Sakoma, kad skolas reikia gražinti iki Naujųjų, tačiau to pasiekti nepavyko daugiau nei 200 tūkst. Lietuvos gyventojų, kurių skolos perduotos antstoliams. Skolų sumos muša naujus rekordus, situacija tik blogėja. Antstolių rūmai ir skolų supirkimo įmonės dėl situacijos kaltina Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) 2024 m. įvestas paskatas skolininkams grįžti į darbo rinką. Ar kritika pagrįsta?
2024 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo „skolų atostogos“. Jomis gali pasinaudoti šešis mėnesius ir ilgiau nedirbę asmenys, turintys antstolių išieškomų skolų. Įsidarbinus, šių asmenų skolos pusę metų nėra išieškomos, taip skatinant skolininkus grįžti į darbo rinką, joje įsitvirtinti ir ieškoti pagalbos. Šios „atostogos“ (nors žmonės toli gražu ne atostogauja) nėra taikomos socialiai jautrių kreditorių skoloms (alimentams, skoloms dėl žalos ar maitintojo gyvybės atėmimo). Tų pačių metų liepos 1 d. taip pat sumažintos skolų išskaitos iš darbo užmokesčio, siekiant mažinti skolininkų finansinės atskirties riziką, skatinti juos grįžti į darbo rinką ir priartinti reguliavimą prie kitų ES šalių.
Skolų paradoksas
Šie pakeitimai buvo priimti, nes net 8 iš 10 Lietuvos skolininkų oficialiais duomenimis nedirba ir pajamų neturi. Tai reiškia, jog absoliuti dauguma visų skolų niekada nėra išieškomos. Nevyriausybinių organizacijų tyrimai ir grupinės diskusijos su socialiniais darbuotojais, Užimtumo tarnybos bei savivaldybių atvejo vadybininkais atskleidė, jog dirbti ir skolas grąžinti dažnai trukdo su skolomis susijusios psichologinės ir finansinės problemos.
Iki pakeitimų skolų turintis žmogus dirbdamas už minimalią algą pilnu etatu mėnesio gale po išskaitų gaudavo žemesnes pajamas nei skurdo rizikos riba, todėl dažnu atveju dirbti buvo neracionalu. Negana to, didelė skolų dalis susikaupusi regionuose, kur skolininkai dažniau susiduria su darbų trūkumu, o ir darbdaviai yra mažiau linkę samdyti asmenis su skolomis dėl didesnių administravo kaštų. Galiausiai, tyrimai rodo ir skolų psichologinę naštą – skolų turintys žmonės ženkliai dažniau patiria nerimą ir depresiją. Švedijoje, JK ir JAV atlikti tyrimai rodo, kad įsiskolinę asmenys yra labiau linkę nusižudyti nuo 2,5 iki 8 kartų.
Taip susidaro skolų paradoksas – kad gražintum skolas reikia dirbti, tačiau skolos gali tapti barjeru įsidarbinti. Lyg šiol Lietuvoje buvo bandytas tik „lazdos“ metodas, pvz., net po išskaitų sumažinimo esame bene vienintelė šalis Europoje leidžianti skolas išskaičiuoti iš minimalios algos (verta paminėti, jog kitose šalyse randame išlygų tam tikro tipo skoloms, pvz., administracinėms baudoms ar alimentams, bet dažniausiais atvejais minimali alga yra neliečiama). Lietuvoje nuo skolų apsaugotas tik minimalus vartojimo poreikių dydis, kuris 2026 m. yra 468 eurai – ženkliai mažesnė suma nei skurdo rizikos lygis (2026 m. prognozuojama nuo 786 eurų iki 799 eurų vienam asmeniui.)
Lazda ar morka?
„Lazdos“ teorija banaliai paprasta – didelė bausmė atgrasys žmones nuo skolų ir skatins jų turinčiuosius kuo greičiau skolas grąžinti. Tačiau šis požiūris suponuoja, kad skolos yra pasirinkimas. Faktai rodo ką kitą – didžioji dalis skolų yra ne už vartojimo ar būsto kreditus (t.y. pasirinkta skola), o valstybei – už nesumokėtus mokesčius, administracines baudas ir komunalinius mokesčius. Kitaip tariant, tai yra „skurdo skolos“, nes su jomis dažniau susiduria mažiau pasiturintys žmonės.
Turint omenyje, jog skolos per pastaruosius tris dešimtmečius bene kiekvienais metais mušė naujus rekordus ir dirbančių skolininkų dalis nuosekliai mažėjo, vien „lazdos“ akivaizdžiai neužtenka. Todėl atlikus užsienio gerųjų praktikų analizę, pasiūlyti alternatyvūs sprendimai, siekiant suteikti skolininkams paskatas grįžti į darbo rinką ir ten įsitvirtinti. Greta skolų atostogų ir išskaitų mažinimo taip pat padidinta skolininkui priklausančio paskutinio būsto, kuriame jis gyvena, apsauga nuo išieškojimo ir plečiamas skolų konsultantų tinklas. Įgyvendinus pastarąjį tikslą, socialinių paslaugų teikimo vietose atsiras apmokyti specialistai, kurie padės sužinoti, kam ir kiek yra skolingi, tarpininkaus su antstoliais, padės sudaryti skolų grąžinimo planus ir kitais būdais bandys pagelbėti žmonėms išsikrapštyti iš bejėgystės liūno.
„Morka“ raunama dar neišdygus
Nors analogiška „skolų atostogoms“ programa Jungtinėje Karalystėje stipriai atsipirko, Lietuvoje ji nuo pat įsigaliojimo buvo be atvangos kritikuojama. Antstoliai „konstatavo“, kad SADM iniciatyva grąžinti skolininkus į darbo rinką nesėkminga dar 2024 m. gruodžio 9 d., t.y. praėjus lygiai 8 dienoms nuo programos pradžios. Tuo metu „skolų atostogomis“ buvo pasinaudojęs vienas asmuo. Per pastaruosius metus Antstolių rūmų „Facebook“ paskyroje programa kritikuota kelias dešimtis kartų, o visuose didžiuosiuose šalies portaluose kartota, jog dėl visų problemų kaltas ministerijos inicijuotas „nuolaidžiavimas skolininkams“. Naujųjų metų išvakarėse į kritikų chorą įsijungė ir Lietuvos kredito valdymo įmonių asociacijos narės UAB „Legal balance“ vadovas Marius Šlepetis. Nors teksto argumentacija toli graži ne nauja, augant kritikų gretoms (jei iš tiesų siekiame atrasti efektyvių alternatyvių sprendimų skoloms), verta rimtai įvertinti susirūpinimą. Taigi, kokia ta kritika?
„Ar apie 400 žmonių iš 158 tūkst. nedirbančių skolininkų yra didelis pasiekimas?“
2026 m. sausio 8 d. duomenimis, skolų atostogomis pasinaudojo 497 asmenys. Marius bendro skolininkų skaičiaus kontekste klausia – ar čia daug, darydamas prielaidą, jog tai vis dėl to mažas pasiekimas. Tuo tarpu teksto antraštėje skelbiama, kad „rinkos balansas pažeistas“. Siekiant išvengti Šriodingerio dilemos, kritikams reiktų apsispręsti, ar „skolų atostogininkų“ yra tiek daug, kad sugriovė skolų išieškojimo sistemą ir rinkos balansą, ar tiek mažai, kad neatitiko programos lūkesčių?
O ar 497 asmenys yra daug, ar mažai, priklauso nuo požiūrio. Iš vienos pusės, tai yra lašas jūroje palyginus su 158 tūkst. nedirbančių skolininkų, todėl gal reiktų šnekėti apie programos praplėtimą, pvz., panaikinti ar bent sutrumpinti reikalavimą būti nedirbus bent šešis mėnesius (analogiškoje JK programoje „Breathing space“ (liet. „skolų atokvėpis“) vieninteliai reikalavimai laikinam skolų išieškojimo sustabdymui yra patiriamos finansinės arba psichologinės problemos). Užimtumo tarnybos duomenimis, šiuo metu programos kriterijus atitinka daugiau nei 4000 tūkst. skolininkų, neskaitant tų, kurie nėra registruoti bedarbiai. Be to, programai trūksta pozityvios žiniasklaidos. Programa gyvuoja tik metus, tad realu tikėtis, kad daugelis dar apie ją net nežino, o jei ir matė žiniasklaidoje, tai tikėtina – negatyvioje šviesoje.
Iš kitos pusės, į darbo rinką grįžę 500 asmenų, metus legaliai dirbantys už minimalią algą, mokesčių valstybei sumoka apie 2,5 mln. eurų. Pradėjus dirbti taip pat sumažėja valstybės socialinės išlaidos, tikėtina krenta ir sveikatos apsaugos sistemos išlaidos, tad reali neto nauda būtų arčiau 4 mln. eurų.
Lietuva nuolat kritikuojama už per mažą darbo rinkos aktyvavimo priemonių (ADRP) finansavimą. Kaip nemokama ADRP, „skolų atostogos“ itin atsiperka. O kritikuoti programą už tai, kad per metus neišsprendė tris dešimtmečius bujojančios skolų problemos, yra tas pats, kas pykti ant dar neįsišaknijusios morkos sėklos, kad neišsprendė bado pasaulyje.
„Skolų atostogų“ iniciatyvai smūgį sudavė ir Konstitucinis Teismas (KT).
KT nusprendė, jog „skolų atostogos“ iškėlė skolininkų interesus aukščiau už nepilnamečių vaikų interesus, todėl įstatymas bus koreguojamas siekiant sudaryti išlygą jautriausiems kreditoriams. Tai palies apie 2 proc. bylų. KT sprendimą, žinoma, reikia gerbti, tačiau laikas parodys, ar nuo to vaikams bus geriau. Tikėtina, jog atėmus galimybes jautrių kreditorių skolininkams grįžti į darbo rinką, jų skolos ir toliau nebus mokamos. Juolab, kad su „skolų atostogomis“ nėra ko prarasti, kadangi jomis gali pasinaudoti tik jau ilgai nedirbę, t.y. skolų nemokantys skolininkai. Todėl net jei po „atostogų“ rinkoje liktų tik 1 proc. programos dalyvių, tai vis tiek atsipirktų, didintų skolų ilgalaikį išieškojimą ir skolininkų šansus grįžti ir įsitvirtinti darbo rinkoje.
Čia Mariaus „argumentai“ prieš „skolų atostogas“ ir baigiasi. Apibendrinant – kritikuojamas neva mažas atostogomis pasinaudojusiųjų skaičius ir minimas KT sprendimas, paliečiantis 2 proc. bylų. Ar to užtenka deklaruoti, kad programa „iš esmės neveikia“? Toli gražu ne.
Dėl ko iš tiesų „skauda“ kritikams
Toliau Mariaus tekste pereinama prie to, kas iš tikro „skauda“ skolų supirkėjams – ogi išskaitų iš darbo užmokesčio sumažinimas. Rekvizitai.lt duomenimis Mariaus valdomos bendrovės „Legal Balance“ pelno marža nukrito net 9 procentiniais punktais – iki niekingų 18 proc. Esu girdėjęs ir iš Antstolių rūmų, kad neva prarasti „dešimtys milijonų“, nors oficialių duomenų ir pagrindimų tam niekur nemačiau. Įvertinkime Mariaus argumentus:
Su šia reforma „nuvažiavo“ ir ja buvo užmaskuotos visos kitos palengvintos sąlygos skolininkams nemokėti skolų ir pakankamai patogiai gyventi, nepaisant nevykdomų įsipareigojimų
Niekas maskuota nebuvo, derybos dėl išskaitų ir „skolų atostogų“ truko net tris Seimo sesijas (t.y. apie 1,5 metų), viskas buvo daroma viešai, garsiai, konsultuojantis ir ieškant kompromisų su visomis suinteresuotomis grupėmis. Pirmasis teiktas pasiūlymas buvo tolygus kitų ES šalių reguliavimui – visiškai neišieškoti skolų iš minimalių algų. Šiuo metu Civiliniame proceso kodekse įtvirtintas 10 proc. išskaitos dydis yra kompromiso liudininkas.
Taip pat sunku suprasti, ką reiškia „pakankamai patogiai gyventi“. Iki 2024 m. pakeitimų, iš minimalios mėnesinės algos, turint daugiau negu vieną bylą buvo galima išieškoti 30 proc., arba 50 proc., jei bylos yra dėl jautrių kreditorių. Tais metais minimali alga „į rankas“ buvo 709 eurai. Tai reiškia, jog turint dvi „paprastas“ bylas (pvz., du važiavimai autobusu be bilietėlio) teoriškai mėnesio gale žmogui galėdavo likti tik 496,3 euro. Skurdo rizikos riba vienam asmeniui tais metais buvo 616 eurų. SADM pakeitimai sumažino antstolio išskaitomą dalį iš minimalios algos iki 10 proc., nepaisant bylų kiekio. Nuo to laiko skolininkui likdavo 638,1 euro per mėnesį. Tad jei Marius sakydamas „patogiai gyventi“ turi omeny „negyventi skurde dirbant pilnu etatu“, tai taip, kritiką priimu. Asmeniškai manau, kad darbe skurstantys asmenys yra didesnė problema, nei iki 18 proc. nukritusi Mariaus valdomos įmonės pelno marža.
Antstolių rūmų duomenys rodo, kad bendra Lietuvos gyventojų pradelstų skolų suma per pastaruosius metus išaugo 92 mln. eurų ir rugsėjo pabaigoje siekė 3,66 mlrd. eurų.
Kad bendra skolų suma auga, stebinti neturėtų, nes auga ekonomika. Nors skolų išieškotojai dėl „naujo rekordo“ mėgsta badyti pirštais į SADM, dažnai praleidžiama, jog 2025 m. naujų skolų bylų užvesta apie 30 proc. mažiau nei 2024 m. Tai reiškia, jog didelė dalis skolos sumos prieaugio yra iš jau egzistavusių skolų. Tokios skolos auga dėl palūkanų ir dėl antstolių veiklos – pastarųjų administraciniai kaštai ir atlygis mažą skolą gali išauginti daugiau nei 700 proc. (STRATA, 2023).
„Nepaisant beveik metus taikomų „skolų atostogų“ legaliai įsidarbinusiems skolininkams, bendras pastarųjų skaičius ne didėja, o netgi sumažėjo beveik 2 proc.“
Į šį argumentą jau atsakiau aukščiau. Pridėčiau, jog nėra žinomas „kontrafaktas“ – t.y. kaip būtų, jei SADM pakeitimų nebūtų. Galimai dirbančiųjų skolininkų būtų sumažėję dar labiau. Negana to, realiam pokyčio poveikiui paprasčiausiai reikia daugiau laiko. Todėl įstatymo numatytas ex post poveikio vertinimo laikotarpis yra 4 metai.
„Sulėtinami skolų išieškojimo procesai reiškia, kad skolos auga greičiau nei yra padengiamos, o dėl išsitęsusio grąžinimo laikotarpio skolininkai sumoka daugiau dėl skaičiuojamų sutartinių ir/ar procesinių palūkanų.“
Deja, skolos ir iki 2024 m. pakeitimų augo greičiau nei jų išieškojimas. Antstolių rūmų duomenimis, bendra naujų skolų, dėl kurių kreditoriai 2023 m. kreipėsi į antstolius, vertė siekė 600 mln. eurų, tuo tarpu išieškota suma tais metais išaugo tik 56 mln. – virš 10 kartų mažiau. Tiesa, kad ilgiau laikoma skola brangsta, dėl to vertėtų peržiūrėti antstolių įkainius. Bet pasirinkimas šiuo atveju nėra tarp trumpiau arba ilgiau grąžinamų skolų, o tarp ilgiau arba išvis niekada negražinamų skolų.
„Šiuo įstatymo pakeitimu negali būti sprendžiamos nedarbo problemos, kadangi tai turi tiesioginę neigiamą įtaką kitai prievolės šaliai – privačiam kreditoriui.“
Nedarbo problemos sprendimas yra vienintelis būdas, kaip galime ilgainiui spręsti skolų problemą Lietuvoje. Tai yra naudinga ir skolininkams, ir kreditoriams. Taip pat svarbu pabrėžti, jog didžiausi šalies kreditoriai vis dėl to yra ne privatūs skolų supirkimo verslai, o valstybinės institucijos („Sodra“ ir VMI) – pastarosioms ilgainiui gražinamos skolos yra geriau nei papildomi kaštai išlaikyti iš darbo rinkos iškritusius skolininkus.
Mariaus tekstas užbaigiamas kviečiant grąžinti balansą tarp kreditorių, skolų valdytojų ir skolininkų interesų. Balanso reikia, bet yra klaidinga ignoruoti istorinį interesų disbalansą. Jei ankščiau balanso nebuvo, jo atkūrimas stipresniajai pusei visada jausis kaip praradimas.
1