Sociologė dr. Lucie Jarkovská tirti antigenderinius judėjimus pradėjo netikėtai. Masaryko universiteto docentė ilgus metus domėjosi edukologijos bei vaikų raidos temomis. Tačiau kilus panikai dėl lytiškumo ugdymo reformos Čekijoje, ji ėmė atidžiau stebėti oponuojančiųjų balsus. Taip dr. Jarkovská atsidūrė antigenderinės ideologijos ir Rusijos propagandos tyrimų lauke.
Kodėl žmonės tiki antigenderinėmis idėjomis ir kaip jos pasitarnauja Rusijos propagandai Rytų bei Vidurio Europoje? Kodėl net ir intelektualai, tiriantys antigenderizmą, tampa Rusijos propagandos aukomis? Pokalbis su sociologe.
Kaip apibrėžtumėte antigenderinę ideologiją?
Antigenderinė ideologija yra laukas, kuriame veikia skirtingas darbotvarkes turintys asmenys bei organizacijos. Nors yra ir susirūpinusių konservatyvių tėvų, nuoširdžiai nerimaujančių dėl savo vaikų gerovės, vis dėlto didžioji dalis yra organizacijos ir religinės bendruomenės, prarandančios anksčiau turėtą galią: sekulerėjančiose valstybėse visuomenės tampa vis atviresnės, tolerantiškesnės, labiau priimančios žmonių skirtumus. Ši socialinė pertvarka tam tikroms žmonių grupėms kelia baimę. Antigenderiniai judėjimai bando išnaudoti šias baimes – pakeisti visuomenės vystymosi kryptį ir gauti daugiau politinės galios.
Lucie Jarkovská, asmeninio archyvo nuotr.
Kas, jūsų manymu, yra šių judėjimų šaknys? Iš kur jie kyla?
Kaip minėjau, mūsų visuomenės kinta – tam tikroms žmonių grupėms šis kismas kelia nerimą. Net ir tie žmonės, kurie, pavyzdžiui, save laiko liberaliais lytiškumo ir seksualumo srityje, dažnai bijo technologijų poveikio jaunajai kartai. Ateitis parodys, kiek iš tiesų technologijos pavojingos, galbūt paaiškės, kad bijojome nepažintų ir nekontroliuojamų pokyčių. Panašią baimę dažnai jaučia ir prieš žmogaus teises nusiteikę asmenys.
Tokie politikai kaip Putinas šioje baimėje mato daug politinio potencialo.
Mitingas rusiškumui ir tradicinėms vertybėms palaikyti Rusijoje.
2019 m. paskelbiau savo straipsnį „Europos Sąjunga kaip vaikų prievartautoja: lytiškumo ugdymas prorusiškuose tinklalapiuose“. Jame analizavau 2007–2016 m. straipsnius apie lytiškumo ugdymą, paskelbtus prorusiškose svetainėse čekų ir slovakų kalbomis. Svetainėse daugiausia buvo skelbiami ekstremalūs ir manipuliatyvūs vaizdiniai, kuriuose lytiškumo ugdymas vaizduojamas kaip iškrypimų, kuriuos vaikai yra priversti žiūrėti, klausytis ar net praktikuoti, visuma. Lytiškumo ugdymas naudotas kaip pavyzdys, siekiant įtikinti skaitytojus apie visišką visuomenės žlugimą, civilizacijos nuosmukį, kurį sukėlė tariamas heteroseksualios šeimos suardymas. Šie vaizdiniai yra Rusijos dezinformacijos kampanijos dalis, kuri kelia socialinį nerimą ir aštrias emocijas. Taip Rusijos Federacija siekia būti matoma kaip tradicinių vertybių gelbėtoja, aktyviai skatinanti konservatyvų atsaką bei antigenderinius judėjimus visoje Europoje. Taip, Rusija, žinoma, plečia savo įtakos sferą.
Kodėl būtent lytis, seksualumas ir panika dėl vaikų tapo šių judėjimų ašimi?
Jei nori būti stiprus lyderis (autoritarine prasme), būtina turėti grėsmę, nuo kurios saugai „tautą“. Jei grėsmės nėra, tą grėsmę būtina sukurti. Ne veltui visais laikas autoritariniai režimai varžė moterų teises. Šalia lyties ir seksualumo veikia ir baimės susijusios su vaikais. Tai yra labai senas „vaikų vagies“ archetipas – kažkas ateis ir pavogs jūsų vaikus. Anksčiau tai buvo žydai, kurie neva naudojo vaikus religiniams ritualams, paskui romai, dabar – gėjai, kurie, antigenderistų teigimu, vaikus prievartauja arba atima juos iš „tradicinių šeimų“. Komunizmo laikais irgi buvo paplitęs grasinimas „Neprotestuokit, nesipriešinkit, nes jūsų vaikai negaus vietos mokykloje ar universitete“. Tyrinėdami, kaip išsivysto moralinė panika, matome, kad labai dažnai ji kyla būtent dėl vaikų gerovės. Žinoma, žmonėms rūpi ir kiti dalykai – planetos ateitis, darbo rinkos situacija, bet tai nėra taip asmeniška. Juk net ir žmonės, kurie neturi vaikų, vaikams paprastai linki tik gero.
Antigenderinė ideologija ypač plinta Vidurio ir Rytų Europoje. Kas, jūsų nuomone, lėmė jos populiarumą šiame regione?
1989 metais Lietuvoje, kaip ir Čekijoje bei visoje Centrinėje Europoje, daugelis gyveno prisijungimo prie Vakarų bei tapimo Vakarais nuotaikomis. Daugumai žmonių šis naratyvas subliuško: kai kurie tikėjosi finansinio komforto ir vakarietiškos prabangos, kuri taip ir liko nepasiekta. Kiti norėjo būti laikomi lygiaverčiais su vakariečiais. Tai irgi neįvyko. Palaipsniui žmonės nusivylė, todėl tokiame kontekste atsiradus asmeniui, kuris geba pristatyti save kaip stiprų, tvirtą lyderį, tam tikros visuomenės grupės galvoja: „Šis žmogus grąžins mums mūsų balsą“, arba „Vakarų kultūra su visomis savo žmogaus teisėmis tokia paini ir neaiški, o šį žmogų jaučiuosi, kad pažįstu“. Tokioms grupėms Putinas atrodo kaip išeitis.
Vladimiras Putinas pozuoja „tikro vyro“ fotosesijoje, Rusijos Prezidento spaudos tarnybos nuotr.
Žmonės, kurie prijaučia Putinui, galbūt iki galo nesuvokia šios ideologijos apimties, bet jie žiūri į Rusiją ir galvoja: „Aš neturiu pinigų, gyvenu prastame būste, jaučiuosi nesaugiai, o dabar nebegaliu net pajuokauti apie moteris kaip anksčiau, nes jūs sakot, kad tai nėra politkorektiška. Net linksmintis kaip anksčiau aš nebegaliu. O Rusijoje vyras vis dar yra vyras ir moteris vis dar yra moteris. Viskas yra taip pat aišku kaip būdavo anksčiau“. Realybėje lyčių politikos klausimai niekaip neveikia ar labai mažai veikia šių žmonių gyvenimus. Galbūt kartą per 5 metus jie pamato translytį žmogų ir dėl to jiems pasidaro nepatogu, bet tai nėra jų kasdienio gyvenimo dalis.
Putinas ir mąstytojai jo aplinkoje, pavyzdžiui Aleksandras Duginas, suprato, kad būtina sukurti ideologiją, kuri pritrauktų žmones atgal į jų įtakos zoną. Todėl antigenderinė ideologija bando įteigti, kad lyties klausimai kelia kasdienį pavojų kiekvienam piliečiui, jo šeimai ir vaikams.
Kokiais būdais Kremliaus režimas transliuoja šias žinutes?
Strategija ta pati daugelyje valstybių: randami visuomenės ar politikos veikėjai, kuriems naudinga antigenderinė ideologija. Dažnai jie – asmenys ar organizacijos, veikiantys paraštėse. Pavyzdžiui, 1995 metais Čekijoje susikūrė Tėvų teisių gynimo komitetas. Tuo metu šis komitetas laimėjo savo pagrindinį mūšį – jiems pavyko užkirsti kelią atskirai lytiškumo ugdymo disciplinai mokyklose. Anuomet jų veikla nebuvo susijusi su Rusija. Dabar, praėjus 20 metų, Komiteto darbotvarkė vis dar yra tokia pati – bandymai riboti seksualines ir reprodukcines teises, įskaitant lytiškumo ugdymą. Tačiau atsirado naujas elementas – rusiška propaganda. Jie naudoja Rusijos veikėjų platinamus tinklalapius, argumentus bei memus savo informacijos sklaidai. Pavyzdžiui, daugelis jų kartoja: „Žiūrėkit kas vyksta Vakaruose, vaikai nebeturi mamos ir tėčio, teturi Tėvą nr. 1 ir Tėvą nr. 2.“ Savo tyrimuose bandžiau atsekti tokios informacijos ištakas. Dažniausiai šie argumentai nėra pilnai išgalvoti, jie kyla iš kažkokio realaus, tačiau išpūsto, tam tikru būdu pateikto fakto. Išties, yra dokumentų formų, kuriose vartojamos sąvokos „Tėvas Nr.1“ ir „Tėvas Nr.2“, tačiau niekur nėra uždrausta vadinti jų mamomis ir tėčiais.
Ar matote priešnuodžių šiai ideologijai?
Labai svarbu suprasti, apie ką iš tiesų yra Rusijos propaganda. Tai nėra vien dezinformacija, teigianti, kad Rusija gera, o tos pačios lyties santuokos yra blogos. Propaganda yra apie žmonių skaldymą. Jei aš esu intelektualė, kuri niršta ant savo propaganda tikinčių giminaičių, vadinasi, aš taip pat pakliuvau į propagandos spąstus. Jei mūsų socialiniai ryšiai silpnėja, jei mes nebenorime bendrauti su savo draugais ar giminaičiais, kurie tiki Putinu, tiki, kad ukrainiečiai šaudo į savus, ar kad gėjai vagia vaikus, mes irgi esame propagandos aukos. Svarbu įvardinti, kad didžioji dalis žmonių nebus niekaip paveikti tos pačios lyties santuokų įteisinimo. O dėl šių temų suirę šeimyniniai santykiai bei draugystės paveikia beveik visus.
Taip pat svarbu surasti bendrų taškų. Mano kolegos Slovakijoje darė labai įdomų tyrimą apie požiūrį į lytiškumo ugdymą: visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų patenkinti savo seksualiniu gyvenimu ateityje. Tai universalu, nepriklausomai nuo to, ar tu esi katalikas ar ateistas, konservatorius ar liberalas. Žmonės skirtingai mato, kaip to reikėtų siekti ir kaip mokyti vaikus, bet šis tikslas mus vienija. Turime atrasti kalbą, kuri mus jungia, o ne skaldo. Mes gerai žinome ir mokomės gerbti savo skirtumus, dabar turime atrasti mūsų bendrus taškus.
Interviu parengtas įgyvendinant projektą „Žmogus žmogui žmogus“, kuris yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Bei projektą „Be Hate Free: laisvų nuo neapykantos bendruomenių kūrimas Lietuvoje“, kurį bendrai finansuoja Švedijos institutas ir Švedijos ambasada Vilniuje. Projektus įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras kartu su partneriais.
