Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk Lietuvos žmogaus teisių centro veiklą!

Kasdien siekiame mažinti atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių – laisva, vakarietiška, demokratiška, žmogaus teises užtikrinanti Lietuva – ir realybės, kurioje žmonės gyvena šiandien. Dirbame tam, kad užtikrintume žmogaus teises Lietuvoje ir padėtume kiekvienam jaustis oriai būnant savimi.

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Komentaras

Jūratė Juškaitė. Mūsų putiniškos vertybės

Jūratė Juškaitė, Bertos Tilmantaitės nuotr.

Jūratė Juškaitė, Bertos Tilmantaitės nuotr.

Jūratė Juškaitė, Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė | 2023 02 20

Prieš dešimtmetį Kremliuje įvyko svarbus posūkis, padėjęs Putinui pagrįsti savo kraugerišką karą Ukrainoje.

Maždaug 2012 m., ieškodamas savojo veido, režimas Kremliuje pasuko ultra konservatyviu keliu. Neseniai pasirodžiusi „Washington Post“ publikacija Putino vykdytos politikos rezultatą apibūdina kaip visuomenę, valdomą „tradicinių vertybių“, glaudžiai susietą su Rusijos ortodoksų bažnyčia bei „rusų pasaulio“ idėja, pastarąjį pateikiant kaip opoziciją tariamai dekadentiškiems ir amoraliems Vakarams.

Toks putiniškų vertybių rinkinys pirmiausia padeda užčiaupti kritiką šalies viduje bei nekreipti dėmesio į  tokias piktžaizdes kaip paplitusi diskriminacija ar smurtas artimoje aplinkoje, nuo kurio Rusijoje kas  keturiasdešimt minučių žūsta moteris. Tai taip pat padeda tildyti ir užsienio kritiką dėl prastos žmogaus teisių padėties, ją atmetant kaip Rusijai bandomą primesti vakarietišką ideologiją, bet  ne universalios bendražmogiškos egzistencijos pagrindą.

Būtent tokių putiniškų vertybių rinkinys ir politika naudingas radikaliai Europos dešinei: Kremlius ne tik palaiko jos idėjas, bet ir naftos bei dujų doleriais (dabar jau rubliais) prisideda prie kraštutinių idėjų sklaidos. 2021 m. paskelbtoje ataskaitoje Europos parlamentinis forumas seksualinių ir reprodukcinių teisių klausimais suskaičiavo, kad, naudojantis įvairiomis finansavimo schemomis, 2009–2019 m. prieš žmogaus teises nukreiptiems antigenderiniams judėjimams Europoje skirta 700 milijonų JAV dolerių. Iš jų – beveik 200 milijonus skyrė Rusijos oligarchai (kita pinigų dalis – JAV ir Europoje veikiančių kraštutinių religinių, ultra konservatyvių organizacijų, fondų ir turtuolių pinigai). Anot ataskaitos, tai – tik ledkalnio viršūnė: susekti išplautų pinigų srautus ar Rusijos  valstybinių agentūrų leidžiamus dolerius – sudėtinga.

Ataskaitoje taip pat pažymima, kad Rusijos federacija veikia dviem pagrindiniais būdais: skleidžia dezinformaciją per savo valstybės ar oligarchų valdomas žiniasklaidos priemones, institutus ir panašias organizacijas, taip pat mezga tamprius ryšius su vietos organizacijomis ir judėjimais įvairiose šalyse, kursto pasipriešinimą žmogaus teisių vertybėms bei demokratijai valstybių viduje.

Tokie destrukciniai veiksmai, žinoma, maskuojami idealais. Pavyzdžiui, 2013 m. rusų oligarchas Konstatinas Malofjevas, dalyvaudamas Pasauliniame šeimų kongrese (angl. World Congress of Families) Australijoje, sakė: „Dabar krikščioniškoji Rusija gali padėti išlaisvinti Vakarus nuo naujo liberalaus antikrikščioniškojo politinio korektiškumo, lyčių ideologijos, žiniasklaidos cenzūros ir neomarksistinės dogmos totalitarizmo.“

Kremliaus ir radikalios dešinės Europoje alijansas žmogaus teisių srityje vertas atskiros analizės. Šiame tekste paliksiu šią temą nuošalyje ir dėmesį koncentruosiu į Kremliaus valdomą Rusiją. Tokia Rusija, veikianti ranka rankon su kraštutine dešine, pavojinga Europos demokratijai, ypač Rusijos kaimynystėje esančioms šalims. Kremliui „tradicines vertybes“ pavertus geopolitine kategorija, homofobiniai, transfobiniai ir seksistiniai kliedesiai naudojami kišimuisi į kaimyninių šalių vidaus politiką bei tų šalių gyventojų tarpusavio kiršinimui. Pavyzdžiui, 2022 m. vasario 24 d., skelbdamas karą Ukrainai, savo kalboje Putinas visą pastraipą skyrė „tradicinėms vertybėms“ ir  jų gynimui kaip vieną iš karo teisėtumą pagrindžiančių aplinkybių.

Tačiau žinome, kad karas vyksta ne tik konvencinėmis priemonėmis. Ukrainos žiniasklaidos krizių centras atliko analizę, kurioje identifikavo aštuonis Kremliaus naratyvus apie LGBTIQ+ asmenis ir lyčių lygybę. Sąrašas, žinoma, nėra baigtinis – naratyvai nuolat kinta, yra adaptuojami, prisitaikomi prie vykstančių pokyčių ir aktualijų.

Šias Kremliaus žinutes ukrainiečiai apibūdino taip: egzistuoja galingas LGBTIQ+  lobizmas, kuris daro įtaką pasaulio politikai; tolerancija LGBT+ asmenims reiškia incesto ir pedofilijos legalizavimą; lyčių lygybė yra raganų medžioklė, nukreipta prieš vyrus; LGBTIQ+  teises užtikrinančiose valstybėse vaikai yra atimami iš tradicinių šeimų ir atiduodami vaivorykštės šeimoms; LGBTIQ+  asmenų įtraukimas į kariuomenę pakerta JAV ir Europos karinius pajėgumus; Vakarai primeta savo žmogaus teisių vertybes kitoms šalims tam, kad jas sunaikintų iš vidaus; Vakarai dirbtinai sukūrė 58 lytis.

Girdėta ir Lietuvoje, ar ne?

Tokios žinutės neatsiranda vakuume: jos kuriamos sujungiant istoriškai susiklosčiusias baimes ir išankstinius neigiamus nusistatymus, todėl daliai visuomenės jos atrodo įtikinančios bei artimos. Pavyzdžiui, homoseksualumo tapatinimas su pedofilija nėra naujas reiškinys – jis buvo papiltęs ir sovietmečiu, ir nepriklausomoje Lietuvoje. Nauja, Kremliaus propagandos sukonstruota yra tai, kad LGBTIQ+  bendruomenės palaikymas tampa pedofilijos ir incesto legalizavimo priežastimi. Ar žinote nors vieną Vakarų (o ir ne Vakarų) valstybę, kurioje dekriminalizuota pedofolija?

Tokie nuodų kokteiliai, kaip sako Čekijos Masaryko universiteto docentė dr. Lucie Jarkovská, maišomi panaudojant egzistuojančias neigiamas nuostatas, įpinant nuotrupų iš realaus pasaulio ir viską ekstremaliai hyperbolizuojant.

Pavyzdžiui, Vakarų valstybėse, kuriose yra sulygintos tos pačios ir skirtingų lyčių šeimų teisės, mažai ką nustebintų, jei likimo nuskriaustą vaiką įsivaikintų tos pačios lyties šeima. Tačiau teisių sulyginimas nereiškia nei piktybinio ar sistemingo vaikų atiminėjimo iš heteroseksualių šeimų, nei LGBTIQ+  bendruomenės karo prieš „tradicinę šeimą“, kaip bando įteigti rusiška propaganda.

Toks veikimas kelia įtampas, nuteikinėja prieš demokratijos vertybes, priešina žmones šalies viduje ir nepagrįstai menkina tokias institucijas kaip Europos Taryba, Europos Sąjunga ir kt., kurios padeda užtikrinti mūsų pačių nacionalinius interesus. Kitaip tariant, kursto nupjauti šaką, ant kurios patys sėdime.

Bene ryškiausias to pavyzdys Lietuvoje – prieš dvejus metus šalį purčiusi moralinės panikos banga dėl partnerystės įstatymo ir Stambulo konvencijos, kurios metu skleistos su sveiku protu nieko bendro neturinčios teorijos apie tai, kaip partnerystės įstatymas išardys santuokas ir heteroseksualias šeimas, atims vaikus, o Stambulo konvencija įteisins n skaičių lyčių.

Deja, apie tai, kas ir kaip sukėlė šią panikos bangą Lietuvoje, aiškintasi mažai. Priešingai, su realybe prasilenkiantys teiginiai dalies žiniasklaidos priemonių priimti kaip „tiesiog kitokia nuomonė“, suteiktas eteris rimtu veidu diskutuoti apie n skaičių lyčių, o straipsniai apie Stambulo konvenciją iliustruoti ir vaivorykštės vėliavomis. Dalis politikų tylėjo, kiti, įskaitant ir aukščiausius šalies vadovus, platino sąmokslo teorijas apie tai, kad Stambulo konvencija galimai varžys žodžio laisvę.

Šiandien daug kalbame apie medijų raštingumą ir būtinybę mums visiems ugdytis gebėjimą atskirti tikrą informaciją nuo dezinformacijos. Atrodo, nemažai žinome apie Rusijos federacijos pastangas formuoti naratyvą, jog NATO Lietuvos negins ar kad koronavirusas neva sklinda 5G elektromagnetinėmis bangomis, tačiau šiame pokalbyje dažnai apeiname mažiau patogią temą – žmogaus teises ir manipuliacijas jomis.

Vieni politikai sako nenorintys „kiršinti visuomenės“ – neva su laiku visuomenė pati savaime geriau supras žmogaus teisių svarbą ir problemos išsispręs, kitiems tokia situacija – palanki terpė populizmui ir pigiam balsų susirinkmui.

Tačiau tiesa tokia – kol nemaža Lietuvos visuomenės dalis simpatizuos putiniškoms vertybėms, tol būsime pažeidžiami. Jei ne konvencinio karo, tai vertybinės ir geopolotitinės krypties prasme. Didės tikėjimas sąmokslo teorijomis ir nepasitikėjimas vakarietiškomis institucijomis. Matome, kad procesai Lietuvoje jau vyksta.

Ką daryti?

Suprasdamas, kad Ukraina yra pažeidžiama ne tik iš Rusijos skriejančiomis raketomis, praėjusių metų vasarą Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis nurodė parengti civilinės partnerystės įstatymo projektą, šalies parlamentas taip pat ratifikavo Stambulo konvenciją. Kitaip tariant, Ukrainos valdantieji ėmėsi žingsnių, kurie mažintų „rusų pasaulio“ įtaką Ukrainos visuomenei: ratifikavus Stambulo konvenciją, erdvė panikai apie Konvenciją skleisti gerokai sumažėjo. Politikai Lietuvoje taip pat turėtų prisiimti atsakomybę ir išspręsti šiuos klausimus – tada bus galima tikėtis, kad nuogąstaujanti visuomenė dalis supras, kad bijoti nebuvo ko.

Nacionalinio saugumo srityje dirbančios institucijos iki šiol neatlieka visuomenės informavimo darbo. Nors apie informacines atakas, nukreiptas, pavyzdžiui, prieš Lietuvos kariuomenę ar sąmokslo teorijas apie 5G ryšį, esame informuojami nuolat, tačiau apie tokias pat atakas, kuriose menkinamos žmogaus teisių idėjos ir principai – tylima. Saugumo srityje dirbantys profesionalai turi nustoti dangstytis po lapais ir pradėti komunikuoti apie žmogaus teises bei manipuliacijas jomis kaip Lietuvos nacionalinio saugumo klausimą, taip pat imtis aktyvių veiksmų tokioms manipuliacijoms neutralizuoti.

Galiausiai kiekvienas iš mūsų galime stiprinti visuomenės atsparumą skaldančioms ir diskriminaciją skatinančioms žinutėms. Geras to pavyzdys – prieš šv. Valentino dieną pasirodęs „Bitės Lietuva“ sprendimas „įteisinti“ partnerystę savo įmonės viduje. Tokių veiksmų, nelaukiant nieko „iš viršaus“, galime imtis kiekvienas: pavyzdžiui, išsikelkite sau tikslą per tris mėnesius nueiti kavos su LGBT+ bendruomenei priklausančiu žmogumi tam, kad pajustumėte, kaip gyvena šios bendruomenės žmonės. Sudalyvaukite renginyje ar paklausykite tinklalaidės tokia žmogaus teisių tema, kuri jums atrodo ne iki galo suprantama ar priimtina. Taip kiekvienas iš mūsų didinsime savo, o kartu ir visos visuomenės atsparumą, bei tolsime ne tik nuo dešiniųjų ekstremistų, bet ir nuo „rusų pasaulio“.

Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Mano teisės: Kokybiško žmogaus teisių diskurso stiprinimas Lietuvoje“. Projektas yra Aktyvių piliečIų fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki