Kova už LGBTQ+ žmonių lygiateisiškumą neprasidėjo vakar. Prieš daugiau nei trisdešimt metų įkurtos nacionalinės LGBT* teisių organizacijos LGL vadovas Vladimiras Simonko sako, kad visuomenėje įvyko daugybė pokyčių, tačiau tam tikros baimės ir stereotipai išliko. Jie lemia ir dabartinę politinę situaciją šalyje – kai žmonės vis dar siekia teisės mūsų šalyje nevaržomai būti savimi.
V. Simonko (toliau – V. S.) kalbina GayLine.LT redaktorius Martynas Norbutas (toliau – M. N.).
M. N. Lietuvos gėjų lyga (LGL) buvo įkurta tik keliais metais anksčiau nei LGBTQ+ naujienų portalas GayLine.LT. Esame beveik vienmečiai. Per šiuos metus įvyko daugybę pokyčių. Su kokiais pagrindiniais iššūkiais LGBTQ+ bendruomenė susidūrė devyniasdešimtaisiais? Kurie iš jų tapo neaktualūs, o kas išliko iki šiol?
V. S. Devyniasdešimtieji buvo laikotarpis, kai viskas dar tik kūrėsi – ir valstybė, ir pilietinė visuomenė. LGBTQ+ bendruomenė tuo metu buvo praktiškai nematoma, neturėjo nei balsų viešojoje erdvėje, nei politinių sąjungininkų. Vienas didžiausių iššūkių buvo pati mūsų teisė egzistuoti – atvirai kalbėti apie save, savo tapatybę, nebijoti būti diskriminuojamam ar užsipultam. Nors homoseksualumo dekriminalizacija įvyko dar 1993 metais, socialinė stigma išliko labai stipri.
Tais laikais net surasti kitą žmogų, kuris priklauso bendruomenei, buvo sudėtinga. Nebuvo socialinių tinklų, o informacija sklisdavo iš lūpų į lūpas. Dabar situacija, žinoma, visiškai kitokia – turime bendruomenės erdves, žiniasklaidos priemones, LGBT žmogaus teises palaikančius politikus. Tačiau diskriminacija, ypač viešojoje erdvėje ar darbo rinkoje, vis dar egzistuoja. Tad iššūkiai pasikeitė, bet kova už pagarbą ir orumą – vis dar aktuali.
M. N. Kaip keitėsi pačios LGL misija ir vizija, tikslai? Šiuo metu tai didžiausia LGBTQ+ teisių gynimo organizacija Lietuvoje. Kas lėmė, kad išlikote ir augote?
V. S. Kai pradėjome veiklą, mūsų pagrindinis tikslas buvo labai paprastas – kad mus išgirstų. Norėjome, kad Lietuvoje apskritai būtų įmanoma kalbėti apie LGBTQ+ žmones. Ilgainiui mūsų misija evoliucionavo – nuo matomumo perėjome prie teisingumo. Šiandien LGL dirba ne tik žmogaus teisių politikos, bet ir su švietimo, psichologinės paramos, jaunimo įgalinimo srityje.
Manau, kad išlikome todėl, kad visada buvome nuoseklūs ir kantrūs. Mes nekovojome prieš visuomenę – mes kalbėjomės su ja. Taip pat svarbu, kad LGL niekada nebuvo vieno žmogaus organizacija. Mus visada palaikė savanoriai, partneriai, tarptautinė bendruomenė. Dėl to galėjome išlaikyti stabilumą ir tęstinumą net tada, kai būdavo labai sunku.
M. N. Ar buvo dienų, kai atrodė, kad viską reikia mesti ir užbaigti? Jei taip, kada tai nutiko? Jei ne – kodėl tiek metų norisi tęsti veiklą?
V. S. Žinoma, tokių dienų buvo. Ypač kai atrodydavo, kad visuomenė ar politikai ne tik nesupranta, bet ir priešinasi. Kai matai neapykantos komentarus, kai institucijos ignoruoja, o žiniasklaida iškraipo žinutes – natūralu, kad pavargsti.
Bet tada prisimeni, kodėl pradėjai. Prisimeni jaunus žmones, kurie rašo, jog bijo pasakyti tėvams, kas jie yra. Prisimeni bendruomenės narius, kurie išdrįsta atsiskleisti „Baltic Pride“ eitynėse ir pajunta laisvę. Tada supranti, kad tavo darbas susijęs ne su politika, o su žmonėmis. Tai suteikia jėgų tęsti.
M. N. Ką iš tiesų reiškė būti viešu homoseksualiu asmeniu nepriklausomybės pradžioje ir dabar? Ar įvyko pokyčiai?
V. S. Nepriklausomybės pradžioje būti viešu homoseksualiu asmeniu reiškė rizikuoti viskuo – reputacija, darbu, net saugumu. Viešumas buvo drąsos aktas. Pamenu, kai pirmą kartą daviau interviu „Lietuvos rytui“ ir televizijai, man skambino nepažįstami žmonės – vieni reiškė palaikymą, bet dauguma grasino. Tai buvo sunkus, bet būtinas žingsnis.
Šiandien situacija kitokia. Yra daug daugiau atvirų žmonių, kurie nebijo būti savimi. Turime viešų figūrų, politikų, menininkų, kurie kalba apie savo tapatybę. Tačiau vis dar yra skirtumas tarp Vilniaus ir mažesnių miestų – regionuose viešumas vis dar gali kainuoti labai brangiai. Tad pokytis vyksta, bet jis netolygus.
M. N. Jūsų vertinimu, ar LGBTQ+ nariai Lietuvoje prisideda prie kovos už lygybę? Kodėl taip yra? Ar matote būdų, kaip paskatinti žmones, ypač iš regionų, keisti visuomenės požiūrį ir laužyti stereotipus apie LGBTQ+?
V. S. Taip, vis daugiau LGBTQ+ žmonių Lietuvoje įsitraukia – ne tik per akcijas, bet ir per savo kasdienį gyvenimą: kalbėdami su šeima, kolegomis, draugais. Kartais vien paprastas atvirumas yra galingiausias aktyvizmo įrankis. Tačiau vis dar daug žmonių bijo, nes baiminasi prarasti artimuosius ar darbą. Todėl turime kurti saugias erdves, kuriose žmonės jaustų palaikymą.
Regionuose svarbiausia yra švietimas. Kai žmonės pirmą kartą susitinka su LGBTQ+ asmeniu, dažnai keičiasi jų požiūris. Todėl bendruomenės atstovų matomumas regionuose – mokyklose, bendruomenių centruose, kultūros renginiuose – labai svarbus. Mes LGL jau ne kartą važiavome į regionus su edukaciniais renginiais, ir visada matome, kad gyvas kontaktas daro stebuklus.
M. N. Kaip manote, ar partnerystės įteisinimas šioje Seimo kadencijoje gali būti pasiektas?
V. S. Tikiu, kad tai įmanoma. Žinoma, matome, kad politinė valia dar labai trapi, bet kartu matome ir visuomenės pokytį – vis daugiau žmonių remia lygybę. Partnerystės klausimas nebeatrodo toks radikalus, kaip prieš dešimt metų. Manau, kad jei politikai išdrįs klausytis ne tik savo rinkėjų baimių, bet ir jų žmogiškumo, šis sprendimas bus priimtas. Tai nėra privilegija – tai tiesiog galimybė turėti teisinę savo santykių apsaugą.
Vladimiras Simonko, asmeninio archyvo nuotr.
M. N. Kokių kitų esminių pokyčių Lietuvoje reikėtų, kad kiekvienas LGBTQ+ žmogus jaustųsi saugus mūsų šalyje ir nenorėtų emigruoti?
V. S. Svarbiausia – švietimas ir teisinė apsauga. Kol mokyklose vaikai girdi homofobiškus juokelius, o įstatymai mūsų šeimų nepripažįsta, tol daugelis jausis antrarūšiai. Turime ne tik priimti partnerystės įstatymą, bet ir užtikrinti, kad neapykantos kalba būtų realiai baudžiama, o žmogaus teisių tema – integruota į ugdymo programas.
Taip pat reikia, kad valstybė parodytų pavyzdį – nebijotų kalbėti apie įvairovę, apie pagarbą visiems. Kai žmonės matys, kad valdžia ir institucijos stovi žmogaus pusėje, neapykantai bus sunkiau rastis. Ir tik tada Lietuva taps tikrai saugia vieta visiems – nesvarbu, kas jie yra ir ką myli.
M. N. Ir pabaigai, ar nepavargstate kovoti už tokią viziją?
V. S. Per trisdešimt metų pamačiau, kad LGBTQ+ judėjimas Lietuvoje – tai ne tik kova dėl teisių, bet ir istorija apie orumą. Apie žmones, kurie nori gyventi ten, kur gimė, ir būti savimi. Tai mūsų visų istorija.
Alfonsas
2025 11 07
Netinkamas komentaras?
Vladimiro Simonko ir jo vadovaujamos organizacijos LGL skleidžiama ideologija grindžiama teiginiu, kad LGBTQ+ judėjimas Lietuvoje yra kova už orumą ir teises. Tačiau kalbant apie teisinės valstybės principus ir konstitucinį pamatą, būtina atskirti emocinę retoriką nuo teisinės realybės, o ideologinius siekius – nuo Gamtos dėsnių ir Konstitucijos nuostatų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta, kad visi žmonės yra lygūs įstatymui, teismui ir kitoms institucijoms. Ši nuostata reiškia lygybę orumu, bet ne tapatumą funkcijose ar paskirtyje. Konstitucija nepripažįsta grupinių privilegijų – žmogaus teisės kyla iš to, kad jis yra žmogus, o ne dėl priklausymo kokiai nors socialinei ar ideologinei grupei. Todėl bet koks siekis įtvirtinti specialias LGBTQ+ teises pažeidžia patį lygybės principą, nes sukurtų teisinę išimtį tam tikros grupės pagrindu. Simonko ideologijoje siekis priskirti šeimos statusą tos pačios lyties poroms nėra lygybės išraiška, o bandymas priskirti institucinei sąvokai funkciją, kurios ji pagal savo prigimtį neturi. Šeima egzistuoja ne todėl, kad ją apibrėžia įstatymas, o todėl, kad ji kyla iš Gamtos tvarkos. Biologiniu požiūriu šeima yra vyro ir moters sąjunga, užtikrinanti rūšies tęstinumą ir vaikų auklėjimą. Valstybė tik teisiškai atspindi šią natūralią tvarką, o ne ją sukuria. Homoseksualūs santykiai šios gamtinės funkcijos neatlieka – jie gali būti emocinio artumo forma, tačiau negali tapti reprodukcijos ar tėvystės–motinystės pagrindu. Todėl šeimos statuso taikymas tokiems santykiams reikštų ne lygybės plėtrą, o prigimtinės sąvokos devalvaciją. Valstybė, pripažindama šeimą kaip biologinį institutą, saugo pačią visuomenės tęstinumą, o ne diskriminuoja atskirus asmenis. Konstitucijos 38 straipsnis aiškiai nustato, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Tai nėra interpretacijos klausimas, o tautos – suvereno – 1992 metais išreikšta valia. Tuomet nebuvo jokių abejonių, jog šeima suprantama kaip vyro ir moters ryšys, iš kurio kyla tėvystės ir motinystės pareigos. Kai Konstitucinis Teismas pradėjo kalbėti apie šeimos formų įvairovę, jis peržengė savo kompetencijos ribas. Teismas gali aiškinti Konstituciją, bet negali keisti jos turinio. Tokie pokyčiai galimi tik įstatymų leidėjo arba referendumo būdu, todėl sprendimai, kuriais grindžiami LGBTQ+ reikalavimai dėl partnerystės kaip šeimos formos, teisiniu požiūriu yra ultra vires – priimti už teismo mandato ribų. Simonko dažnai remiasi tarptautiniais dokumentais, teigdamas, kad LGBTQ+ teisės kyla iš Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos. Tačiau nei ši deklaracija, nei pagrindiniai žmogaus teisių paktai nemini seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės kaip teisinių kategorijų. Deklaracijos 16 straipsnis aiškiai nurodo, kad vyrai ir moterys turi teisę tuoktis ir kurti šeimą, todėl šis dokumentas apibrėžia šeimą heteroseksualiniu principu. Kadangi deklaraciją pasirašė valstybės su labai skirtingomis kultūromis ir moraliniais pagrindais, akivaizdu, jog nebuvo sutarimo dėl homoseksualių santykių pripažinimo kaip šeimos. Teigti priešingai reiškia klaidinti visuomenę ir manipuliuoti tarptautinės teisės tekstais. Lietuvos kultūroje ir teisėje šeimos samprata visada buvo siejama su vyro ir moters sąjunga. Nuo Motiejaus Valančiaus laikų per Petkevičaitę-Bitę iki 1992 m. Konstitucijos kūrėjų šeima buvo suprantama kaip biologinė, moralinė ir socialinė bendrija, užtikrinanti tautos tęstinumą. Bandymas šią sampratą pakeisti ideologiniais terminais yra ne pažanga, o istorinės atminties nutraukimas. Demokratinėje valstybėje tokie klausimai negali būti sprendžiami per teismus ar mažumos spaudimą, o tik per tautos valią ir viešą diskusiją. Simonko ideologijos loginė struktūra taip pat klaidinga. Jis teigia, kad visi žmonės yra lygūs orumu, LGBTQ+ asmenys yra žmonės, todėl jie turi turėti tas pačias teises kaip heteroseksualai, įskaitant šeimos statusą. Šis argumentas painioja asmenines teises (laisvę, orumą, nediskriminavimą) su institucinėmis teisėmis (šeimos ir santuokos funkcija). Institucinės teisės kyla ne iš emocinio pasirinkimo, o iš funkcijos, kurią institucija atlieka visuomenėje. Šeima yra funkcinis, o ne deklaratyvus vienetas, todėl vienos lyties poros, neatliekančios šeimos funkcijos, negali pretenduoti į šeimos statusą teisinėje plotmėje. LGBTQ+ asmenys turi visą orumo ir asmens laisvių apsaugą pagal Konstituciją – jie negali būti diskriminuojami, persekioti ar varžomi. Tačiau bandymas pakeisti Konstitucijoje įtvirtintą šeimos sampratą nėra žmogaus teisių klausimas, tai ideologinis projektas, siekiantis perrašyti prigimtinį ir konstitucinį valstybės pamatą. Vladimiro Simonko ideologija, nors ir pateikiama kaip kovos už orumą forma, faktiškai reiškia institucinės tvarkos keitimą be tautos valios. Tai prieštarauja demokratijos principui, Konstitucijos viršenybei ir pačiai gamtinės tvarkos logikai. Tik pagarba Konstitucijai, Gamtos dėsniams ir racionaliam teisės supratimui gali užtikrinti tikrą orumą – tokį, kuris kyla ne iš ideologijos, o iš prigimtinės žmogaus būties.