sunkūs, apie juos kalbėti būtina. Bet ne taip dažnai girdime ir apie teigiamus dalykus, susijusius su savo tapatybės supratimu – džiaugsmą, kuris ateina atradus save, pagaliau radus savąjį vardą, randant patogų ir labiau mylintį santykį su savo kūnu ir su savimi bendrai.
Džiaugiuosi dėl to, kad galiu jaustis vis patogiau savame kūne ir savame gyvenime. Ir man labai gera matyti kitus trans žmones laimingus, atrandančius save, net kai atrodo, kad dalis visuomenės yra nusistačiusi ne tik prieš mūsų laimę, bet prieš mūsų egzistavimą apskritai. Taip pat labai džiaugiuosi tuo, kad pagaliau susibūrėme į asociaciją ir galime garsiau kalbėti apie su mumis susijusias problemas ir tai, kaip situaciją galima pagerinti.
Marius: Noriu pasidžiaugti trans bendruomenės augančia savimone ir atsisakymu toleruoti prastą situaciją numojus, kad yra taip, kaip yra, ir reikia verstis kaip išmanai. Suktis įvairiose nepatogiose situacijose matyt teks dar daugelį metų, bet malonu matyti, kad tie keletas sunkiai iškovotų dalykų, sudarančių bent bazines sąlygas tranzicijai vykti, nepriimami kaip šventoji duotybė, kurios negalima atvirai kritikuoti, neva tai būtų geriausia, ko galime tikėtis.
Manau, labai sveika yra vertinti tai, ką turime dabar, ir kartu reikalauti dalykų, kurie yra būtini, kad translyčių žmonių gyvenimai Lietuvoje būtų lengvesni ir saugesni. Linkiu bendruomenei ir toliau nenuleisti rankų ir leisti sau norėti ir siekti tos šviesesnės ateities. Šie pokyčiai kaip rytinė saulė savaime nekyla – šviesą sau ir kitiems turime įžiebti savomis rankomis.
