Kam jie demonstruojasi? Ar nebūtų ramiau, jei jie nesidemonstruotų? Gal galėtų jie tai daryti kukliau? Jeigu aš demonstruočiausi, tai demonstruočiausi kitaip. Ir apskritai – ar tikrai dar yra dėl ko? Taip, praeityje juos diskriminavo, bet juk dabar jau nebėra taip blogai?
Tokių argumentų girdžiu nuolat. Vienas tokių pokalbių įvyksta kaip tik tada, kai sužinau apie Vengrijos premjero Viktoro Orbano sprendimą uždrausti „Pride“ eitynes Vengrijoje. Tai aiškus signalas: demokratinės teisės ribojamos, visuomenės laisvė siaurinama. Vis dėlto panašu, didelė visuomenės dalis tam abejinga. „Juk čia TIK gėjų teisės“, – suprask, mažiau svarbios negu kitų žmonių teisės, negu „tikrosios“ problemos.
Mūsų visuomenėje vis dar paplitusi nuomonė, kad LGBTI+ teisės yra antraeilis klausimas. Neva jos nėra tokios reikšmingos kaip kitos problemos, neva LGBTI+ bendruomenė reikalauja per daug. Neretai galima išgirsti ir kitą argumentą – mažuma visada bus engiama daugumos, o aštuntokai neseniai man samprotavo „toks gyvenimas, jis neteisingas, tegu susitaiko.“
Tačiau ar nėra taip, kad tam tikrų žmonių judėjimas už savo teises mus erzina labiau negu kitų?
Jeigu sutinkame, kad demokratijos esmė yra teisė burtis, reikšti savo pozicijas, kovoti už lygiateisiškumą, tuomet privalome priimti ir tai, kad kai kurių grupių kova mums gali atrodyti nepatogi. Klausimas paprastas: kas pavojingiau – tai, kad egzistuoja „Pride“ eitynės, ar tai, kad jų gali būti nebeleista rengti?
Uždraustos eitynės Vengrijoje, represijos Rusijoje, augantis nepakantumas LGBTI+ bendruomenėms kai kuriose Europos valstybėse rodo, kad žiūrime ne tik į atskirą socialinę grupę, bet ir į bendrai silpnėjančią demokratinę sistemą.
Grįžkime prie klausimo – ko jie demonstruojasi? „Pride“ eitynės turi savo istoriją ir kai apie ją papasakoju savo studentams ir studentėms – įprastai šie sako – kodėl mes apie tai nežinojome? (Tad šis straipsnis pasirodo ir mano studenčių*tų prašymu!)
Pirmosios „Pride“ eitynės įvyko 1970-aisiais New York‘e. Jos buvo suorganizuotos paminėti lygiai prieš metus – birželį – vykusių „Stonewall“ riaušių. Šios riaušės įvyko, kai policija eilinį kartą įsiveržė į „Stonewall Inn“ barą – vieną iš LGBTI+ bendruomenės pasilinksminimo vietų – susemti ir išblaškyti klientų. Kartais tie reidai būdavo taikūs, kartais brutalūs. Iki tol LGBTI+ bendruomenė nesipriešindavo. Tačiau į istoriją įėjusią „Stonewall“ naktį bendruomenė pasipriešino – prasidėjo kelias dienas trukusios riaušės, kurios Britannica enciklopedijoje pažymimos kaip tarptautinio LGBTI+ judėjimo pradžia.
„Pride“ eitynės neatsirado dėl to, kad kažkas panoro demonstruotis. „Pride“ eitynės atsirado 1970-ųjų kontekste, kuomet ir LGBTI+ bendruomenė patyrė stiprią priespaudą, ir apskritai JAV vyko nemažai kitų pilietinių judėjimų dėl civilinių teisių: moterų, juodaodžių teisių, pacifistiniai judėjimai ir kt.
„Pride“ eitynės yra ne tik dabartinės kovos, bet ir istorinio atminimo dalis. Juk ir mes, lietuviai, neketiname nustoti minėję Sausio 13-osios, Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios. Tai, kas buvo kertiniai taškai tautos kelyje į nepriklausomybę, turi išliekamąją vertę. Galime įsivaizduoti, kad LGBTI+ bendruomenei „Pride“ eitynės irgi turi neišmatuojamą vertę. Nuo „Stonewall“ riaušių meto ši bendruomenė tam tikra prasme ėmė judėti savosios Nepriklausomybės link.
O kam tos spalvos? Kam tas atviras seksualumas? Ar tai iš tiesų būtina?
Visų pirma, Lietuvoje „Pride“ eitynės yra itin santūrios. Antra, net jeigu jos būtų ryškesnės, reikėtų suprasti, kad karnavališkumas turi savo prasmę. Kuomet LGBTI+ bendruomenė ilgą laiką buvo priversta slėptis, ji susikūrė savas pasipriešinimo formas: slapti klubai, spalvingi vakarėliai, ironija, estetika, kuri laisvės stoką pavertė karnavališka švente. „Pride“ eitynių stilistika kyla būtent iš to – iš noro atsigręžti į tamsią praeitį ir paversti ją atvira saviraiška. Priespaudą patiriantys LGBTI+ bendruomenės nariai savo subkultūroje galėjo žaisti su visuomenės normomis ir per aprangą, makiažą, išvaizdą, judesį galėjo pabrėžti savo neatitikimą normoms, taip stengiantis atsispirti menkinimui ir žeminimui. Tai psichologinis atsakas: kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais.
Ir štai mes vėl grįžtame prie Vengrijos. Viena bendruomenė nutildoma. Kiti – abejingi. Bet ar iš tiesų taip jau nesvarbu?
Laisvė nėra privilegija, ji yra visų mūsų teisė. Demokratija negali būti pasirenkama kaip meniu restorane: šitą teisę pripažinsiu, šitos nenoriu. Kai draudžiamos LGBTI+ eitynės – mes turėtume pasiusti. Nes jei iš vienų atimama teisė į saviraišką, tai yra įspėjimas visiems.
„Pride“ eitynės yra kur kas daugiau nei spalvoti paradai. Jos yra ir demokratijos veidrodis.
Komentaras parengtas įgyvendinant projektus, kuriuos bendrai finansuoja Europos Sąjunga, Švedijos institutas ir Švedijos ambasada Vilniuje. Manoteises.lt publikuojami tekstai nėra derinami su projektus remiančiomis institucijomis. Komentare išsakomos mintys atspindi komentaro autorės požiūrį ir negali būti laikomas komentaro publikavimą parėmusių institucijų pozicija.
