Kretingos moterų informacijos ir mokymo centro vadovė Jurgita Cinskienė, taip pat vadovaujanti Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijai, tikina, kad geroji tokių šalių kaip Latvija patirtis rodo, jog Stambulo konvencija nėra baubas. Jos nuomone, Lietuvos politikai, mojuodami jau priimtais įstatymais ir dėl sakantys, kad konvencijos nereikia, tiesiog trypčioja vietoje.
Sakote, kad Stambulo konvencija Lietuvai yra reikalinga dabar. Kodėl?
Išskirčiau keturis Stambulo konvencijos aspektus, kurie ypatingai svarbūs, siekiant sistemiškai veikti ir, galiausiai, įveikti smurtą artimoje aplinkoje ar bent jau sumažinti jo apimtis iki minimumo.
Jurgita Cinskienė, asmeninio archyvo nuotr.
Pirma, prevencija. Stambulo konvencija nurodo, kad ji turi būti sistemiška, nuosekli ir finansuojama valstybės. Šiuo metu Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministerija finansuoja vieną nacionalinį projektą „Sveiki santykiai! Smurto romantiniuose santykiuose apraiškų atpažinimas“. Vadinamas jis gana solidžiai, bet, kalbant apie skiriamas lėšas ir veiklų apimtis, nacionaliniu jo niekaip nepavadinsi. Suplanuotas veiklas galime vykdyti dviejose, trijose apskrityse, o Lietuvoje jų turime dešimt.
Lietuvos gyventojai, asociatyvi iliustracija, lrt.lt nuotr.
Savivaldybėse padėtis dar kitokia. Mano atstovaujamas Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras veikia keturiuose rajonuose, keturiose skirtingose savivaldybėse, kur vyrauja viena ir ta pati tendencija. Iš principo smurto prevencijai savivaldybės lėšų neskiria. Tenka ją vykdyti geranoriškomis paskatomis, iš savų išteklių. Tačiau, norint realaus poveikio, prevencija turėtų būti plataus masto, vykdoma įvairiomis priemonėmis ir apimti visas 60 savivaldybių.
Antra, Stambulo konvencija įtvirtina nuo smurto nukentėjusių asmenų apsaugą. Taip, Lietuvoje jau dvylika metų veikia Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Praeitą liepą įsigaliojo naujoji įstatymo redakcija, kuria įtvirtintas apsaugos orderis, veikiantis kaip prevencinė priemonė, kad pavyktų suteikti apsaugą ankstesniame etape iki tol, kol į darbą paleidžiami kumščiai. Be to, jis turi veikti ir tada, kai yra patiriamas psichologinis, ekonominis smurtas. Tačiau tiek įstatymas, tiek orderis nėra tobuli.
Orderis dažnai kritikuojamas dėl savo griežtumo smurtautojui, bet šis turi teisę jį apskųsti. Girdžiu ir tokių argumentų, kad žmonės kviečia ir kviečia policiją, orderis skiriamas penkis kartus iš eilės, bet vis tiek ta kenčianti moteriškė atseit nieko nesiima. Palaukite, ji kaip tik ir imasi. Ji kviečia policiją ir bando saugotis tokiomis priemonėmis, kokios jai yra prieinamos.
Policija, policija.lt nuotr.
Trečia, į Stambulo konvenciją įtrauktos ir gairės dėl baudžiamojo persekiojimo. Mes kalbame apie smurto sistemiškumą, bet teisine prasme šiandien jis yra be galo sunkiai įrodomas. Būna taip, kad asmuo, gavęs orderį, per jo galiojimo laikotarpį (15 dienų) ne kartą jį pažeidžia. Arba policija kviečiama vos pabaigus galioti vienam orderiui, kad būtų skirtas kitas. Tai tik rodo, kad ši priemonė nėra drausminanti.
Kertinis Stambulo konvencijos akmuo, mano nuomone, yra politikos integracija. Lietuvoje vis dar turime nemažai ginčų dėl mūsų šalyje galiojančių teisės aktų ir niekaip nesugebame susiderinti, kas čia yra kas.
Su kokiais iššūkiais susiduriate savo atstovaujamame Kretingos rajone? Ko jums labiausiai trūksta?
Kalbant apie Vakarų Lietuvą, Klaipėdos apskritį ir Kretingos rajoną, kuriame aš pati gyvenu ir dirbu, tai, pirmiausia, mums trūksta išteklių teikti pagalbą vaikams. Mes neturime net ir privačiai konsultuojančių specialistų.
Užsisklendęs vaikas, asociatyvi pexels.com nuotr.
Nedideliems rajonams (Kretingoje gyvena mažiau nei 40 tūkst. žmonių) būdinga tai, kad žmonės dažnai baiminasi kreiptis pagalbos į institucijas, kad jų patirtis netaptų vieša. Juk kažkurioje iš jų gali dirbti pažįstamas ar giminaitis. Vietoje to, pasirenkama tokią patirtį slėpti, gėdytis. Tame yra labai daug kaltės ir nuolatinio galvojimo apie tai, ką pagalvos kiti. Taip pat bijoma, kad niekas nepatikės.
Nors tai po truputį keičiasi, bet rajonuose išlieka gajus smurto artimoje aplinkoje problemos tapatinimas su kažkokių socialinių įgūdžių stoka, asocialiu gyvenimo būdu, priklausomybėmis. Tarsi kitokiose šeimose smurto būti negali. Tačiau iš tikrųjų viskas yra kiek kitaip. Socialinės rizikos šeimos kur kas dažniau kviečia policiją, todėl susidaro įspūdis, kad smurtauja tik tokie asmenys.
Tuo tarpu tos šeimos, kurios iš fasadinės pusės atrodo gražios, augina vaikus, dirba darbus, turi kažkokį statusą visuomenėje, kur kas sunkiau apie tai kalba, nes nenori būti priskirtos prie asocialių ar socialinės rizikos šeimų. Problemų turi visos šeimos. Tačiau tose „gražiose“ šeimose viskas vyksta gerokai subtiliau, rafinuočiau. Kai moterys pradeda pasakoti, kokie būdai pasitelkiami, tai tos psichologinio manipuliavimo, terorizavimo, persekiojimo technikos yra aukštasis pilotažas. Tai įrodyti be proto sunku, o neigiamas poveikis – didžiulis.
Smurtas artimoje aplinkoje, asociatyvi iliustracija.
Įvardijote bendruomenės pasmerkimo baimę. Kokios papildomos priežastys lemia tai, kad smurtą patiriantys asmenys nesikreipia pagalbos?
Stambulo konvencija taip pat yra ir nuoroda į tai, ką mes turime daryti, siekdami sistemiškai kovoti su smurtu. Vienas iš būtinų žingsnių – visuomenės apklausų vykdymas, kad būtų galima įvertinti ir sekti esamą situaciją.
2019-2020 m. Moterų informacijos centro atliktos gyventojų nuomonės apklausos atskleidė, kad kasmet netolerancija smurtui artimoje aplinkoje augo, kol galiausiai pasiekė 94 proc. Skaičiai didėja, netolerancija po truputį įleidžia šaknis – tuo nuoširdžiai džiaugiamės. Tačiau nerimą kelia pastovus rodiklis, parodęs, kad net 60 proc. žmonių, patyrusių smurtą artimoje aplinkoje, nesikreipia pagalbos. Konkrečių priežasčių nežinau, jos gali būti įvairios.
Smurtas artimoje aplinkoje, asociatyvi pexels.com nuotr.
Viena vertus, atrodo, kad netolerancija smurtui taip ir netapo nuoširdžiu mūsų įsitikinimu. Gali būti, kad mes tiesiog išmokome, kaip atsakyti į apklausų klausimus. Tačiau, matyt, žmonės nepasitiki ir institucijomis. Galvojama, kad, taip, patiriu smurtą, taip, kenčiu arba turiu šalia kenčiantį, bet o kam kreiptis..? Vyrauja įsitikinimas, kad vieni nepadės, kiti nepadės, treti irgi nepadės.
Lietuvos įstatymų bazė kol kas neužtikrina tinkamos teisinės apsaugos, susidūrus su kibernetiniu smurtu ar seksualiniu smurtu lyties pagrindu. Sakykite, ar Kretingos rajone sulaukiate pranešimų apie tokio smurto atvejus?
Dažnai girdime moterų istorijas apie seksualinį smurtą artimoje aplinkoje, bet jos labai dažnai prašo niekam apie tai nepranešti, nes jos nėra pasirengusios susidurti su teisine sistema. Jeigu taip nutinka, kad apie tai pranešama policijai, tai skausmo ratas užsisuka, o pateikti tokio nusikaltimo įrodymų be galo sudėtinga.
Šias temas taip pat gaubia mitai, paremti kaltinimais būtent nukentėjusiam asmeniui, klausiant, ką ji padarė, kad ją išprievartavo, išžagino, seksualiai priekabiavo ar dar bala žino, ką darė. Moterys bijo, kad bus išnarstytos po kaulelį, bus išanalizuotas jų būtas ir nebūtas elgesys. Tik retu atveju kas nors pripažins, kad ji viską padarė tinkamai.
Smerkimas, asociatyvi pexel.com nuotr.
Pranešimų apie kibernetinį smurtą nesulaukiame. Tačiau niekas nepraneša ir apie seksualinį. Šios smurto rūšys iškyla kito smurto kontekste. Kibernetinis smurtas yra aukštasis pilotažas. Jis kaip tas dramblys kambaryje, kurio dar nematome, bet žinome, kad jis ten yra. Tai nėra labai nauja smurto rūšis, bet pastebime, kad ji kur kas labiau būdinga jaunesniajai kartai.
Dažnu atveju, kol viskas tvarkoje, pora siunčia vienas kitam intymias nuotraukas, o kai santykiai nutrūksta, jos paskleidžiamos viešai ir tampa visiems prieinamos. Kol kas teisėsaugai trūksta patyrimo, kaip elgtis tokiose situacijose, kaip komunikuoti su kitomis institucijomis, perduodant pranešimus. Iš vienos pusės neturime įrankių identifikuoti tokį smurtą, iš kitos pusės – žmonės apie tai kalba retai, dar vengia tai identifikuoti kaip smurtą arba tiesiog nesitiki sulaukti pagalbos. Valstybė turi ne tik užtikrinti apsaugą tokio smurto aukoms, bet ir rūpintis prevencija.
Kokia jūsų nuomonė apie tai, kad latviai Stambulo konvencijos ratifikavimo srityje mus aplenkė?
O kaip mes galime jaustis? Jie mums pateikė pavyzdį, kuriuo reikia sekti. Ir kuo toliau, tuo geriau matome, kad Stambulo konvencija nėra kažkoks baubas ir iš jos mums – tiktai pliusai. Vieni anksčiau, kiti vėliau pamato jos pridėtinę vertę, šalys vienos iš kitų perima gerąją patirtį ir pasiryžta šiam žingsniui. Ko mes trypiame vietoje?
Latvijos Saema, Saemos nuotr.
Viskas prasidėjo nuo tokio absurdo kaip kažkieno kreivas vertimas ar pašūkavimai apie smurtą lyties pagrindu kaip neva galimybę keisti lytį. To logika man iki šiol nesuprantama. Žodžiu, užklimpome lygioje vietoje. Ir tas intensyvus mojavimas įstatymais, kad atseit viską mes čia, Lietuvoje, turime, ko mums reikia, irgi nepadeda.
Ką norėtumėte pasakyti žmonėms, kurie ir toliau įnirtingai priešinasi Stambulo konvencijos ratifikavimui?
Linkėčiau jiems apsidairyti aplink ir įsitikinti, ar tikrai nei jie patys, nei jų artimieji ar draugai niekada nėra patyrę, nepatiria ir gali garantuoti, kad niekada nepatirs smurto artimoje aplinkoje. Beveik garantuoju, kad tokių žmonių nėra. Jei jie turi tokių žmonių savo artimame rate, tai tegul pagalvoja, ar tikrai nenorėtų šiems žmonėms suteikti šanso gauti maksimalią apsaugą ir valstybės garantuojamą pagalbą. Mums visiems bendrai turi būti svarbu nuosekliai mažinti tokį smurtą ir nebeauginti naujų kartų, kurios turės tokių pat problemų kaip mes. Turime sustabdyti šį procesą.
Interviu parengtas įgyvendinant projektą „Laikas ratifikuoti Stambulo konvenciją“. Projektą finansuoja Europos Sąjungą. Interviu reiškiama nuomonė yra tik interviu pasisakančio asmens nuomonė ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos švietimo ir kultūros vykdomosios įstaigos (EACEA) požiūrį. Nei Europos Sąjunga, nei EACEA negali būti laikoma atsakinga už pateikiamas nuomones.
