Kultūros laukas vis dažniau kelia klausimus ne tik apie tai, ką matome ar girdime, bet ir kaip patiriame pasaulį – kokiais būdais menas gali būti prieinamas visiems, nepriklausomai nuo sensorinių ar neurologinių skirtumų. Vienas iš tokių atsakų – pojūčių įtraukimas į kūrybinį vyksmą. Viena iš Lietuvoje veikiančių iniciatyvų, pasitelkiančių meną kaip priemonę tyrinėti įtrauktį, socialinį jautrumą ir alternatyvius bendravimo būdus, yra „Pojūčių teatro“ praktika – kūrybos platforma, apjungianti menininkus ir įvairias auditorijas per pojūčių patyrimą.
Pojūčių teatras, Vėtrės Antanavičiūtės nuotr.
Kas yra „Pojūčių teatras“?
„Pojūčių teatras“ – tai ne tik kūrybos žanras, bet ir bendruomenė, kurianti patirtinius spektaklius, dirbtuves ir edukacijas, paremtas pojūčių įvairove. Kūriniai dažnai neturi tradicinės scenos ar publikos – žiūrovas pats tampa dalimi veiksmo. „Tarp disciplinų, žmonių, potyrių ir pasaulio ribų“ – taip apibūdina savo veiklą „Pojūčių teatro“ įkūrėja Karolina Žernytė. Režisierė, baigusi aktorinio meistriškumo ir lėlininkystės studijas, kuria unikalius potyrių pasaulius, kuriuose svarbiausias tampa ne siužetas, o pats patyrimo būdas.
„Užsiėmimai gali būti labai įvairūs, bet visada skirti konkrečiai tikslinei grupei – mamoms su kūdikiais, paauglių klasei ar tiesiog žmonėms, kurie nori pajusti pasaulį kitaip. Mūsų veikimo laukas platus: tai gali būti spektaklis arba dirbtuvės, kuriose vadovaudamiesi tam tikromis taisyklėmis patiriame kūrybos džiaugsmą per įvairius pojūčius. Vienas pavyzdžių – „Pojūčių paveikslų“ užsiėmimai, kuriuose dalyvauja tiek žmonės turintys regėjimo negalią, tiek tie, kurie tiesiog nori patirti pasaulį kitaip“, – paaiškina K. Žernytė.
Sensoriniai paveikslų tyrinėjimo užsiėmimai vyksta galerijose. „Daliai dalyvių užrišame akis, o kiti tampa jų vedliais – kartu jie keliauja per parodų erdves ir tyrinėja kūrinius ne rega, bet pasitelkiant kitus pojūčius. Kiekvienas paveikslas turi specialiai paruoštas priemones, kurios padeda išreikšti jo temą ar nuotaiką per garsą, faktūrą, kvapą ar net skonį. Pavyzdžiui, jei kūrinys susijęs su gamta, dalyviai gali išgirsti vėjo ar griaustinio garsus, naudodami specialius instrumentus. Jei paveikslas abstraktus – leidžiama laisvai interpretuoti: kaip jis galėtų skambėti, kokią medžiagą ar paviršių primena, ką jame norisi paliesti. Svarbiausia – neperkrauti, o provokuoti pojūčius tiek, kiek dalyvis nori ir gali, kad patirtis būtų saugi ir suprantama. Užsiėmimo pabaigoje dalyviai atsiriša akis ir pamato kūrinius – dažnai tai leidžia giliau suvokti patirtus pojūčius ir kelia naujų klausimų. Toks būdas padeda kurti asmeninį, daugiaprasmį santykį su menu“, – pasakoja K. Žernytė.
Karolina Žernytė, organizatorių nuotr.
Kai menas susitinka su raida
Kalbėdama apie tai, kaip „Pojūčių teatras“ susijęs su vaikais, turinčiais raidos sutrikimų, K. Žernytė pabrėžia, kad ši kryptis atsirado natūraliai – kaip kūrybinių paieškų tęsinys: „Viskas prasidėjo nuo pojūčių naudojimo teatre – man buvo įdomu, kaip teatras gali pasitarnauti žiūrovui, ne tik ką nors rodant, bet duodant daugiau. Pirmiausia ėmiau galvoti apie žmones su regos negalia, ypač apie tai, kad jiems neprieinamas lėlių teatras, kuris dažnai yra neverbalus. Studijų metu pojūčių tema natūraliai tapo tyrinėjimo lauku, o vėliau paaiškėjo, kad pojūčių išnaudojimas gali būti naudingas ir žmonėms, turintiems kitas negalias – pavyzdžiui, autizmą.“
„Dirbdami su vaikais, turinčiais autizmo spektro sutrikimą, stengiamės ne tik pasiūlyti patirtį, bet ir kartu kurti. Šilo mokykloje su dviem klasėmis per kelis susitikimus kūrėme spektaklį, kuriame vaikai patys tyrinėjo įvairias medžiagas, spalvas, faktūras, o jų atradimai tapo spektaklio dalimi. Pavadinimą – „Bum bum kvarksai kvarksai“ – sugalvojo patys vaikai. Tema apie visatos atsiradimą ir evoliuciją leido tyrinėti pasaulį per visą kūną – nuo vilnos debesėlio, simbolizuojančio Didįjį sprogimą, iki dalelių judėjimo ir tarpusavio ryšių ieškojimo“, – dalijasi K. Žernytė.
Pasak K. Žernytės, norėjosi rasti tokias formas, kurios leistų bendrauti ne tik žodžiais: „Viena pasiteisinusių priemonių – tampri virvė, simbolizuojanti grybieną, išlipusią į sausumą. Vaikai apsivyniojo ta virve, kūrė pasaulį grupėje, o viskas vyko tiesiog per judesį, kūnišką patyrimą. Stebėdami juos, jautėme, tarsi kažkokia atmintis, galbūt netgi ląstelių lygiu, juos vestų. Pavyzdžiui, Tauragėje spektaklyje dalyvavusi mokyklos psichologė vėliau sakė, kad pamatė tokių vaikų pusių, kurių iki tol nepažinojo. Kūrybinis patyrimas gali atverti neįtikėtinų sluoksnių – net ir tada, kai tai vyksta be aiškaus tikslo, bet su atvirumu procesui.“
Pojūčių teatras, Vėtrės Antanavičiūtės nuotr.
Sensorika – universali kalba
„Tikime autistiškų vaikų kūrybiškumu – jie tikrai kūrybingi, tik jų raiška kitokia. Ne visi išreiškia save kalbėdami, bet kai kurie nuostabiai kuria tyliai, prie mūsų stalo, dėliodami pasaulius iki smulkmenų. Kartais praleidžia vienas veiklas, kitoms skiria daugiau dėmesio – viskas priklauso nuo jų pačių ritmo ir būdo įsitraukti“, – sako K. Žernytė.
„Šį kūrybiškumą ir įsitraukimą ypač aiškiai matome dirbdami su konkrečiais vaikais. Štai Loretos sūnų Igną pirmąsyk sutikome „Lietaus vaikų“ stovykloje prie jūros. Iš pradžių ieškojome įvairių būdų, veiklų, priemonių, kaip jį sudominti, įtraukti, kaip atrasti tinkamą komunikavimo būdą. O po metų, Ignas jau įsitraukė į stovykloje vykusias teatro veiklas, susikalbėti mums šį kartą pavyko rankų gestais, kūno kalba, bet labiausiai padėjo didžiulis paties jo noras dalyvauti, bendrauti“, – pasakoja K. Žernytė.
Igno mama, Loreta Tvaronavičienė, asociacijos „Šiaulių Lietaus vaikai“ valdybos narė, pasidalino, kad sūnus labai laukė susitikimų, prisiminė, kas yra „Pojūčių teatras“, noriai dalyvavo užsiėmimuose: „Jam labai tinka ir patinka, jis taip stengiasi įsijausti, nori viską įvykdyti, išlaukti, būti „čia ir dabar“. Jaučiu, kad jam labiausiai tiko asmeninis dėmesys, priemonių įvairovė – jas galima liesti, žiūrėti, taip pat veiklų kaita ir pobūdis – jų pritaikymas kiekvieno dalyvio poreikiams. Sūnui patiko ir veiklų dinamika: jam neatsibosta, nereikia tik stebėti ar kažko be jam suprantamo tikslo laukti, jis gali pats įsitraukti į veiksmą ir tapti aktyviu dalyviu.“
Pasak K. Žernytės, sensorika – tai universali kalba: „Ji tinka visiems: tiems, kurie nekalba, kurie nesupranta kalbos, tiems, kuriems reikia judėti ar kuriems būtina laisvesnė struktūra. „Pojūčių teatre“ viskas kuriama remiantis realiu buvimu kartu – su vaikais tyrinėjame, stebime, kas jiems svarbu, ir kuriame pagal jų pasaulio patyrimą. Tai ne teorija, o praktika, kuri suteikia saugumo jausmą ir leidžia jiems būti savimi. Todėl bendradarbiaudami su Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ jaučiamės tarsi būdami savo gentyje – kalbame ta pačia kalba, ieškome prasmingų formų, kurios iš tikrųjų atlieptų vaikų poreikius ir leistų jiems ne tik dalyvauti, bet ir kurti kartu.“
Parengta pagal Agnės Bykovos straipsnį „Lietaus vaikai“ žurnale.
