Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
Skaitinys

Kai šeimas skiria valstybių sienos

Pixabay.com (asociatyvi nuotrauka)

Akvilė Lukošė (Mišri Šeima) | 2015 05 19

Gegužės 15-oji – Tarptautinė šeimos diena. Šeima yra fundamentalus visuomenės vienetas, susidedantis iš dviejų ar daugiau asmenų, tačiau socialine, kultūrine, ir emocine prasme šeima yra nedaloma. Šeimą ir teisę į jos kūrimą, šeimos vientisumo išlaikymą saugo ir gina visuotinė žmogaus teisių deklaracija, taip pat nurodanti šeimos teisę būti saugoma visuomenės bei valstybės. Tais atvejais, kai šeimos vienetas peržengia politines valstybių ribas, įstatymų leidėjams tenka nelengva užduotis užtikrinti tarptautinių įstatymų, liečiančių šeimą, laikymąsi, kartu išsaugant valstybės sienų kontrolę.

„1. Moterys ir vyrai, sulaukę pilnametystės, turi teisę be jokių apribojimų dėl rasės, pilietybės ar religijos tuoktis ir kurti šeimą. Sudarydami santuoką, gyvendami susituokę ir nutraukdami santuoką jie turi lygias teises. 2. Santuoka sudaroma tik laisva būsimų sutuoktinių valia ir visišku abiejų sutarimu. 3. Šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės grupė, ir ji turi teisę būti visuomenės ir valstybės saugoma.“ Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 16 straipsnis

Tačiau teisiniame kontekste sąvoka „teisė į šeimos gyvenimą“, kaip apibrėžta humanitariniuose tekstuose, neegzistuoja. Teisė į šeimos vientisumą viso labo tėra terminas, nurodantis įstatymų rinkinį, kurie numato procedūras ir situacijas, susijusias su šeimos priėmimu į valstybės teritoriją, fiziniu jos buvimu šalyje ir šeimos nario pašalinimo iš valstybės teritorijos procedūromis. Šeimos vientisumo sąvoka nurodo valstybės diskretiškumo ribas, apibrėžiančias atvejus, kada šeimos bus išskirtos, o kada joms bus leista susijungti.

Šeimos apibrėžimo iššūkis

Pasaulyje nėra universalaus šeimos apibrėžimo ir tarptautiniai įstatymai įvardija ir pripažįsta įvairias šeimos formas. Vakaruose yra paplitęs branduolinės šeimos apibrėžimas, tuo tarpu kitose šalyse šeiminiai ryšiai yra platesni, grindžiami pareiga rūpintis senoliais ir tolimesniais giminaičiais. Šeimos apibrėžimas sparčiai kinta, ir vis daugiau šalių priima nesusituokusias šeimas, vienalytes šeimas, šeimas, kurių galva yra vaikai, besirūpinantys mažesniais broliais ir seserimis, jų tėvams žuvus kare ar mirus nuo tokių ligų kaip AIDS.

Teisę į šeimos vientisumą turi visi žmonės be išimties, tačiau teorija ir praktika smarkiai skiriasi. Pažymėtinos kelios žmonių grupės, kurios susiduria su specifinėmis problemomis, iškylančiomis siekiant sukurti šeimą ar išlaikyti jos vientisumą.

Šalies piliečiai

Teisė sukurti šeimą nėra apribota tik tarp vienos šalies piliečių. Tačiau skirtingas pilietybes turintys sutuoktiniai, gyvenantys ar planuojantys gyventi vieno iš sutuoktinių gimtojoje ES šalyje, dažnai susiduria su įvairiais apribojimais ar kliūtimis, kurios itin apsunkina ir uždelsia šeimos susijungimą. ES šalyse šeimos migraciją reglamentuoja ES direktyva 2003/86/EC, kuri nurodo, kad kiekviena ES šalis turi teisę pati nuspręsti, kokiu būdu ji savo piliečiams užtikrins teisę į šeimos susijungimą. Pastaraisiais metais yra pastebimas įstatymų, reglamentuojančių šeimos susijungimą, griežtinimas. Yra keliamos įvairios sąlygos ir reikalavimai ne tik šalyje esančiam šeimos nariui (amžius, pajamos, dažnai didesnės nei minimali šalies alga, darbo sutartis, galiojanti mažiausiai metus nuo paraiškos pateikimo datos, ir pan.), bet ir atvykstančiam sutuoktiniui (kalbos mokėjimas kaip reikalavimas gauti vizą ir leidimą gyventi šeimų susijungimo pagrindu). Lietuvoje yra taikomas santaupų reikalavimas (±3300 eurų suaugusiam ir ±1700 eurų kiekvienam vaikui) bei reikalavimai gyvenamojo būsto dydžiui, priklausomai nuo žmonių skaičiaus.

Šiuo metu ES šalies piliečiai turi mažiau teisių į šeimos susijungimą savo gimtojoje šalyje nei turėdami migranto statusą kitoje ES šalyje. ES piliečių migrantų šeimos susijungimą reglamentuoja ES direktyva 2004/38/EC, paremta laisvo judėjimo ES teritorijoje principu. ES šalies piliečiams, gyvenantiems kitoje ES šalyje ir norintiems susijungti su šeima, yra netaikomi jokie pajamų, kalbos, gyvenamojo būsto reikalavimai, pakanka įrodyti vykdomas laisvo judėjimo teises. Nacionalinių šeimos migracinių įstatymų sugriežtinimas įtakojo trumpalaikės migracijos dėl santuokos reiškinio atsiradimą. Pavyzdžiui, Olandijoje norintys susituokti olandai dažnai keliasi į Belgiją ar į Vokietiją trumpam laikotarpiui ir ten, pasinaudoję ES direktyvos 2004/38/EC teikiamomis teisėmis, susijungia su šeimos nariais. Šeimos nariai, atvykę į sutuoktinio šalį, gali pasinaudoti Surinderio Singo (Surinder Singh) išimtimi, ir sutuoktinio valstybė privalės pritaikyti lankstesnius ES, o ne griežtesnius nacionalinius įstatymus, išduodama leidimą gyventi.

Migrantai

ES ribose migrantai turi išskirtinai geras sąlygas šeimos susijungimui pagal ES komisijos direktyvą 2004/38/EC, kurios buvo aptartos anksčiau. Taip pat yra išskiriami aukštos kvalifikacijos migrantai, kurių šeimos nariams leidžiama atvykti kartu su dirbančiu šeimos nariu, taip išvengiant bet kokių biurokratinių procedūrų. Tačiau verta paminėti, kad šeimos migrantai dažnai yra vertinami kaip „nepatogios klasės“ migrantai, palyginus su ekonomiškai aktyviais migrantais, ir yra neatsižvelgiama į šeimos migranto potencialų indėlį į valstybės ekonominį gyvenimą. Šeimos migrantų atranka yra vykdoma taip vadinamais integracijos egzaminais, kurie yra būtina sąlyga gauti nuolatinį leidimą gyventi šalyje, tačiau iš tikrųjų jie tėra papildomas barjeras šeimos vientisumui išlaikyti (kalbos ir konstitucijos egzaminas Lietuvoje, integracijos egzaminas Olandijoje yra vieni iš pavyzdžių). Tyrimai rodo, kad įvedus šiuos integracijos egzaminus, vidutinis išsilavinimo lygis tarp egzaminą išlaikiusių ir nuolatinio gyventojo statusą gavusių šeimos migrantų padidėjo, nes mažiau išsilavinę kandidatai egzamino neišlaikė arba net nebandė laikyti, tai greičiausiai neigiamai atsiliepė šeimos vientisumui. Priešingai nei įprasta manyti, šių integracijos egzaminų nauda šeimos migranto integracijai į visuomenę nepasitvirtino ir nebuvo įrodyta. Tačiau net ir nenustačius jokio teigiamo poveikio integracijai, šie egzaminai privalomi, todėl tai verčia abejoti tikrąja integracijos egzaminų motyvacija.

Pabėgėliai ir prieglobsčio ieškotojai

Pabėgėliams, pripažintiems pagal 1951 m. Konvenciją dėl pabėgėlių statuso, taikomi bene lanksčiausi šeimos susijungimo įstatymai. Pabėgėlio statusą turinčiojo šeimos susijungimas dažniausiai reiškia pabėgėlio statuso suteikimą kitiems šeimos nariams. Prieglobsčio šalis yra įpareigota sudaryti sąlygas šeimos susijungimui bent jau artimiausiems šeimos nariams, nes pabėgėlis dažnai negali grįžti į savo šalį ir susijungti su ten gyvenančia šeima. Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdyba yra nusprendusi, kad pagarba šeimos vientisumui yra „minimalus humaniškumo standartas“ ir kvietė šalis užtikrinti greitą šeimos susijungimo procesą. Tačiau Lietuvoje pabėgėlių laukia ilgas ir sudėtingas biurokratinis procesas, realybės neatitinkantys dokumentų pristatymo terminai, paprotinės santuokos statuso nepripažinimas ir neįmanomas brolių ir seserų susijungimas pagal dabartinius įstatymus. Džiugu, kad Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija kreipia visuomenės dėmesį į pabėgėlių Lietuvoje problemas bei rūpinasi, kad būtų išsaugotas pabėgėlių orumas ir užtikrinta teisė į šeimos susijungimą.

Asmenų, kurių prašymai neatitiko 1951 m. Pabėgėlių konvencijos keliamų reikalavimų, bet kuriems buvo nustatytas tarptautinės apsaugos būtinumas (pvz., pagal Konvenciją prieš kankinimą), žmogaus teisės, įskaitant teisę į šeimos vientisumą taip pat turi būti užtikrintos svečioje šalyje, nes jie, kaip ir pabėgėliai, negali grįžti į savo šalį ir susijungti su savo šeima.

Prieglobsčio ieškotojai dažnai yra klaidingai vadinami pabėgėliais. Prieglobsčio ieškotojai skelbiasi esantys pabėgėliai, tačiau dar nėra ištirta, ar jų prašymai atitinka 1951 m. Pabėgėlių konvencijos keliamus reikalavimus. Jų teisinis statusas dar nėra aiškus, taigi jų atveju yra itin sudėtinga nuspręsti, ar jiems priklauso teisė į šeimos susijungimą pagal pabėgėliams skirtas procedūras. Pabėgėlio statuso patvirtinimo proceso trukmė daugelyje valstybių yra nepakeliamo ilgumo, ypač tada, kai vaikai yra atskirti nuo tėvų. Vyrauja visuotinis susitarimas, kad, bent jau teoriškai, vaikai turi turėti teisę likti su tėvais, tačiau iki šiol nei viena valstybė nėra priėmusi įstatymų, užtikrinančių vaikų susijungimą su kitoje valstybėje prieglobsčio ieškančiais tėvais.

Fiktyvumo patikros, arba šeima kaip savaime nusikalstamas veiksmas

Nesvarbu, kuriai grupei – nacionalinei, migrantams ar pabėgėliams – priklauso norintys susijungti su šeima, sutuoktiniai labai dažnai susiduria su santuokos fiktyvumo patikromis. Net ir didžiausi nusikaltėliai turi teisę į nekaltumo prezumpciją, ir jie yra laikomi nekalti, kol jų kaltė yra įrodoma. Jie taip pat turi teisę į skaidrų, jų garbę ir orumą užtikrinantį teismo procesą ir adekvačią bausmę. Tačiau norinčios susijungti šeimos yra laikomos fiktyviomis, kol neįrodo savo šeimos tikrumo. Taip pat dažnai norinčiai susijungti šeimai yra puikiai pažįstami žeminantys pokalbiai su migracijos pareigūnais, kurie nesibodi klausinėti net ir intymiausių šeimos gyvenimo detalių, taip pažeisdami žmogaus teises į orumą ir šeimos privatumą. Neretai norinčios susijungti šeimos vien dėl sutuoktinio pilietybės sulaukia ir saugumo tarnybų dėmesio, kurį būtų galima traktuoti kaip diskriminaciją tautiniu pagrindu. Turint omenyje, kad ES šalyse vos 1-2% paraiškų šeimos susijungimui yra atmetama dėl nustatyto fiktyvumo, tokios „drakoniškos“ priemonės yra, švelniai tariant, neadekvačios. Tačiau pareigūnų elgesio jokie įstatymai nereglamentuoja, pokalbiai nėra įrašomi, taigi net ir šeimai pateikus skundą, orumo ir garbės įžeidimą yra sunku įrodyti. Be to, daug šeimų, išvargintos biurokratinio proceso, užuot gaišę laiką dar vienam biurokratiniam maratonui, įrodinėjant orumo ir garbės įžeidimą, nuryja šį nuoskaudos kartėlį ir rūpinasi naujo gyvenimo kartu pradžia.

Globalizacija pakeitė šeimos gyvenimo būdą, darbo ritmą, perbraižė migracijos žemėlapius. Migrantų daugėja, taigi įstatymų leidėjai vis dažniau susiduria su raginimu atsižvelgti į migrantų kasdienybę ir pripažinti jų teisę į šeimos vientisumą, priimti įstatymus, užtikrinančius skaidrų, sklandų ir adekvatų šeimos susijungimo procesą. Nepakankamai platus šeimos apibrėžimas, užkertantis kelią netradicinėms šeimoms susijungti, bei ribojamos šalies piliečių teisės į šeimos susijungimą, kurios dar labiau skatina emigraciją iš šalies, išlieka pagrindinėmis probleminėmis temomis. Taip pat būtina įvesti pareigūnų elgesį reglamentuojančius įstatymus, kurie užkirstų kelią pareigūnų savivalei bei piliečių garbės ir orumo įžeidimams imigracinio proceso metu.

Pasaulyje jau daug yra nuveikta šeimos labui: įteisintos tarprasinės, tarpreliginės ir tarptautinės šeimos, po truputį pripažįstamos nesusituokusios ir vienalytės šeimos, tačiau žmonijos dar laukia ilgas įstatymų leidybos kelias, kuris, galiausiai, įgalins Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos įgyvendinimą ir užtikrins VISŲ žmonių prigimtinę teisę į šeimą ir šeimos gyvenimą. Nepamirškime, kad šeima – ne tik pagrindinė visuomenės ląstelė, bet ir, kaip sakė Nobelio taikos premijos laureatas, ir žymus apartheido Pietų Afrikoje oponentas Desmondas Tutu (Desmond Tutu), gyvenimo dovana, kuri išties nusipelno didžiausios įmanomos pagarbos, „Tu nesirenki savo šeimos. Ji yra Dievo dovana Tau, kaip ir Tu esi Dievo dovana jiems“ (1986 m. rugsėjo 7d., Keiptaunas).

Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki