2011 m., visuotinio gyventojų surašymo metu, šalyje gyveno 36,2 tūkst. rusų tautybės asmenų. Tai sudarė 5,8 proc. visų šalies gyventojų. Kokius šiuos žmones vaizduoja ketvirtąja valdžia vadinama Lietuvos žiniasklaida?
Nors atgavus nepriklausomybę priimtoje Konstitucijoje tautinės neapykantos kurstymas uždraustas, ratifikuota ir Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija, rusofobinės nuotaikos šalyje yra pakankamai dažnos.
Rusofobiją galėtume apibūdinti kaip vieną iš ksenofobijos rūšių, o, jei konkrečiau, Rusijos politinę ir kultūrinę baimę, įskaitant ir priešišką požiūrį rusų tautybės žmonių atžvilgiu. Nors panašių priešiško požiūrio apraiškų galime pastebėti daugelyje sričių (politikoje, buityje ir kt.), išskirtinio dėmesio turėtų sulaukti žiniasklaida.
Internete ir televizijoje pasirodanti medžiaga neretai primena apie stereotipais ir baimėmis grįstą požiūrį į rusus. Tai, ką skaitytojas pamato pirmiausiai – skambios straipsnių antraštės. Rusams priskiriamos esą tik tai tautai būdingos neigiamos savybės, – „Rusai išlieka rusais: dvyniai unitazai, deficitinės lemputės ir kitos Sočio nesąmonės“ („Kauno diena“), „Rusai vagia net kelius: pareigūnas pavogė 50 km ilgio greitkelį“ („Lietuvos rytas“) arba „Ėjikas M. Šavelskis: rusai – nesąžiningi“ („DELFI“), pabrėžiama atskirtis ir svetimumas, – „Rusai mūsų nesupras“ (dienraštis „Klaipėda“), kartais reiškiama neapykanta, – „Kas dar Charlie?“: rusai springsta iš pasipiktinimo dėl naujųjų karikatūrų“ („TV3“). Antraščių pavadinimai rusų tautą niveliuoja, sukuriamas įspūdis, kad absoliučiai visi šios tautybės žmonės, įskaitant ir Lietuvoje gyvenančius rusus, yra prasti, kitokie ir nepriimtini. Turinio atžvilgiu, rusofobinės medžiagos žiniasklaidoje taip pat gausu. Sunku nepastebėti dažnai minimo „rusų mentaliteto“, kuris yra tiesiogiai siejamas su dabartinės Rusijos vykdoma politika ar buvusia Tarybų Sąjunga, įvardijamas kaip imperialistiškas, agresyvus, trumpai tariant, – nekeliantis simpatijos (K. Jovaišas „Lietuvos rusai: šalies patriotai ar penktoji Putino kolona?“, Eldaras Riazanovas „Kur yra humoro, ten yra ir tiesa“). Nepakantumas rusams žiniasklaidoje reiškiamas plačiai. Tai parodo ir minėtų internetinių portalų įvairovė. Ir nors negalima paneigti, kad Lietuvoje yra rusų, be išlygų sutinkančių su dabartinės Rusijos vykdoma politika, panašios nuomonės besilaikančių lietuvių taip pat yra.
Žinoma, žiniasklaidoje pasirodančios medžiagos negalime vertinti vienareikšmiškai. Galime išvysti nuomonių, pabrėžiančių rusų tautinės mažumos svarbą Lietuvos visuomenei, ypač kūltūrine prasme. Svarbu tai, kad jose dažnai remiamasi etninių tyrimų medžiaga, rusų vertinimas šiuose atsiliepimuose yra objektyvesnis. Reikšmingi yra žymių politikų pasisakymai šiuo klausimu. Pavyzdžiui, dabartinis Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, praėjusiais metais išreiškė nuomonę apie Lietuvoje gyvenančių rusų lojalumą valstybei, pabrėždamas, kad rusų nereikia tapatinti su Rusijos vykdoma politika ir, kad dauguma jų yra didesni Lietuvos patriotai nei kai kurie lietuviai. Nors labai maža dalis, tačiau publikuojami interviu su pačiais rusų tautybės žmonėmis, gyvenančiais Lietuvoje, kuriuose atsispindi darnus rusų ir lietuvių ar kitų tautybių sugyvenimas, o tai prisideda prie geresnio ir įvairiapusiškesnio situacijos matymo.
Vis dėlto, adekvatus rusų tautinės mažumos vertinimas Lietuvos žiniasklaidoje nėra dominuojantis. Stereotipais ir baimėmis paremtas požiūris tautinių, kaip ir kitų, mažumų klausimais šalyje vis dar yra daug patogesnis ir priimtinesnis. Nesunkiai galime pastebėti, kad nors teisiškai Lietuvos tautines mažumas numatyta apsaugoti nuo bet kokių neapykantos ar diskriminacijos formų, šalyje veikiantys mechanizmai nėra darnūs.
Plačiau apie etninį nepakantumą rusų tautinei mažumai viešajame diskurse sutiko papasakoti Lietuvos socialinių tyrimų instituto (LSTI) vyresnioji mokslo darbuotoja, tyrinėjanti rasizmo, etninio nepakantumo ir ksenofobijos apraiškas žiniasklaidoje, dr. Monika Frejutė Rakauskienė.
Kaip vertintumėte Lietuvos žiniasklaidoje pasirodančius straipsnius rusų etninės kilmės žmonių atžvilgiu?
Žiniasklaidoje pasirodanti medžiaga turi daugiau neigiamą nei teigiamą atspalvį ir yra labai vienpusiška. Tai atsiskleidžia analizuojant tiek straipsnių tematiką, tiek kai kuriuos teksto turinio ypatumus, tiek straipsnių šaltinius.
2014-2015 m. Lietuvos žiniasklaidos turinio tyrimų duomenimis, tematiniu požiūriu, rusų etninė grupė straipsniuose dažniausiai minima Rusijos valstybės naudojamos minkštosios galios, propagandos kontekste. Rusai arba rusiškai kalbantys asmenys žiniasklaidoje dažniausiai vaizduojami kaip tiesioginiai Rusijos skleidžiamos propagandos vartotojai, palaikantys Rusijos politiką ir karinę agresiją Ukrainoje. Nekvestionuojama kokį poveikį daro rusams Rusijos propaganda skleidžiama taip pat ir per Rusijos TV kanalus ir ar tai veikia jų pilietinį identitetą.
Turinio konstravimo požiūriu atsiskleidžia, kad rusų etninė grupė, vaizduojama, siejant ją su dvejopomis (tiek kultūrinėmis, tiek politinėmis) grėsmėmis. Tariamos kultūrinės grėsmės žiniasklaidos diskurse konstruojamos dėl Lietuvoje gyvenančių rusų skirtingo Antrojo pasaulinio karo ir jo baigties traktavimo, tariamo nesugebėjimo adaptuotis (pvz.: valstybinės lietuvių kalbos (ne) vartojimo, (ne) mokėjimo). Politinės grėsmės įžvelgiamos dėl galimo rusų politinio ir pilietinio nelojalumo (pavyzdžiui, jie vadinami „penktąja kolona“ ir pan.) bei grėsmės nacionaliniam saugumui ir valstybės teritoriniam vientisumui. Diskutuojant apie Rusijos keliamą karinę grėsmę Lietuvai, taip pat Latvijai ir Estijai, Baltijos šalyse gyvenantys rusai yra įvardijami kaip galimas pretekstas Rusijai įsikišti į šalių vidaus reikalus dėl to, jei viešai išsakytų skundus apie pažeidžiamas tautinių mažumų teises, kurie galėtų tapti pretekstu Rusijos karinei invazijai.
Minėtą rusų vaizdinį žiniasklaidoje dažniausiai kuria valstybinių institucijų atstovai, politikai, mažai atspindėta pačių rusų nuomonė, dažniausiai kalbinami tik rusų politinių partijų atstovai, tiek Seimo, tiek savivaldybių tarybų nariai.
Visgi, pasitaiko ir alternatyvių nuomonių, kad Rusijai bus sunku pasinaudoti Lietuvoje gyvenančia rusų mažuma, nes ji puikiai integruota ir lojali šaliai. Mokslininkų ir ekspertų komentaruose raginama nepriešinti visuomenės, nepasiduoti stereotipiniam rusų etninės grupės vaizdavimui.
Tačiau, šie alternatyvūs argumentai skamba tame pačiame Rusijos naudojamos minkštosios galios, propagandos tematiniame kontekste, todėl negalime matyti platesnio, įvairiapusiškesnio Lietuvoje gyvenančių rusų vaizdinio.
Kaip manote, kas lemia rusofobines nuotaikas pasireiškiančias Lietuvos žiniasklaidoje?
Rusų siejimas su Rusijos vykdoma politika yra pagrindas, ant kurio statoma rusofobija, o tai liečia ir Lietuvos rusus, nes straipsniai dažniausiai rašomi geopolitinėmis temomis, kuriose Lietuvos rusai tapatinami su agresyvia šiandieninės Rusijos vykdoma politika. Tiesa, minėtas rusofobiškas diskursas nėra naujas reiškinys. Palyginus dabartinę ir 2005/2007 m. situaciją, tendencijos labai panašios.
Pavyzdžiui, 2005–2007 m. atlikto tyrimo duomenimis, vietinė rusų bendruomenė dažniausiai buvo minima rašant apie švietimą, kultūrą ir lietuvių kalbos (ne)vartojimą, taip pat aptariant Antrojo pasaulinio karo istorinį kontekstą bei Lietuvos ir Rusijos tarpvalstybinius santykius. Kaip ir dabar, taip ir anksčiau grėsmė Lietuvos valstybingumui buvo siejama su Rusijos valstybe ir jos vykdoma politika Baltijos šalyse.
Ar įvykiai Ukrainoje galėjo paskatinti nepakantumo rusams padidėjimą Lietuvos žiniasklaidoje?
Po įvykių Ukrainoje, sakyčiau, įvyko tam tikras pokytis. Kintanti geopolitinė situacija, siejama su Rusijos veiksmais Kryme ir tebesitęsiančiu kariniu konfliktu Rytų Ukrainoje turėjo įtakos žiniasklaidos diskursui apie tautinių mažumų grupes, ypač rusų. Miestai ir regionai, kuriuose gausiau gyvena tautinių mažumų atstovai (Klaipėda, Visaginas, Pietryčių Lietuva) tapo labiau matomi žiniasklaidoje, o rusai – labiau pažeidžiami dėl padažnėjusių kaltinimų nelojalumu Lietuvos valstybei ir siejimu su Rusijos keliama grėsme valstybės saugumui, todėl tiek žurnalistų, tiek politikų, viešųjų asmenų nesupriešinantys ir nekuriantys įtampos pasisakymai tampa labai svarbūs.
Vis dėlto, ar galima tapatinti Lietuvoje gyvenančius rusus su dabartine Rusijos vykdoma politika?
Atsakant į šį klausimą galima pasiremti atliktų Lietuvoje gyvenančių etninių mažumų identiteto tyrimų duomenimis. Pavyzdžiui, „ENRI-East – europinių, nacionalinių ir regioninių tapatybių sąveika: tautos tarp valstybių ties naujomis Europos Sąjungos rytų sienomis“ tyrimo, vykusio 2008-2011 metais, duomenimis. Jame atsiskleidžia rusų tapatinimosi su Lietuvos valstybe tendencijos. Duomenys rodo, kad rusai yra lojalūs ir tapatinasi su Lietuva kaip su savo gimtąja šalimi, o Rusija jiems artima ne politine, o kultūrine prasme. Daugelis apklaustų informantų Lietuvoje tapatinasi su Rusijos, kaip savo istorinės tėvynės, kultūra ir kalba.
Kalbant apie tapatumą su Lietuva ir lokalų tapatumą su tam tikra vieta, jaunesni informantai, gimę Lietuvoje, tapatinasi su Lietuva. Tuo tarpu vyresni informantai, gimę ne Lietuvoje, labiau tapatinasi ne su visa Lietuva, bet su konkrečia vieta arba miestu Lietuvoje, kuriame gyvena, t.y. turi lokalų tapatumą, tačiau laiko Lietuvą savo gimtaisiais namais. Taip pat ir migracinės noustatos nėra labai didelės, didesnės jos labiau pastebimos jaunimo grupėje.
Reikia pabrėžti ir tai, kad sociologinių tyrimų duomenys rodo, kad rusams socialiniai iššūkiai, su kuriais jie susiduria Lietuvos visuomenėje yra daug aktualesni negu etniniai. Etninės mažumos labiau pastebi ne etnines įtampas šalyje, o socialines (pavyzdžiui įtampas tarp turtingų ir vargšų, senų ir jaunų).
Ar galima teigti, kad žiniasklaidos nuomonė Lietuvos rusų klausimu realiai atspindi Lietuvos visuomenės nuomonę?
Lietuvos socialinių tyrimų institutas (LSTC) nuo 2005 m. vykdo tyrimus, kuriuose nustatomas gyventojų požiūris į etnines ir kitas grupes Lietuvoje. Pasitelkiamas rodiklis – socialinė distancija. Socialinė distancija šiame tyrime matuojama trimis užduodamais klausimais apie gyventojų nenorą gyventi kaimynystėje, dirbti vienoje darbovietėje ir išnuomoti nuosavą būstą Lietuvoje gyvenančioms etninėms grupėms. Kalbant apie rusus, ji nėra didelė, o gyventojų požiūris yra ganėtinai palankus, jie yra suprantami, kaip parankūs bendradarbiai, kaimynai, o taip pat ir būsto nuomininkai. Tačiau nepalankus viešasis diskursas, žiniasklaidoje dominuojančios temos, neigiami komentarai bei perdėtas dėmesys šiai grupei daro įtaką nuomonių svyravimui.
Tyrimų duomenimis, 2014 metais 34,2 procentų respondentų atsakant į klausimą, „kaip per pastaruosius 5 metus pasikeitė Jūsų požiūris į šias Lietuvoje gyvenančias grupes, teigė, kad jų požiūris į rusus per pastaruosius penkerius metus pablogėjo, 34,7 procentai pasakė, kad pagerėjo, kai tuo tarpu 2013 metais tik 15 procentų pasakė, kad jų nuomonė apie rusus pablogėjo ir 31,1 proc., kad pagerėjo.
2015 m. duomenimis 26 proc. respondentų teigė, kad jų požiūris į Lietuvoje gyvenančius rusus pablogėjo, 38 proc., kad greičiau pagerėjo, labai pagerėjo ir 36 proc. nežinojo ir neatsakė į klausimą.
Kaip žiniasklaidoje pasirodanti rusofobinė medžiaga veikia Lietuvoje gyvenančių rusų gyvenimo kokybę?
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad toks neigiamas, stereotipizuotas, vienapusiškas viešasis diskursas turi įtakos etninių mažumų grupių savijautai, iš dalies jų etninio ir pilietinio identiteto raiškai. Atliekant sociologinius tyrimus ir bendraujant su Lietuvoje gyvenančiais rusais, lenkais pastebima, kad etninių grupių atstovai labai jautriai reaguoja į neigiamus viešus politikų pasisakymus etninių grupių atžvilgiu, nepakantus viešasis diskursas juos labai žeidžia.
Žiniasklaidos diskursas dažnai tampa vienu iš svarbiausių informacijos šaltinių Lietuvos gyventojams apie etnines grupes, tarpetninius klausimus, todėl reikėtų kalbėti ir rašyti nekeliant tam tikrų įtampų etniniu pagrindu visuomenėje, nesistengiant kiršinti visuomenės grupių, nedaryti skirties tarp mes ir jie.
Kaip galima Lietuvos žiniasklaidą padaryti etiškesne ir ne tokia rusofobiška terpe?
Reikia paminėti ir kai kurias pozityvias žiniasklaidos praktikas, pavyzdžiui naconalinio radijo ir televizijos iniciatyvas, siejams su Lietuvoje gyvenančiomis etninėmis grupėmis (pavyzdžiui radijo ir televizijos laidų ciklai apie Pietryčių Lietuvą ir kas labai savrbu, reportažais iš Pietryčių Lietuvos, interviu su gyvenančiais šiame regione). Taip pat, mano manymu, svarbu skirti daugiau dėmesio regionų, kur daugiau gyvena etninės grupės, žiniasklaidai, kuri yra gana populiari tarp vietos, ypač vyresnio amžaius gyventojų. Žinoma, rašant etnine tematika, apie etnines grupes žurnalistams svarbu laikytis etikos kodekso nuostatų. Taip pat, manyčiau, reikėtų pateikti daugiau informacijos apie pačius Lietuvos rusus, kurių bendruomenė yra labai įvairialypė (pvz.: sentikiai, kitų, nei Sovietinio, istorinių periodų migrantai). Nebesieti etninių grupių aprašymo spaudoje su valstybės vykdoma etnine politika, Rusijos vykdoma politika. Apskritai, pastebėjau ir tai, kad rašant tiek apie etnines, tiek apie kitas labiau pažeidžiamas socialines visuomenės grupes, labai svarbus ir žurnalisto empatijos jausmas.
