Kai kurie politikai su Ignu Vėgėle priešakyje tvirtina, kad švietimas apie lytiškumą turėtų vykti tik namie, o mokykla turėtų nuo šios temos atsitraukti. Uždavus du kritinius klausimus, bus aišku, kodėl tokie ir panašūs siūlymai neįmanomi.
Pirmas: kaip vaikai turėtų „palikti lytį“ už mokyklos durų? Kaip mokytojai turėtų nepastebėti bręstančių kūnų, pirmųjų įsimylėjimų, nerimo dėl išvaizdos, santykių dramų ar seksualinių užuominų, kurie – norim to ar ne – yra kasdienė paauglystės dalis?
Antras klausimas: net jei hipotetiškai mokykla iš viso apeitų lytiškumo temą, ar tikrai visos šeimos turi žinių, įgūdžių ir atvirumo kalbėtis apie tai su vaikais? Ar tikrai galime pasikliauti, kad kiekvienoje šeimoje vaikas gaus pakankamai žinių, kad augtų seksualiai sveiku, pagarbiu, sąmoningu žmogumi?
Dar visai neseniai viešai nekalbėjome apie psichikos sveikatą, o šiandien vis dar mokomės atpažinti ir mažinti su ja susijusias stigmas. Tačiau tai tik viena iš mūsų sveikatos dedamųjų. Kartu su ja dažnai pamirštama ar nutylima seksualinė sveikata – sritis, kuri vis dar kelia nejaukumą, sumišimą ar net pašaipą.
Vis dėlto seksualinė sveikata nėra tik apie lytiškai plintančios ligos (LPL) nebuvimą kūne. Seksualinė sveikata siejasi su saviverte, pasitenkinimu savo kūnu, santykiais, jausena, kad seksualinė mano gyvenimo sritis padeda, o ne trukdo gyventi visavertišką gyvenimą.
Seksualumas, kaip ir kitos asmens dalys, yra dalis visumos. O tam, kad visuma veiktų – tos dalys turi derėti ir būti puoselėjamos. Seksualinė žmogaus plotmė irgi verta dėmesio bei puoselėjimo.
Tad kaip atrodo raštingumas – lytinis raštingumas – kurio reikia, kad žmogus gebėtų palaikyti savo seksualinę sveikatą? Kitaip tariant, ką apie lytiškumą norėčiau, kad žinotų kiekvienas mokyklą baigiantis asmuo?
Pirma, mylėjimasis turi būti malonus! Tai reiškia, kad neturi kelti fizinio ar emocinio skausmo ar nemalonumo. Jei kelia – turime ieškoti priežasties, neprivalome mylėtis iš pareigos. Tam reikalingas praktinis įgūdis komunikuoti savo poreikius ar išgirsti savo partnerio*ės poreikius.
Kiekvieno žmogaus kūnas ir jos proporcijos skiriasi, dėl to mylėjimasis su skirtingais žmonėmis irgi skiriasi. Kartu skiriasi ir skirtingų žmonių pomėgiai. Dėl to reikalinga pažinti ir savo malonumą, ir suvokti, jog ir partneris ar partnerė turi savo autentišką malonumo žemėlapį.
Antra, nėra tinkamos trukmės ir tinkamo dažnio mylėjimosi. Kiekviena pora turi rasti sau optimalų mylėjimąsi per pokalbius ir vieni kitų poreikių girdėjimą. T. y. suprasti, kas juos tenkina. Beje, seksualiniai troškimai ir poreikiai keičiantis gyvenimo aplinkybėms irgi gali keistis.
Trečia, svarbu išmanyti, kaip už(si)tikrinti didesnį saugumą lytinių santykių metu: kaip nepatirti seksualinio spaudimo ar netgi privertimo, kaip rūpintis higiena, kaip vengti lytiškai plintančių infekcijų, kaip vengti nenorimo nėštumo.
Svarbu prausti ne tik lytinius organus, tačiau ir rankas, kirpti nagus, plautis dantis ir burną. Apskritai, privačias kūno dalis verta tikrinti ne tik kai skauda/peršti/beria, bet ir profilaktiškai. Tai nėra menkesnės reikšmės sveikata. Verta domėtis apie seksualinės sveikatos niuansus, pavyzdžiui, oralinio sekso metu galima užkrėsti lytinius organus herpiu.
Ketvirta, nors vyrai ir moterys skiriasi – tačiau jie kartu yra ir panašūs; tarpusavio supratimą to sąmoningai norint – galima stiprinti. Tačiau dalis renkasi ne didinti tarpusavio supratimą, o puoselėti lyčių skirtybių mistiškumą per mąstymą, kad lyčių stereotipai yra įgimtos vyrų ir moterų savybės. Tai neretai veda į nesusikalbėjimą ir nuoskaudas.
Nors lyčių stereotipai visiškai išnykti negali, tačiau jiems galima puoselėti imunitetą. Stereotipus patiria ir mergaitės, ir berniukai, tačiau skirtingus. Jie ir jos gauna labai skirtingas žinutes apie tai, kokiems jiems reikia būti, ko visuomenė tikisi, ką vertina/skatina, o už ką baudžia, kritikuoja. Pavyzdžiui, vaikinai dar ankstyvoje vaikystėje gali būti kritikuojami už švelnumą, rūpestingumą, o merginos kritikuojamos už nenorą rūpintis kitais ir būti švelniomis. Tai dvigubi standartai.
Kartu esama stereotipų ir seksualinėje srityje. Vaikinai gauna žinutę, kad jie visada turi norėti sekso, patirti stiprias erekcijas, kad jie iš prigimties turi žinoti, kaip tuo seksu užsiimti, jie neturi teisės nenorėti, nežinoti, nerimauti. Tuo tarpu merginos gauna žinutę, kad jas turi suvilioti, kad vaikinai turi už jas žinoti, kaip joms patirti malonumą, kad jos neturėtų rodyti iniciatyvos ir būti drąsesnės negu vaikinai.
Penktas ir paskutinis punktas – homoseksualumo tema. Visada buvo ir visada bus, kad dalis visuomenės įsimyli ir myli tos pačios lyties asmenis. Tai nėra išmoktas ar pasirinktas elgesys. Mokslinink(i)ų bendruomenėje sutariama, kad nors nėra aišku, kas nulemia asmens seksualinę orientaciją, vis dėlto tai nėra vienas veiksnys. Asmens seksualumas yra sudėtinga sistema, kurią gali lemti ir genetiniai, ir hormoniniai, ir psichologiniai, ir patyriminiai, ir k.t. veiksniai. Jų visuma, o ne kuris nors vienas iš jų ir lemia asmens seksualinę orientaciją.
Seksualiai sveika ir raštinga visuomenė geba suvokti, priimti ir gerbti, kad žmonės yra įvairūs ir skirtingi seksualiai ne tik seksualinės orientacijos lygmenyje. To suvokimas užtikrina ne tik didesnę pagarbą vienas kitam, bet ir mažesnį spaudimą atitikti nepasiekiamus standartus. Seksualinė sveikata nėra tik apie saugumą ar fiziologiją. Tai apie gyvenimą be baimės būti savimi, apie teisę patirti malonumą, apie laisvę mylėti ir būti mylimam.
Norint tokios visuomenės – sveikos, empatiškos, lytiškai raštingos – turime pradėti nuo švietimo, kuriame atsispindėtų ne tik biologija, bet ir emocinė, socialinė, kultūrinė lytinio gyvenimo pusės. Lytinis raštingumas neturėtų būti prabanga ar pasirinkimas. Tai būtinybė. Tai investicija į… sveiką gerovę.
Tai kaip? Ar tikrai visos šeimos turi pakankamai žinių, gebėjimų ir atvirumo, kad vienos pačios galėtų suteikti vaikams viską, ko reikia sveikam lytiškumo suvokimui? Ar vis dėlto pripažįstame, kad ir mokykla turi svarbų vaidmenį – padėti užtikrinti, kad kiekvienas vaikas augtų suprasdamas save, savo kūną ir santykius su kitais?
