Ramadano metu Lietuvos musulmonų bendruomenė Iftar vakarienei pakvietė skirtingų religinių tradicijų atstovus į bendrą susitikimą ir dialogą. Susitikimas vyko krikščioniškosios tradicijos pasninko laikotarpiu ir tapo pavyzdžiu, kad skirtingos religinės bendruomenės Lietuvoje gali ne tik egzistuoti greta, bet ir sąmoningai kurti tarpusavio santykį.
Praeitą penktadienį prie Kauno mečetės durų įvyko kažkas, kas šį santykį apvertė aukštyn kojomis. Įvyko radikaliausias islamofobinis išpuolis nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Tai, kaip į jį sureagavo valstybė (arba nesureagavo), kelia ne mažiau klausimų. Svarbiau tai, kaip šis įvykis buvo apibrėžtas politiniame diskurse ir kokią problemą valstybės institucijos nusprendė jame matyti.
Vidaus reikalų ministras Martynas Katelynas įvykį susiejo su visuomenėje augančia įtampa dėl migracijos ir kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą dėl galimų rizikų įvertinimo.[1] Krašto apsaugos ministro Roberto Kauno reakcija, nors ir kitokiais žodžiais, iš esmės judėjo ta pačia kryptimi: jis kalbėjo apie abipusę pagarbą, migracijos ir integracijos problematiką, vietos bendruomenių nepasitenkinimą, o patį baikerių protestą pavadino „aštriu, bet taikiu“.[2] Skirtingi žodžiai, ta pati logika: abu ministrai gana greitai atsitraukė nuo konkretaus veiksmo ir persikėlė į platesnį pasakojimą apie migraciją, integraciją ir abipusę atsakomybę. Tai nėra vien kalbos pasirinkimas. Tai analizuojamos problemos objekto pakeitimas: vietoje klausimo, kas konkrečiai įvyko, atsiranda klausimas, kodėl visuomenėje apskritai kaupiasi įtampa.
Kas konkrečiai įvyko ir kodėl tai reikšminga?
Radikalių pažiūrų grupuotės yra linkusios inicijuoti viešus neapykantos kurstymo veiksmus. Tokių veiksmų taikiniais gali tapti tiek religinės bendruomenės, tiek tautinės mažumos, tiek LGBTQIA+ bendruomenių nariai. Šiuo metu matome vis daugiau tokių atvejų ir incidentų Lietuvoje – nuo eitynių „Už lietuvišką Lietuvą“ iki aktyvių fizinių provokacijų. Valstybės saugumo departamento 2026 metų Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvoje fiksuojama įvairių radikalių grupių veikla, kuri tampa ir masalu priešiškų valstybių įsikišimui. „Priešiškų valstybių žvalgybos tarnybos dešiniuosius ekstremistus vertina kaip potencialius jų organizuojamų operacijų vykdytojus: Rusijos GRU bandė įtraukti Europos valstybėse gyvenančius dešiniuosius ekstremistus į jos organizuojamas operacijas.“[3]
Net jeigu skirtingos visuomenės grupės praktikoje taikiai sugyvena, radikalių grupuočių veiksmai gali paskatinti dirbtinį konflikto kūrimą ir priešo konstravimą viešame diskurse. Pastebima, kad tokių veiksmų rezultatas yra didėjanti neapykanta ir visuomenės susiskaldymas.
Įvykio reikšmingumą atskleidžia ir konkretūs įvykio aspektai. Pirma, fizinis radikalios grupuotės artumas prie religinės bendruomenės apeigų vietos. Antra, triukšmo kėlimas ir aktyvus religinių apeigų trukdymas konkrečiais veiksmais. Trečia, sąmoningai parinkti fiziniai simboliai, stengiantis atkreipti dėmesį ir provokuoti reakcijas. Paskutinis ir svarbiausias aspektas yra netolygi valdančiosios daugumos pozicija bei pavėluoti teisėsaugos institucijų veiksmai siekiant užkardyti neapykantos kurstymą.
Pasekmės bus ilgalaikės. Nuo nesaugumo jausmo, kurį šiuo metu jaučia šios religinės bendruomenės atstovai[4] iki aršių diskusijų viešoje erdvėje, kurios skatina neigiamas nuostatas šios religinės bendruomenės atžvilgiu. Svarbu prisiminti, kad neapykantos kurstymas yra įtrauktas į Baudžiamąjį kodeksą o Lietuvos Respublikos Konstitucija aiškiai teigia, kad kiekvienas žmogus turi teisę privačiai ar viešai išpažinti bet kurią religiją, atlikinėti religines apeigas ir praktikuoti tikėjimą.
Teisėsaugos reakcija neturėtų apsiriboti ikiteisminiu tyrimu, kuris jau pradėtas pagal LR Baudžiamojo kodekso 170 ir 171 straipsnius. Būtina vertinti galimą tokių veiksmų pasikartojimo riziką ir užtikrinti, kad LR Konstitucijoje įtvirtinta teisė atlikti religines apeigas būtų ginama. Teisėsaugai dirbant savo darbą visuomenei svarbu išlikti susitelkusiai ir nesileisti į provokacijas, kurių rezultatas dažniausiai yra priešiškoms jėgoms naudingas dirbtinis neramumų kėlimas ir visuomenės skaldymas.
Kokį kontekstą atskleidžia ši situacija?
Tai nebuvo dviejų lygiaverčių pusių konfliktas, o veikėjo ir objekto santykis: viena grupė užpuolė, kita – nukentėjo. Tai nereiškia, kad religinės bendruomenės negalima kritikuoti ar diskutuoti apie migraciją. Bet sutapatinus konkretaus išpuolio analizę su bendra migracijos diskusija, dingsta pati priežastis: kas veikė, kas reagavo.
Šis mechanizmas – kai kaltininką pakeičia „kontekstas“ – nenaujas: jis dalis ilgesnio migracijos grėsmės naratyvo (žr. „Baimės politika Vilniuje“), įsitvirtinusio politikoje dar prieš šį incidentą. Kai kontekstas nuolat pridengia veiksmą, tai – ne atsitiktinumas, o įprotis: bet koks incidentas iš anksto pristatomas kaip „augančios įtampos“ įrodymas, nesvarbu, kokie faktai. Tai saugumizacijos ciklas: pirma sukuriamas grėsmės naratyvas, paskui įvyksta konfliktas, jis pristatomas kaip to naratyvo patvirtinimas – ir tampa argumentu griežtesnei saugumo politikai.
Tai ne vien Lietuvos reikalas. Tradicinės, net kairiosios partijos vis dažniau perima kraštutinės dešinės retoriką, tikėdamosi susigrąžinti rinkėjus – kaip Švedijoje, kur kraštutiniai dešinieji prarado balsus dėl tradicinių politinių partijų (tokių kaip pvz..: sociademokratų) pasirinktos antiimigracinės retorikos. Lietuvoje tą patį rodo faktas, kad skirtingoms stovykloms priklausantys vidaus reikalų ir krašto apsaugos ministrai dėl vieno išpuolio prabyla ta pačia migracijos grėsmės kalba. Tai ne vieno politiko pasirinkimas, o ženklas, kad šis naratyvas jau tapo ir tradicinių partijų kalbos dalimi.
Šios konkrečios, prie mečetės ant motociklų atvykusios radikalizuotos grupės nereikėtų tapatinti su „lietuviais“ ar „Lietuvos visuomene“ – tai toks pat klaidingas apibendrinimas, kaip musulmonų tapatinimas su migracijos problema. Svarbu ne deklaruojama motyvacija, o realus poveikis: galima kalbėti nacionalinių interesų vardu ir tuo pat metu jiems kenkti. Jei veiksmai didina poliarizaciją, kenkia Lietuvos įvaizdžiui ir duoda ginklą priešiškiems veikėjams. Kaip minėta Valstybės saugumo departamento ataskaitoje, priešiškos valstybės gali verbuoti radikalias grupuotes savo interesams.
Tai liečia ir tarptautinį saugumą: sąjungininkų, tarp jų – Turkijos, pasitikėjimas priklauso ir nuo to, ar valstybė sugeba užtikrinti religijos laisvę ir kartu adekvačiai reaguoti į radikalizaciją, nepaverčiant vidinio konflikto papildomu nepasitikėjimo šaltiniu.
Problema yra ne pati įtampa, o tai, kaip ją apibrėžiame. Diskusija turi prasidėti nuo atskyrimo: kas yra faktas, o kas – interpretacija; ar institucijos kalba apie konkretų veiksmą, ar apie iš anksto pasirinktą grėsmės naratyvą. Kai provokacija tampa įrodymu apie „augančią įtampą dėl migracijos“, kuriamas ne paaiškinimas, o naujas politinis rėmas.
Prieš kelis mėnesius musulmonų bendruomenė kvietė į dialogą; dabar marginalizuota grupė pasirinko kelią, kuris pažeidžia religijos laisvę ir kenkia Lietuvos interesams. Tai rimta savaime. Dar rimtesnis klausimas: ar valstybė reagavo į konkretų veiksmą, ar tik pakartojo jau paruoštą baimės naratyvą, kuris, kaip ir kitur Europoje, seniai nebe vien kraštutinės dešinės nuosavybė. Jei – antra, klausimas nebėra, kas įvyko prie Kauno mečetės, o ar valstybė apskritai geba tiksliai įvardyti, su kuo susiduria.
Diversity Development Group yra nevyriausybinė organizacija, dirbanti įtraukties ir integracijos srityje.
[1]„Katelynas: įvykiai prie Kauno mečetės rodo augančią įtampą, situaciją turėtų vertinti VSD,” LRT, 2026 09 14, https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/3052490/katelynas-ivykiai-prie-kauno-mecetes-rodo-augancia-itampa-situacija-turetu-vertinti-vsd?srsltid=AfmBOoqoDZ5iKVTwBvwl-OltbH3iTWbNRb2nxeEI6zzjWDNjPukr48iI
[2] Robertas Kaunas, Facebook, 2026 09 12, https://www.facebook.com/share/p/19TTPaGnjD/?mibextid=wwXIfr
[3] Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos Republikos valstybės saugumo departamentas, 2026 metų grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas (Vilnius, 2026), p. 85, 88.
[4] „Muftijus prašo valdžios užtikrinti Kauno musulmonų saugumą,” LRT, 2026 09 14, www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/3052067/muftijus-praso-valdzios-uztikrinti-kauno-musulmonu-sauguma?srsltid=AU7gw4W9xVkjhdG-tcZPe5VvhBPTzMbLZs9EXSw9A0nWHYRwzP9cQklL
