Prieš kurį laiką mūsų viešojoje erdvėje netilo diskusijos, kaip derėtų reaguoti į Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio transliuojamas antisemitines tiradas, Holokausto istoriją iškraipančius teiginius. Šįkart diskusiją norėtųsi pakreipti kiek kitaip ir pakalbėti ne apie reakciją, o apie priežastis, kurios paskatina politiką griebtis tokios retorikos.
Galima būtų tiesiog sakyti, kad taip veikiausiai siekiama atsidurti dėmesio centre. Kaip paskutinio šiaudo siekiant išlikti matomam, kompensuoti savo kaip politiko beviltiškumą, mobilizuoti savo rinkėjus griebiamasi neapykantos, melo. Ir ši taktika rodo paties Seimo nario tikėjimą, kad jo kalbos ras išklausančią ausį ir pritariantį balsą. Trumpai tariant, Seimo narys remiasi hipoteze, kad galima išlošti dividendų metant antisemitizmo kortą. O tai jau verčia susimąstyti ne tik apie patį politiką, tačiau ir apie dalį visuomenės, kuri socialiniame tinkle deda patiktukus, dalinasi šio veikėjo ištaromis.
Prieš kurį laiką skaičiau labai reikšmingą Harvardo universiteto profesoriaus Michaelo Sandelo knygą „The Tyranny of Merit“ („Nuopelno tironija“). Joje filosofas nagrinėja meritokratinės visuomenės idėjos problemas. Meritokratija ilgą laiką buvo neginčytinas idealas, tokiu nesant jokios bent jau prilygstančios alternatyvos lieka ir dabar. Juk veikiausiai dauguma sutiksime, kad laisvoje visuomenėje gėrybės – darbo ar studijų vietos, kontraktai – turėtų būti paskirstomi atsižvelgiant į kiekvieno gebėjimus ir įdėtas pastangas, o ne pagal gimimo, priklausymo šeimai, kokiam nors būreliui ar klubui faktą. Ne veltui terminas nepotizmas, reiškiantis nesąžiningą savųjų protegavimą, yra tapęs rimtu kaltinimu, galinčiu sugriauti reputaciją ar net karjerą.
Tačiau, pabrėžia Sandelas, savo meritokratijos idėja kartais nusirita į kraštutinumą, kai laimėtojai ima manyti, jog viską pasiekė išimtinai savo jėgomis ir sėkmė, fortūna ar Dievo apvaizda, kaip tai bepavadinsime, čia nesuvaidino jokio vaidmens. Tad, logiška išvada, tie, kurie atsidūrė apačioje, taip pat yra patys kalti, nes veikiausiai buvo tinginiai, negabūs ar dar balažin kokie, dėl ko ir nusipelno savo likimo. Sandelo išvada skelbia, kad meritokratinė sistema skatina nejautrumą, abejingumą socialiai labiausiai pažeidžiamų grupių atžvilgiu. Kas man darbo, jei jie patys kalti? Kiekvienas esame savo likimo kalvis ir kiekvienas privalome kapanotis pats.
Tai yra vienas kraštutinumas. Tačiau egzistuoja ir priešingas kraštutinumas – atsakomybės už savo likimą perkėlimas. Viskas būtų gerai, jei tik ne… Vietoje daugtaškio galima būtų įrašyti kokį nors kaltininką – asmenį ar grupę. Juk jie kalti, jei negaunu kažko, ko manausi esąs nusipelnęs – geresnio atlygio, deramo socialinio statuso ir jo suteikiamos pagarbos. Suvertus atsakomybę kažkam kitam, tampa lengviau gyventi. Tai jų kaltė, ne mano. Aš iš viso ne prie ko.
Egzistuojant troškimui permesti atsakomybę, automatiškai atsiranda pasiūla tokių kaip jau minėtas Seimo narys, kurie skuba siūlyti galimus atpirkimo ožius, kurti sąmokslo teorijas. Pastarosios pasižymi tuo, kad labai paprastai paaiškina pasaulį, iš kurio dingsta bet koks kompleksiškumas, bet koks atsitiktinumas, o už visų blogybių akivaizdžiai įžvelgiama priešo, kurį reikia sutvarkyti, ranka. Tai populistinės politikos esencija.
Atpirkimo ožys savo ruožtu, kaip byloja jau ir filosofas Rene Girardas, visada parenkamas toks, kad audrintų tikslinės grupės, siekiančios suversti kaltę, vaizduotę kaip galinga, viską lemianti jėga, tačiau kartu išties būtų silpnas, kad jį būtų galima be jokios rizikos puldinėti, užgaulioti ir nesusilaukti atsako.
Teisus buvo rabinas Jonathanas Sacksas sakydamas, kad antisemitizmas nėra tik žydams grėsmių kelianti problema. Tai yra gilesnės ligos diagnozė. Jei šiandien atpirkimo ožiu, neapykantos objektu tampa žydai, tai dar nereiškia, kad rytoj politikos marginalai, socialiniuose tinkluose neršiantys neapykantos kurstytojai savo taikinio neatgręš į jus. Likti abejingam tokiems neapykantos kurstytojams kaip R. Žemaitaitis reiškia susitaikymą su tuo, kad neapykantos metastazės toliau plis po mūsų visuomenės socialinį audinį, kol galiausiai jame dominuos ir visus racionalinius balsus užgoš neapykantos kurstytojai ir atpirkimo ožių ištroškusi minia.
Kas mus išskiria iš minios, paklausite. Man regis, asmenybėmis, o ne minios sudedamosiomis dalimis tampame kaip tik tada, kai suvokiame savo atsakomybę. Minioje to nelieka, ten yra tik kito kaltė.
Pabaigai svarbu pasakyti, kad Sandelą pacitavau ne tik kaip papildomą šaltinį, kuris leido pereiti prie esminės atsakomybės perkėlimo ir atpirkimo ožių paieškos problemos. Jo mintys labai svarbios turint omenyje riziką, kad meritokratinėse lenktynėse pralaimėjusieji bus imti žeminti kaip „lūzeriai“, nevykėliai ir taps potencialia populistų tiksline grupe. Juk populistai puikiai suvokia, kad neapykanta dažnai kyla iš pažeminimo jausmo. Tad Sandelas perspėja visuomenę būti jautriai, empatiškai ir budriai dėl to, kaip elgiamasi su tais, kuriems šiuo metu sekasi blogiau. Mūsų pašaipa gali žadinti jų neapykantą. Mūsų negebėjimas kitame matyti žmogų, o tik stereotipą, gali lemti, kad ir į mus bus imta žiūrėti kaip į Užgavėnių Morę, kurią sudeginus galima išvaryti visas žiemos blogybes.
