Lyčių studijų specialistė rumunė dr. Monica OBREJA teigia, kad kai nevyriausybinės organizacijos (NVO) nori kažką išgelbėti –visuomenei tai užtektinai geras argumentas, kad ji užsitikrintų viešą bendro pobūdžio palaikymą. Kaip NVO iš šešėlinių valstybių tapo institucijomis ir ką tai reiškia šiuolaikinėms visuomenėms – Daumantės Baranauskaitės interviu su Bukarešto universiteto lektore. Vertė – Rima Bertašavičiūtė.
Ką visuomenei reiškia NVO plėtra neoliberalioje sistemoje?
Pats bendriausias atsakymas toks: nevyriausybinės organizacijos visada funkcionavo kaip „šešėlinė valstybė“ (taip 9-uoju dešimtmečiu šį dalyką pavadino Jennifer Wolch) ar net „šešėlio valstybės šešėlis“ (taip Ruth Gilmore kalbėjo apie daugelį vietinių organizacijų JAV. Galiausiai toms organizacijoms reikėjo institucionalizuotis, kad ir toliau gautų finansavimą ir galėtų tęsti darbus, kuriuos pradėjo). Šešėliai turbūt turi daug laipsnių, priklausančių nuo vietinės istorijos ir konteksto, bet esmė – tas procesas, kai valstybė vis labiau meta šešėlį ant savęs pačios, mažindama viešąsias išlaidas ir todėl suteikdama vis mažiau paslaugų, o sykiu taip pat panaikindama privačiojo sektoriaus kontrolę ir kapitalo reguliavimą. Taigi tai, ką jau gana ilgai matome, yra vis didesnis valstybės silpnėjimas (arba, kaip sakytų, gerovės valstybės griūtis) ir dalinis jos funkcijų perdavimas ne pelno siekiančiam sektoriui.
Kaip dirbančius ir dirbančias NVO veikia kapitalizmas?
Nevyriausybinės organizacijos dažniau yra tokios kaip ir bet kokia darbovietė, kur vadovaujamasi tikslais, rodikliais ir efektyvumu. Jas struktūruoja hierarchija ir galios dinamika, nelygiavertis atlyginimo pasiskirstymas, ilgos darbo valandos ir pan. Nenuostabu, kad kapitalizmas perėmė kovą už laisvę ir teisingumą ir pavertė ją darbu.
Ar pakankamai žmonės žino apie NVO veiklą?
Matau, jog gan daug žmonių už gryną pinigą priima NVO kaip gelbstinčiąją industriją. Kartais man atrodo, jog tai galbūt yra iš praeities užsilikusi pagarba bažnyčiai ir / arba turtingųjų filantropijai. Suprantant, kad norint užsiimti tokiais dalykais, tu turi būti nesavanaudis šventasis ar pasiaukojantis pasiturintysis, – išimčių nėra, nebent tos garsiosios. Laura Agustín rašo apie gelbėjimo industriją – painią santykių, institucijų, projektų ir investicijų sistemą, daugybę pinigų, skirtų ištraukti sekso pramonės darbuotojus ir darbuotojas iš jų, reikia manyti, puolusio gyvenimo. Šios industrijos palikimas siekia dar tuos laikus, kuomet garbingoms buržua moteriškėms reikėdavo doro užsiėmimo – prieš sekso darbuotojų valią tiek tada, tiek dabar. Pradėjau galvoti apie tai, ką pavadinčiau sielvarto industrija, konkrečiai – NVO, ginančių ir padedančių žmonėms su negalia, kurie beveik niekada tokiuose procesuose nedalyvauja (nebent kaip gyvenimai, kuriems lemta amžinai likti tais, dėl kurių sielvartauja kiti, – nenumaldomo gailesčio objektais), kontekste. Apskritai manau, kad kai užimi poziciją, leidžiančią vertinti organizacijos vykdomą veiklą, tau kyla tokia staigi ir asmeninė, ir vieša reakcija, kada reikia perkelti atsakomybę, sustabdyti mąstymą ir ypač savikritiką, – užtenka, kad jie daro kažką, apie ką tu dar negirdėjai, o gal girdėjai, bet labai sunku suprasti, kai pradedi galvoti, ir t. t. Kad organizacija nori kažką išgelbėti – užtektinai geras argumentas, kad ji užsitikrintų viešą bendro pobūdžio palaikymą. Argumentas gana paprastas, bet ir toks neteisingas: jei NVO ekspertai nusprendžia, jog kažką reikia išgelbėti, tai žmonės, kuriuos reikia gelbėti, būtinai bus tie, kurie patys išsigelbėti niekaip negali. O duotuoju momentu jie ir negali, nes tam, kad prieitum prie ES fondų, reikia žinių ir įgūdžių – už to slypi visas „reikia žinoti, kaip“ mechanizmas, ir tie, kurie jį įvaldo, neturi jokio noro jį perleisti tiems, kuriuos siekia gelbėti, kadangi tai padarytų galą jų pačių profesijai. Čia iškart klasių kovos atgarsis. Vėlgi – čia nėra apibendrinimas, ne visos NVO taip veikia. Nors išgyventi be ES finansavimo vis sudėtingiau, taigi visi žaidžia tą patį žaidimą. Pavyzdžiui, Rumunijai įstojus į ES daugybė NVO išmirė, mat pasikeitė finansavimo schema, reikėjo įdėti daug pastangų, kad gautum bent kiek atgal, o jei neturi kapitalo, kurį investuotum, tau galas. Verslas – kaip visada.
Ar objektyvūs yra tyrimai, kuriais bandoma nustatyti moterų padėtį posovietinėse šalyse?
Bandau susilaikyti nuo teiginių apie objektyvumą, nors tikrai tikiu, jog egzistuoja tiesa, kuri, pagal poreikį, įpareigoja prie jos priartėti, kiek tik įmanoma ją pasiekti. Taigi pati tiesa nėra problema, bet žaidimas darosi purvinas ten, kur susikerta valia ir interesai, nuspalvinantys tavo žvilgsnį. Ką pasirinksi išskirti iš tikrovės? Ką nori parodyti? Ką išlaisvins tiesa? Ar tavo lūpomis kalba tiesa galiai ar galia tiesai? Tad, taip: kai keliuose savo tekstuose Kristen Ghodsee meta iššūkį hegemonijai, kuri matosi tiek akademinio feminizmo, tiek NVO tyrimuose ir intervencijose arba kurią posovietinėse šalyse finansuoja rėmėjai iš užsienio, tai tuo pat metu yra ir etinis, ir episteminis teiginys. Esama pareigos pripažinti klasių ir lyčių sankirtą (intersection), ir visgi tai, kas išeina iš Ghodsee cituojamų tyrėjų ir aktyvistų darbų, tik toliau įtvirtina esencialistinę lyties idėją, kuri tiesiog nėra teisinga, jei kalbame apie tam tikras posovietines realijas. Kaip gali nematyti, kaip artikuliuojama klasė, lytis, neoliberalizmas? Kokia tau iš to nauda? Kokie čia interesai ant kortos? Ir panašiai. Tokius klausimus reikėtų uždavinėti dažniau.
Kaip manote, kas vis dėlto yra kalta/s dėl moterų padėties šiame regione?
Neseniai portale „eurozine.com“ skaičiau naują ir vis atsinaujinančią diskusiją apie moterų mobilizaciją posovietinėse valstybėse. Šįkart Kristen Ghodsee ir Adriana Zaharijević komentavo Slavenkos Drakulić jau klasikinę socialistinę intervenciją emancipacija iš viršaus, kuri, patraukusi į atsakomybę neoliberalizmo nelaimę, užkertančią kelią bet kokiam politiniam veiksmui dabartyje, akimirkai sujungė posovietmečiu aktualią politinę veiklą siekiant solidarumo ir kolektyvinio veikimo. Taigi vis dar egzistuoja įtampa tarp nuostatos, kuomet kaip patriarchato atgijimo priežastis nurodomas posovietmetis, niekada taip ir neįveiktas patriarchatas (kadangi komunistiniu manevru siekta sukurti geresnius darbininkus, o ne suteikti moterims galią naudotis teisėmis), ir nuostatos, kur dėmesys kreipiamas į neoliberalizmą ir tai, kaip jis veikia moteris šiais laikais. Turi būti kažkoks būdas šias nuostatas suderinti ir padaryti galą tam varginančiam priešiškumui tarp klasės ir lyties, kuris, privalau pabrėžti, jokiu būdu nėra išskirtinis posovietinėms valstybėms.
Ar tiesa, kad dabartinė Rytų Europos kapitalistinė pilietinė visuomenė beveik nesiskiria nuo komunistinės? Neva investicijų iš užsienio paieška primena prisitaikymą prie marksistinės-leninistinės propagandos.
Jei nuoširdžiai, tai man visada patinka gera nuoširdžios propagandos dozė – atvirai. Kita vertus, kapitalizmas jau yra tapęs užsimaskavusia nepropagandos propaganda, kuriai pasipriešinti daug sunkiau ypač tose posovietinėse valstybėse, kurios skęsta antikomunistinėje retorikoje. Norėčiau, kad daugiau jaunimo šviestųsi apie marksizmą bei leninizmą, o ne už gryną pinigą priimtų paviršutiniškus vertinimus. Neabejoju, jog NVO dirbantys profesionalai jaučiasi labai ribojami projektų finansavimo logikos – veikiausiai taip pat, kaip jautėsi komunistiniame režime arba kaip, jų manymu, kiti jautėsi komunistiniame režime. Tačiau tai man nesako nieko esminio apie tariamus tų dalykų bendrumus, išskyrus galbūt polinkį apskritai priešintis autoritariniam valdymui. Sykiu pernelyg daug yra žmonių, kuriems visada atrodys, kad kapitalizmas yra nepakankamai kapitalistinis ir laisvoji rinka vis dar nelaisva. Įsivaizduojate, kaip jiems reikėtų jaustis komunistinėje visuomenėje?
Kaip manote, galbūt tai keisis ir šiame regione iškils naujoji feminizmo banga? O gal apskritai nieko nereikia keisti? Juk, pavyzdžiui, Bulgarijoje moterys gyvena ilgiau nei vyrai, jų išsilavinimo lygis aukštesnis, dauguma bedarbių šioje šalyje – vyrai.
Tiesa, bet moterys taip pat yra tos, kurias labiausiai paveikia krizė, vadinama kapitalizmu: jos yra pirmutinės būti atleistos, nes labai daug jų dirba viešajame sektoriuje, kuris pirmasis tampa lėšų karpymo taikiniu, jos labiausiai priklausomos nuo socialinių išmokų ir paslaugų, gyvena skurdžiausiai ir pan. Visoje ES dar egzistuoja moterų ir vyrų atlyginimų skirtumas, nors moterų išsilavinimo lygis formaliai aukštesnis. Tokia statistika. Žinoma, skirtingose šalyse skirtingai. Taigi, taip: moterys gyvena ilgiau, bet tą aš pavadinčiau priverstiniu atsparumu, o ne privilegija gerai gyventi. Galiu tik tikėtis, jog šis atsparumas taps naujo judėjimo pagrindu, – tam dabar yra visos sąlygos.
Kodėl posovietinėse valstybėse gyvenančios moterys taip sunkiai priima Vakaruose populiarias feminizmo idėjas?
Turbūt pirmąja priežastimi reikėtų laikyti „išsiviešinimą“, taip pat – vietinių judėjimų ir kitokių feminizmo formų radimąsi, jų vietą didesniame tarptautiniame kontekste. Arba viso to nebuvimą. Mano draugė Redi Koobak, kuri taip pat skaitė paskaitą mokykloje „LYSA“, išsamiai tyrinėja žavėjimąsi „Rytais“ ir „Vakarais“ ir visą „pasivijimo“ ideologiją, kuri turėtų pakeisti internalizuotą Rytų „atsilikimą“. Ji ypač domisi Estija, bet ir visu platesniu posovietmečio reiškiniu. ES plėtra ir standartai, kuriais ji remiasi, – puikūs pavyzdžiai, kaip veikia ideologija. Taigi, taip: vis dar gyva ta mintis, kad viskas, kas ateina iš Vakarų, yra vertingiau ir labiau praverčia kaip paaiškinanti logika – tai tam tikro episteminio nerimo, kurį padvigubina prisiimtas savęs nuvertinimas, pasekmė. Nekolonialistinis atsakas būtų kurti vietinius pasipriešinimo judėjimus, siekiant priešintis šiam nesibaigiančiam, primygtiniam susitelkimui į atsilikimą bei nostalgiškam pusiau nepavykusios modernizacijos naratyvui. Na gerai, tai priklauso dar ir nuo to, kokios idėjos turi įtakos – meinstryminės ar marginalios, „One Billion Rising“ ar istorijos apie transmoteris, vedusias Stonewall maištus. Paprastai su privilegijuotaisiais susikalba privilegijuotieji arba to siekiantys.
2015 m. rugpjūčio 26 d. dr. Monica Obreja Tolerantiško Jaunimo Asociacijos lyčių studijų vasaros mokykloje LYSA skaitė viešą paskaitą „Socialinių judėjimų ‘NVO’izacija’ neoliberalioje Europos sąjungoje ir galimos išeitys“. Interviu su lektore parengtas remiant Rozos Luxemburg fondui.
