Agata Subotovič. Skurdo ir socialinės atskirties kvartalai: ką būtina keisti socialinio būsto politikoje?

Lietuvoje vis dar įprasta apie skurdą kalbėti kaip apie individualią žmogaus problemą – neva trūksta pastangų, motyvacijos ar „teisingų pasirinkimų“. Tačiau realybė gerokai sudėtingesnė. Skurdas ir socialinė atskirtis labai dažnai yra ne asmeninės nesėkmės, o sisteminių sprendimų rezultatas. Vienas ryškiausių to pavyzdžių – būsto politika, kuri dešimtmečius kūrė ir vis dar palaiko skurdo ir socialinės atskirties kvartalus, iš kurių išsiveržti itin sudėtinga.

Teisė į būstą reiškia ne tik stogą virš galvos, bet ir teisę į orią aplinką. Tai – viena kertinių žmogaus teisių, leidžiančių jaustis saugiai. Vis dėlto Lietuvoje ši teisė vis dar nėra pakankamai užtikrinama, ypač kai kalbame apie pažeidžiamus žmones.

Ribota paramos būstui formų įvairovė ir neišspręsti būsto kokybės klausimai lemia tai, kad dalis žmonių gyvena aplinkoje, kuri ne mažina, o dar labiau gilina jų socialinę atskirtį ir skurdą.

Socialiniai getai

Viena didžiausių per dešimtmečius susiformavusių problemų – socialinio būsto koncentracija vienoje teritorijoje. Kai kuriose savivaldybėse socialiniai būstai telkiami ištisuose kvartaluose, kuriuose koncentruotai gyvena socialiai pažeidžiami asmenys.

Rengdami metinę Skurdo ir socialinės atskirties metinę apžvalgą ir norėdami suprasti, kaip būsto aplinka veikia socialinę atskirtį patiriančius žmones, praėjusiais metais organizavome dvi fokus grupes. Jas sudarė nevyriausybinių organizacijų (NVO) atstovai, dirbantys su socialinio būsto gyventojais, ir savivaldybių darbuotojai iš Vilniaus, Šiaulių ir Klaipėdos miestų bei Vilkaviškio ir Šakių rajonų.

Šiose grupėse išgirstos patirtys ryškiai atskleidžia socialinio būsto koncentracijos pasekmes. „Jei atsidarytume žemėlapį ir pažvelgtume iš viršaus į Pilaitės rajoną, matytume du didelius daugiabučių kiemus – ištisus socialinių būstų kvartalus, jau primenančius socialinės atskirties zonas, netgi vadinamus socialiniais getais“, – dalijosi fokus grupės dalyvis iš Vilniaus.

„Visuomenė turėjo net pavadinimą Šiaulių butams, kuriuose gyveno socialinių būstų gyventojai – „piratnamiai“ , – pasakojo fokus grupės dalyvis iš Šiaulių.

Savivaldybių sprendimas statyti naujus daugiabučius ir juos skirti socialinio būsto laukiantiems gyventojams suprantamas – taip pigiau, greičiau ir paprasčiau. Be to, privatūs savininkai dažnai nenori parduoti būstų savivaldybėms dėl sudėtingų viešųjų pirkimų procedūrų ar nepalankios kainos. Tačiau didelė socialinio būsto koncentracija ilgainiui įtvirtina atskirtį ir stigmatizaciją, sukuria sąlygas ilgalaikiam skurdui.

Kelias į ilgalaikį skurdą

Prastos gyvenimo sąlygos socialiniuose būstuose, bendrabučiuose ar ryškiai atskirtuose miesto kvartaluose žeidžia žmonių orumą, riboja galimybes integruotis į visuomenę ir didina ilgalaikio skurdo riziką. Tokiose aplinkose dažnai stinga teigiamų pavyzdžių, todėl formuojasi nuostata, kad neveiklumas yra norma, o pokytis – nepasiekiamas.

Ypač skaudžiai tai paliečia vaikus. Jie nuo mažens susiduria su atstūmimu, patyčiomis, jų socialiniai ryšiai apsiriboja artimiausia aplinka. Tai mažina pasitikėjimą savimi, motyvaciją ir kuria jausmą, kad jų socialinė padėtis yra iš anksto nulemta.

„Į tą mokyklą, esančią šalia buvusio „piratnamio“, žmonės dažnai nenori leisti vaikų, nes vyrauja įsitikinimas, kad ten mokosi tik asocialūs vaikai – dauguma esą iš to pastato. Kalbama, kad ten susitelkę patys blogiausi, kad nėra normalių gyventojų“, – sakė vienas fokus grupės dalyvis.

„Vaikų žaidimų aikštelės atskirtos: naujakuriai yra aptvėrę savo aikšteles, tad vaikai iš žalių namų negali ten patekti. O socialinio būsto vaikų žaidimų aikštelės netvarkingos, jose dažnai sėdi vyrai, rūko“, – patirtimi dalijosi NVO, dirbančios su vaikais Vilniuje, atstovė.

Nesaugi aplinka

Dar didesnės problemos prasideda, kai kalbame apie bendrabučius. Net patys socialiai pažeidžiami žmonės bendrabučių aplinką dažnai vertina kaip problemišką.

Bendrabučiai ne tik atrodo apleisti ir neprižiūrėti, bet yra tokios prastos būklės, kad renovacija neretai yra per brangi ir šie pastatai lieka be būtino atnaujinimo.

Juose dažnai apgyvendinami asmenys su įvairiomis priklausomybėmis ar elgesio sunkumais. „Atrodo, kad visi „nepatogūs“ žmonės ten tiesiog įstumiami ir paliekami likimo valiai, be jokios pagalbos ar socialinių paslaugų“, – dalijosi viena fokus grupės dalyvė.

Vis dėlto bendrabučiuose apsigyvena ir šeimos su vaikais, žmonės su negalia, kiti socialiai pažeidžiami ar mažas pajamas gaunantys asmenys.

„Skiriant būstą dažnai neatsižvelgiama į tai, kokia bus kaimynystė. Pavyzdžiui, Vilkpėdės seniūnijoje esančiuose bendrabučiuose sąlygos šeimai – ypač su vaikais – yra labai prastos. Viena mama su paaugle dukra apsigyveno tokiame būste – mergaitė bijodavo grįžti iš mokyklos viena, ją visada reikėdavo lydėti. Bendras dušas, bendra virtuvė, o šalia – suaugę vyrai, vartojantys alkoholį“, – apie netinkamas bendrabučių sąlygas pasakojo fokus grupės dalyvė.

Tai labai nesaugi ir nedraugiška aplinka augančiam vaikui, daranti neigiamą poveikį sveikam vystymuisi, emocinei ir psichologinei būsenai. Tokios gyvenimo sąlygos pakerta vaikų savivertę, vaikai gėdijasi kviesti draugus į svečius ir pan.

Bendrabučių aplinka nedėkinga ir bandantiems atsikratyti priklausomybių, grįžusiems iš įkalinimo įstaigų, norintiems keisti gyvenimo būdą. Jie ne tik nesulaukia palaikymo, nemato teigiamų pavyzdžių, bet dar ir susiduria su pasipriešinimu ar net spaudimu grįžti prie žalingų įpročių.

„Esame susidūrę su situacija, kai žmogus gavo butuką bendrabutyje visai netoli bendrabučio, iš kurio anksčiau gaudavo narkotikų. Tuo metu jis buvo pas mus, siekdamas įveikti priklausomybę. Bet jis pats sakė – žino, kad tai vieta, kur vis dar galima gauti, ir bijo, kad tiesiog nesugebės atsilaikyti“, – dalijosi patirtimi NVO darbuotoja.

Socialinės integracijos testas

Skurdo kvartalai Lietuvoje neatsirado patys, juos sukūrėme mes, priimdami ydingus sprendimus. Šiuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengiasi peržiūrėti būsto politiką. Neabejotinai – tai taps socialinės integracijos testu.

Norint mažinti socialinę atskirtį, būtina atsisakyti socialinio būsto koncentracijos. Tvariausias sprendimas – socialinio būsto fondo plėtra įsigyjant atskirus butus skirtingose miesto vietose. Kai kurios savivaldybės jau taiko decentralizuotos plėtros priemones, kurios rodo pirmuosius teigiamus rezultatus.

Ne mažiau svarbi ir gyvenimo sąlygos, pastatų kokybė ir aplinka. Kriminologams gerai žinoma sudaužytų langų teorija, teigianti, jog apleista fizinė aplinka ir netvarka skatina elgesio normų ir saugumo nykimą. Kai apleisti pastatai ir aplinka signalizuoja, kad niekam nerūpi, žmonės ima elgtis atitinkamai.

Todėl pirmiausia būtina „pakeisti sudaužytus langus“ – sutvarkyti aplinką, atnaujinti pastatus. Pastaroji priemonė, ne tik pagerintų gyvenimo sąlygas, bet ir sumažintų tokio būsto išlaikymo išlaidas.

Galiausiai, būtina „atverti langus“ naujoms galimybėms ir įgalinti žmones – plėsti ir stiprinti socialines paslaugas, integruoti jas į būsto politiką. Žmogui kreipiantis dėl socialinio būsto, turėtų būti pasiūlomos socialinės paslaugos. Apleisti bendrabučiai neturėtų būti nepatogių žmonių „sandėliais“, o signalas savivaldybėms ir socialinių paslaugų teikėjams veikti proaktyviai.

Kai būsto politika neapsiribos tik kvadratiniais metrais ir „pigesniais“ sprendimais, bet išsiplės iki siekio sukurti sąlygas integracijai, galėsime užtikrinti orų gyvenimą ir įgalinti žmones keisti gyvenimus.