Ar valstybė gali reikalauti nutraukti teisėtai sudarytą santuoką vien todėl, kad vienas iš sutuoktinių siekia teisinio savo lytinės tapatybės pripažinimo? Ar konstitucinė santuokos instituto apsauga gali būti pagrindas riboti konkrečios šeimos teisę išsaugoti jau egzistuojančius šeimos santykius?
Šie klausimai nėra vien teoriniai. Atstovavimo translyčiams asmenims bylose praktika atskleidžia ne vieną sisteminę teisinio lytinės tapatybės pripažinimo problemą Lietuvoje. Viena jų – susituokusiam asmeniui taikomas reikalavimas nutraukti santuoką, siekiant pakeisti civilinės būklės aktų įrašus apie lytį. Ši problema pasiekė Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis teismas) individualaus konstitucinio skundo pagrindu, kurį pareiškėjos vardu parengė ir pateikė šio straipsnio autorė, advokatė, atstovavusi Pareiškėjai ir žemesnių instancijų teismuose. Taip pat siekiant apginti Pareiškėjos teises, buvo parengtas skundas ir į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Pareiškimo priimtinumo klausimas Strasbūro teisme šiuo metu dar nėra išspręstas.
Taigi, 2026 m. spalio 21 d. Konstitucinis Teismas sprendimu Nr. KT77-A-S72/2026 priėmė nagrinėti individualų konstitucinį skundą dėl Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.27 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nesusituokimo kriterijaus atitikties Konstitucijai. Pareiškėja prašo įvertinti, ar ši įstatymo nuostata gali būti taikoma taip, kad susituokusiam translyčiam asmeniui būtų visiškai užkirstas kelias į teisinį lytinės tapatybės pripažinimą, kol jis nenutraukia galiojančios santuokos.
Šio skundo priėmimas sudaro prielaidas, kad Konstitucinis Teismas vertins iš esmės klausimą – ar valstybė, saugodama santuokos institutą, gali reikalauti suardyti konkrečią šeimą, kurios nariai nori likti kartu?
Kai teisė į tapatybės pripažinimą priklauso nuo šeiminės padėties
Kaip žinia, Lietuvoje teisinio lytinės tapatybės pripažinimo sąlygos ir tvarka iki šiol nėra išsamiai reglamentuotos įstatymu. CK 2.27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nesusituokęs pilnametis asmuo turi teisę medicininiu būdu pakeisti savo lytį, jeigu tai mediciniškai įmanoma. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymai, tačiau specialusis įstatymas taip ir nebuvo priimtas.
Ši aplinkybė turėjo reikšmingų pasekmių translyčių asmenų teisių apsaugai. Nesant aiškaus įstatyminio reguliavimo, teisinio lytinės tapatybės pripažinimo galimybės Lietuvoje buvo plėtojamos teismų praktikoje, atsižvelgiant ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją. Ilgainiui pripažinta, kad civilinės būklės aktų įrašų apie lytį pakeitimas negali būti besąlygiškai siejamas su chirurginėmis intervencijomis. Teismų praktikoje taip pat sudarytos galimybės teisiškai pripažinti nepilnamečių translyčių asmenų lytinę tapatybę ir atitinkamai pakeisti jų civilinės būklės aktų įrašus. Taigi teisinio lytinės tapatybės pripažinimo galimybės buvo nuosekliai plečiamos, tačiau susituokusių translyčių asmenų padėtis išliko neišspręsta.
Svarbu pabrėžti ir tai, kad įstatyme tiesiogiai kalbama apie medicininį lyties pakeitimą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėja siekė ne medicininės intervencijos, o teisinio savo lytinės tapatybės pripažinimo, pakeičiant atitinkamus civilinės būklės aktų duomenis. Nepaisant šio skirtumo, nacionaliniai teismai nesusituokimo kriterijų pritaikė ir teisiniam lytinės tapatybės pripažinimui.
Dėl to susiklostė situacija, kai asmens šeiminė padėtis tapo savarankiška ir lemiama kliūtimi įgyvendinti asmens teisę į lytinę tapatybę. Šios bylos aplinkybės aiškiai nulemia tokio reguliavimo pasekmes. Pareiškėja yra translytė moteris, kurios moteriškoji tapatybė valstybės jau iš dalies pripažinta: pakeisti jos vardas, pavardė ir dalis civilinės būklės aktų duomenų. Tačiau gimimo įraše ir asmens kode išliko vyriškosios lyties žymuo. Pareiškėja yra teisėtai sudariusi santuoką. Ji ir jos sutuoktinė nenori jos nutraukti, šeimoje auga nepilnamečiai vaikai.
Civilinės metrikacijos įstaiga atsisakė pakeisti lyties įrašą. Vėliau pareiškėjos reikalavimą atmetė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti kasacinį skundą.
Taigi valstybė iš dalies pripažįstanti asmens lytinę tapatybę, atsisako ją pripažinti visa apimtimi tol, kol asmuo nepakeičia kito savo teisinio statuso – nenutraukia santuokos. Kyla klausimas, ar toks reikalavimas iš tiesų būtinas siekiant apsaugoti konstitucines vertybes? Ir kieno teises jis apsaugo, jeigu abu sutuoktiniai nori išsaugoti šeimą?
Vienos teisės įgyvendinimas neturėtų reikalauti atsisakyti kitos
Konstituciniame skunde keliamos žmogaus orumo, privataus gyvenimo apsaugos, lygiateisiškumo ir asmens autonomijos problema.
Žmogaus orumas suponuoja, kad asmuo turi būti gerbiamas kaip savarankiškas teisių subjektas, galintis priimti esminius sprendimus dėl savo gyvenimo. Lytinė tapatybė yra viena iš asmens tapatybės sudedamųjų dalių, o jos teisinis pripažinimas tiesiogiai susijęs su galimybe gyventi pagal savo tapatybę ir būti taip atpažįstamam valstybės institucijų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai iš esmės yra siūlomas pasirinkimas tarp dviejų konstituciškai saugomų interesų: siekti visiško savo lytinės tapatybės teisinio pripažinimo arba išsaugoti teisėtai sudarytą santuoką.
Tačiau kodėl vienos teisės įgyvendinimas turėtų būti siejamas su pareiga atsisakyti kitos? Juo labiau tada, kai toks atsisakymas paveiktų ne vien patį asmenį, bet ir jo sutuoktinę bei vaikus. Šis pasirinkimas turi ir praktinių pasekmių. Kai žmogaus išvaizda, vardas ir pavardė atitinka jo lytinę tapatybę, tačiau oficialiuose dokumentuose išlieka kitoks lyties žymuo, atsiranda nuolatinė rizika, kad informacija apie asmens translytiškumą bus atskleista tretiesiems asmenims.
Toks atskleidimas gali įvykti įprastose gyvenimo situacijose – pateikiant asmens dokumentus, naudojantis paslaugomis, tvarkant administracinius ar kitus teisinius reikalus. Asmuo ne visuomet gali kontroliuoti, kam ir kokiomis aplinkybėmis tampa žinoma jo privataus gyvenimo informacija. Todėl teisinis lytinės tapatybės pripažinimas nėra vien civilinės metrikacijos procedūra. Tai ir klausimas, ar valstybė sudaro sąlygas asmeniui apsaugoti savo privatų gyvenimą.
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje lytinės tapatybės teisinis pripažinimas siejamas su Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta teise į privataus gyvenimo gerbimą. Tačiau nagrinėjama byla kelia papildomą klausimą: ar valstybė gali susieti šios teisės įgyvendinimą su reikalavimu pakeisti šeiminį statusą, kai tokio pakeitimo nenori nė vienas iš sutuoktinių?
Ne mažiau svarbus ir lygiateisiškumo aspektas. Nesusituokęs translytis asmuo gali siekti teisinio lytinės tapatybės pripažinimo, o susituokusiam asmeniui vien santuokos faktas tampa kliūtimi. Šis skirtumas nėra susijęs su asmens lytinės tapatybės turiniu ar jos pripažinimo poreikiu. Be to, nepalankios pasekmės atsiranda dėl dviejų aplinkybių sąveikos – asmens translytiškumo ir santuokinio statuso. Susituokęs asmuo, kurio oficialūs lyties duomenys atitinka jo tapatybę, su analogišku pasirinkimu nesusiduria.
Todėl vertinant tokį reguliavimą nepakanka konstatuoti, kad įstatyme įtvirtintas nesusituokimo kriterijus taikomas visiems vienodai. Būtina vertinti, kokiai asmenų grupei ir kokias konkrečias pasekmes jis sukelia.
Ar saugant santuokos institutą galima reikalauti nutraukti santuoką?
Vienas svarbiausias šios bylos konstitucinis klausimas susijęs su Konstitucijos 38 straipsniu. Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Tačiau to paties straipsnio 1 ir 2 dalyse šeima pripažįstama visuomenės ir valstybės pagrindu, o valstybei nustatyta pareiga ją saugoti ir globoti. Konstitucijos 38 straipsnio 5 dalyje taip pat įtvirtintas sutuoktinių lygiateisiškumas šeimoje. Šios nuostatos negali būti aiškinamos atskirai viena nuo kitos.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja nesiekia sudaryti naujos santuokos, ji siekia išsaugoti jau teisėtai sudarytą ir galiojančią santuoką. Jos sutuoktinė taip pat nori išsaugoti šeimos santykius. Taigi būtina atskirti santuokos sudarymo sąlygas nuo klausimo, kokias teisines pasekmes jau sudarytai santuokai turėtų sukelti vėlesnis vieno iš sutuoktinių lytinės tapatybės teisinis pripažinimas. Tai nėra tapačios situacijos.
Konstitucijos nuostata, apibrėžianti santuokos sudarymą, neatsako į klausimą, ar valstybė gali reikalauti nutraukti anksčiau teisėtai sudarytą santuoką. Tam reikalingas savarankiškas konstitucinis pagrindimas, įvertinant ne tik santuokos instituto apsaugą, bet ir jau egzistuojančios šeimos teises. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad santuokos nutraukimas nebūtų vien formalus civilinės būklės įrašo pakeitimas. Jis pakeistų abiejų sutuoktinių teisinį statusą ir galėtų paveikti šeimos teisinius bei turtinius santykius. Šeimoje augančių nepilnamečių vaikų interesai taip pat negali būti laikomi nereikšmingais vien todėl, kad teisinio lytinės tapatybės pripažinimo tiesiogiai siekia vienas iš tėvų.
Dar daugiau – lytinės tapatybės teisinis pripažinimas nėra įstatyme numatytas atskiras santuokos nutraukimo pagrindas. Vadinasi, valstybė ne tik nesudaro galimybės išsaugoti santuokos, bet ir faktiškai perkelia pačiam asmeniui pareigą inicijuoti jos nutraukimą, nors tokio sprendimo neatitinka nei jo, nei sutuoktinės valia. Jeigu valstybė pripažįsta pareigą saugoti šeimą, kaip galima pagrįsti reikalavimą nutraukti konkrečią santuoką vien tam, kad vienam iš jos narių būtų pripažinta jo lytinė tapatybė? Ir kokiu pagrindu galima inicijuoti tokį santuokos nutraukimo procesą?
Manytina, kad santuokos instituto apsauga neturėtų būti suprantama taip, kad abstrakti jo samprata automatiškai nusveria konkrečių šeimos narių teises. Konstitucinių vertybių derinimas reikalauja įvertinti, kokio tikslo siekiama, kokios teisės ribojamos ir ar pasirinktas ribojimas yra būtinas. Šioje byloje nesusituokimo kriterijus buvo pritaikytas kaip absoliuti kliūtis. Nebuvo galimybės individualiai įvertinti abiejų sutuoktinių valios, jų šeimos santykių, vaikų interesų ar kitų reikšmingų aplinkybių.
Todėl konstitucinio proporcingumo požiūriu svarbu atsakyti, ar toks besąlygiškas ribojimas iš tiesų yra būtinas ir ar santuokos instituto apsaugos negalima užtikrinti mažiau asmens teises varžančiomis priemonėmis.
Kur baigiasi teisės spragos užpildymas ir prasideda konstitucinių teisių ribojimas?
Ši byla reikšminga ir kitu aspektu – ji kelia klausimą dėl teismų vaidmens tais atvejais, kai įstatymų leidėjas nėra sukūręs išsamaus teisinio reguliavimo. Konstitucinis Teismas prieš metus, t.y. 2025 m. rugsėjo 16 d. sprendime Nr. KT45-S36/2025 yra pasisakęs dėl teisinio lyties pakeitimo reguliavimo spragos ir teismų galimybės ją užpildyti nagrinėjant individualias bylas. Tačiau galimybė užpildyti teisės spragą yra ribota, t.y. kiekvienu atveju turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra tokio teisės taikymo konstitucinės ribos.
Nagrinėjamo individualaus konstitucinio skundo dalykas nėra įstatymų leidėjo neveikimas ar reikalavimas priimti specialųjį įstatymą. Pareiškėja ginčija konkrečią galiojančią teisės normą – CK 2.27 straipsnio 1 dalį – tiek, kiek joje įtvirtintas nesusituokimo kriterijus, pritaikytas teisiniam lytinės tapatybės pripažinimui, užkerta kelią pakeisti lyties įrašus nenutraukiant santuokos.
Pareiškėjos byloje teismai pripažino santuokos faktą pakankamu pagrindu atsisakyti pakeisti lyties įrašą. Taigi klausimas nėra vien teorinis ginčas dėl galimų CK 2.27 straipsnio aiškinimo variantų. Šios normos taikymas sukėlė konkrečias teisines pasekmes pareiškėjai ir jos šeimai. Teisinės valstybės principas reikalauja, kad žmogaus teises ribojantis reguliavimas būtų aiškus, pagrįstas ir proporcingas. Kuo reikšmingesnis ribojimas, tuo svarbiau nustatyti, ar jis iš tiesų būtinas siekiamam konstituciškai teisėtam tikslui, ypač tada, kai ribojimas susijęs su žmogaus orumu, privataus gyvenimo apsauga, lygiateisiškumu ir šeimos santykiais vienu metu.
Ką turės įvertinti Konstitucinis Teismas?
2026 m. spalio 21 d. Konstitucinis Teismas priėmęs nagrinėti individualų konstitucinį skundą dėl CK 2.27 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 21 straipsnio 2 ir 3 dalims, 22 straipsnio 1 ir 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2, 3 ir 5 dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui, tikėtina pasisakys iš esmės dėl net kelių teisės normų konstitucinio vertinimo. Tikėtina, kad Konstitucinis teismas vertins, kaip turi būti derinamos asmens teisė į lytinės tapatybės teisinį pripažinimą, santuokos instituto apsauga ir valstybės pareiga saugoti jau egzistuojančią šeimą.
Galiausiai šis konstitucinis ginčas grąžina prie principinio klausimo: ar valstybės pareiga saugoti šeimą gali būti įgyvendinama reikalaujant ją nutraukti? Atsakymas svarbus ne tik translyčių asmenų teisių apsaugai. Jis parodys, kiek konstitucinė šeimos apsauga orientuota į realius žmonių santykius ir kiek – į formalias teisines kategorijas.
Autorė – advokatė dr. Diana Gumbrevičiūtė-Kuzminskienė (Advokatės D. Gumbrevičiūtės Profesinė Bendrija „Invoco“) be kitų vedamų bylų atstovaujanti translyčiams asmenims bylose dėl teisinio lytinės tapatybės pripažinimo ir konstitucinių teisių gynimo.
Šaltinis: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2026 m. spalio 21 d. sprendimas Nr. KT77-A-S72/2026 dėl prašymo Nr. 1A-55/2026 priėmimo.
