Akvilė Giniota. Gatvėse eisena „už gyvybę“ – mokyklos suole traumuojantys filmai apie abortus

Kai visuomenėje verda pilietinis sujudimas dėl prorusiškų politikų įtakos mažinimo, pro akis gali prasprūsti kiti, tačiau taip pat svarbūs klausimai. Vienas jų – teisė į nėštumo nutraukimą.

Lietuvoje ši tema retai sulaukia dėmesio „stambiu planu“ – viešajame diskurse ar žiniasklaidoje. Galbūt todėl, kad jaučiamės nepagrįstai saugūs? Nepagrįstai, nes nėštumo nutraukimą šalyje reglamentuoja tik sveikatos apsaugos ministro įsakymas, pasirašytas 1994 m. Prieš kelerius metus išleistas kitas ministro įsakymas, leidžiantis nėštumo nutraukimą ir medikamentiniu, ne tik chirurginiu būdu. Tokia medikamentinio aborto praktika jau ilgą laiką įprasta daugelyje Europos šalių, o mokslo duomenys rodo, kad moterys ją vertina palankiai – tiek dėl didesnio komforto, tiek dėl mažesnės rizikos sveikatai.

Šiuo metu Seime svarstomas kur kas visapusiškesnis Reprodukcinės sveikatos įstatymas. Tokio įstatymo Lietuvoje laukta daugiau nei trisdešimt metų. Juo, be kitų svarbių dalykų kaip psichologinė pagalba susilaukus kūdikio, gimdymo būdo pasirinkimo bei  apsaugos nuo akušerinio smurto užtikrinimas ir kt., į įstatymą norima perkelti ir teisę nutraukti nėštumą. Taip pat užtikrinti, kad tokia medicininė paslauga būtų kompensuojama.

Reaguojant į Reprodukcinės sveikatos įstatymo svarstymą,  savaitgalį Vilniuje surengta eisena „Už gyvybę“. Joje kvestionuota teisė į nėštumo nutraukimą kaip į sveikatos paslaugų dalį. Eisenos rengėjai teigė, kad „nors mūsų valstybė ir toleravo abortą kaip neišvengiamą blogybę, tačiau niekada jo neskatino finansinėmis priemonėmis.“ Jiems kelia nerimą tai, kad kompensuojama prieiga prie nėštumo nutraukimo medikamentų, jų manymu, gali paskatinti moteris rinktis šią procedūrą.

Šiame teiginyje neramina pasirinktas būtasis laikas „toleravo“ taip pasiūlant mintį, kad derėtų nustoti toleruoti šią reprodukcinę teisę. Kartu neramina ir jausmais bei vaizduote manipuliuojanti retorika, kuomet iš diskusijos centro patraukiama moteris ir jos gebėjimas priimti apgalvotą, sąmoningą sprendimą.

Nėštumo nutraukimas egzistuoja nuo neatmenamų laikų – tiek šalyse, kur jis legalus, tiek kur nelegalus, tiek kur medikamentai kompensuojami, tiek kur ir nekompensuojami. Man yra įstrigusi buvusio Seimo nario, konservatoriaus Andriaus Navicko mintis – tikiuosi perteikiu ją tiksliai: nors idėjiškai nėštumo nutraukimo perspektyva jam asmeniškai nėra priimtina, jis pripažįsta daugybės moterų poreikį istoriškai ir dabartyje pasirinkti šį kelią ir gerbia tokį sprendimą.

Ir tebūna šis apsisprendimas saugus pačiai moteriai – užtikrinant kokybišką, prieinamą ir pagarbią sveikatos apsaugą.

Rašau šį tekstą ne tik norėdama atkreipti dėmesį į abejotinus argumentus prieš įstatymo priėmimą, bet ir iškelti klausimą apie tai, kaip kalbame apie nėštumo nutraukimą – ypač švietimo kontekste. Dėstydama universitete dažnai girdžiu iš studentų ir studenčių pasakojimus, kad mokyklose jiems buvo rodomi detalūs dokumentiniai ar pseudo-dokumentiniai filmai apie aborto procedūrą. Buvau įsitikinusi, kad tokios pedagoginės praktikos jau seniai – istorija. Deja, klydau.

Tokiems filmams būdingas dramatiškas garso takelis ir moralizuojantis pasakojimas, kuriame abortas pristatomas kaip skausmingas, traumatiškas ir nesuderinamas su „normaliu gyvenimu“. Jie pasižymi dideliu detalumu, rodant visą chirurginę procedūrą ir skiriant ypatingą dėmesį embrionų pavyzdžiams. Be to, tokie filmai yra itin vienpusiški – dažniausiai nepateikia jokios informacijos apie įgūdžius, reikalingus saugesniam lytiniam gyvenimui, apie apsisaugojimo priemones, apie saugaus nėštumo nutraukimo principus, teisines galimybes ar psichologinę pagalbą. Jų pagrindinis tikslas – ne informuoti, o atgrasyti.

Tokie filmai gali būti suvokiami kaip traumuojantys, stigmatizuojantys, keliantys kaltę ar baimę: dėl to, kad buvai seksualiai aktyvi, ar dėl to, kad kada nors pasirinkai ar pasirinksi nėštumo nutraukimą.

Kyla klausimas – kokiomis aplinkybėmis etiška rodyti tokio tipo filmus mokiniams? Ir jeigu pasirenkama rodyti – kokia diskusija turėtų vykti prieš ir po filmo, kad mokiniai nebūtų apkrauti kaltės ir gėdos jausmais? Apskritai, ko siekiama tokiais filmais – parodyti medicininę realybę, kelti etinį klausimą ar tiesiog, pasitelkiant praėjusio šimtmečio vizualinio smurto pedagoginį metodą – siekiama šokiruoti ir „atbaidyti“ nuo aborto? O gal net nuo sekso apskritai?

Jei siekiame ugdyti brandžius, kritiškai mąstančius žmones, šokiruojančios priemonės vargu ar yra kelias. Vietoj jų vertėtų rinktis kitokias alternatyvas: remtis statistika, nagrinėti bioetikos temas, aptarti reprodukcinių teisių istoriją, skaityti dokumentus, klausytis ekspertų(-čių) interviu ar įvairių asmeninių patirčių – tiek sunkių, tiek pozityvių (kurių, remiantis tyrimais, yra kur kas daugiau).

Šiuo tekstu nekviečiu diskutuoti, ar palaikome moterų teisę nutraukti nėštumą iki 12-os savaitės (vardan teksto skaidrumo – aš palaikau.) Kviečiu diskutuoti apie tai, kaip kalbame apie šią kompleksišką situaciją: ar pateikiame iš anksto paruoštą atsakymą, kuris atvirai arba subtiliai smerkia tokį pasirinkimą, ar vis dėlto kalbame nuoširdžiai, išsamiai ir daugiareikšmiškai?

Mokyklos yra vieta kritiniam mąstymui, ne gėdos kalboms. Kol ugdysime baimę, nebus ir brandos. Kol bijosime kalbėti apie kūną ir pasirinkimus, liksime švietimo praeityje.