Akimirka tarp nendrių

Tėvų išvykimas dienai ar dviem dažnai būna šventė paaugliams, kurie prisikviečia draugų vakarėliui. Tačiau kai kuriems paaugliams ta akimirka yra dar brangesnė – jei nesi heteroseksualus, tai yra ta akimirka, kai gali patirti šiokį tokį intymumą su savo partneriu. Vilniaus queer festivalyje „Kreivės“ rodomas filmas „Akimirka tarp nendrių“ daliai ir tyliai apžvelgia būtent tokias akimirkas, tiesa, visiškai kitokiame kontekste: atokiame vasarnamyje Suomijoje ir ne tarp paauglių, bet dviejų subrendusių nepažįstamųjų.

Jaunas, homoseksualus Leevis grįžta į Suomiją padėti savo vienišam tėčiui remontuoti jo apleistą vasarnamį. Statybų darbai nėra jo forte – jis mieliau rašytų savo literatūros disertaciją, kaip ir dera studentui, išvykusiam sudijuoti į užsienį. Leevio tėtis, santūrus ir itin vyriškas vyras, supranta, jog vien tik sūnaus pagalbos nepakaks. Todėl jis paprašo įdarbinimo agentūros atsiųsti padėjėją. Jo nuostabai, atvyksta ne suomiškai kalbantis vietinis, o Tareqas, jaunas architektūrą baigęs siras-pabėgėlis. Tai, kas vyksta toliau, yra saldžiai kartus vasaros romanas tykioje aplinkoje tarp dviejų vaikinų, kurių pozicijos gyvenime bei visuomenėje yra ir radikaliai skirtingos, ir puikiai vienas kitam pažįstamos.

Filmo varomoji jėga yra ne įtampa, kurią sukelia su homoseksualumu nesusitaikantis ir kartais ksenofobiškas tėvas, tačiau tyla, kuri Tarequi turėtų priminti suomišką atšiaurumą ir vietinį bendravimo būdą, prie kurio jis nėra pratęs. Ta tyla, kurią kuria gamtovaizdžio ramybė, vaikinų vienatvė ir vienas kito nepažinojimas, yra kurtinanti ir kelianti diskomfortą. Tuo pačiu, ji turėtų būti pažįstama LGBT bendruomenės nariams, kurie dažnai tegali spėlioti apie kito orientaciją nebyliais gestais, bijant „nepataikyti“ ir neatspėti. Tačiau būtent ši nebyli įtempta filmo atmosfera išduoda ir tikras emocijas tarp veikėjų: kaip itin vyriška tėvo išorė neleidžia dalintis savo žmonos netekties skausmu su savo sūnumi ir kaip tylus vasaros romanas gali pražysti taip galingai. Žiūrint žinomus LGBT filmus kaip „Moonlight“ ar „Love, Simon“, man visada atrodydavo, jog homofobijos tema nušviečiama žymiai efektyviau ir kompleksiškiau negu yra parodoma meilė ir intymumas tarp tos pačios lyties atstovų. Per tylų pasakojimą filmas „Akimirka nendrėse“ sugeba duoti pagrindinį dėmesį jautriai, nors ir trumpai meilei tarp pagrindinių veikėjų.

Filmo „Akimirka tarp nendrių“ stop kadras.

Nereikia suprasti neteisingai: filmas toli gražu nėra vien tik apie fizinį intymumą tarp Leevio ir Tareqo, nes pokalbių tarp jų apstu. Dialogai puikiai ir kartu nepatogiai nušviečia, koks privilegijuotas yra Leevis ir kaip sąveikinė diskriminacija atveria prarają tarp vaikinų. Leevis išvyko mokytis į Prancūziją, nes norėjo pabėgti iš savo tėvynės, nuo savo šeimos problemų. Tareqas šio pasirinkimo neturėjo, nes, palikęs šeimą, jis bėgo nuo karo ir homofobijos. Jis į vasarnamį atvyko dirbti, nes kitaip savęs išlaikyti negali. Leevis dirbti neprivalo ir blaško Tareqą jo darbo metu.

Tam tikra prasme personažai sukurti net per daug tobulai kaip vienas kito priešingybės. Viskas, nuo ko vienas iš jų pasirinko pabėgti Leevis, yra privilegija, kurios net ir Suomijoje negali iki galo gauti Tareqas. Leeviui tai tampa pamoka nemanyti, jog visų gėjų patirtys yra labai panašios. Tarequi – priminimas, jog nors jo kilmė ir kalbos barjeras jį atskiria, jis vis tiek gali rasti bendraminčių.

Kai esi marginalizuojamos mažumos dalimi, lengva matyti savo likimą kaip šiek tiek sudėtingesnį ir todėl save laikyti auka. Toks savęs supratimas nėra neteisingas iš esmės – dažnai jį lemia labai realios emocijos bei gyvenimiškos patirtys. Šio filmo stiprybė nėra tiesiog jo politinis aktualumas dalinai homofobiškai, bet ir islamofobiškai bei ksenofobiškai Europai ir pasauliui. Tai taip pat yra sugebėjimas be gėdinimo ar konfrontacijos priminti, jog mūsų pačių skausmas ne visada turi būti centre, ypač jeigu yra kitų žmonių, kurie nešioja dvigubą arba trigubą marginalizaciją ant savo pečių.

Filmas „Akimirka tarp nendrių“ bus rodomos rugsėjo 13 d. kino centre „Skalvija“. Įėjimas – auka nuo vieno cento, tad už bilietą mokate tiek, kiek galite/ norite.