Ištrūkę iš Sovietų Sąjungos ir norėdami tapti Europos Tarybos nariais, dekriminalizavome homoseksualius santykius*. Nuo tada galime stebėti, kad visuomenės nuostatos LGBT atžvilgiu iš lėto šyla.
Šiuo metu vis daugiau žmonių tikisi, jog mokyklos priims homoseksualius, biseksualius ar translyčius jaunuolius kaip lygiaverčius ir kurs palankią socioemocinę aplinką visiems mokiniams. Tačiau mokyklų tikrovė nėra lengva. Tai aparatas, sudarytas iš daugybės žmonių. Nors neretai tikimasi, kad mokyklose bus daugiau civilizacijos nei už jos ribų – juk mokyklos darbuotojai:os yra visuomenės dalis, tad ir visuomenės atspindys.
Tam, kad mokykla taptų palanki LGBT vaikams ir šeimoms, nepakanka, kad ji paskelbtų save tolerantiška. Mokytojams nepakanka pasakyti, kad pas mus priimami visi. Kitaip tariant, mokytojams nepakanka pasakyti: LGBT jaunuoliai, jauskitės gerai, ir tikėtis, kad nuo to jie iš tikro ir jausis gerai. Mokyklos ir mokytojai neretai nori būti tolerantiški. Tiksliau – nori būti matomi kaip tolerantiški. Tačiau būtent šis noras neretai ir parklupdo juos. Baimė, jog būsime pamatyti kaip netolerantiški, trukdo mums įsivardyti sau savo tolerancijos spragas arbas ribas.
Yra daugybė žmonių, kurie praktikuoja vadinamąją sakytinę (angl. spoken), bet ne gyvenamą (angl. lived) toleranciją. „Aš ne prieš juos, bet…“, „Tegu jie būna, bet nesidemonstruoja“, „Tegu gyvena, bet kam jiems…“ ir t.t. Tai pavyzdžiai, kai heteroseksualiems ir neheteroseksualiems bei necislyčiams** asmenims nustatomi dvigubi standartai. O tokia tolerancija – ribota. Tikrasis priėmimas ne(į)vyksta.
Nors visuomenės nuostatos šyla, homofobija turi ilgą kultūrinę šliūzę, kuri taip lengvai nenusitrina. Juk engimas nesiliauja veikęs, vos nustojama engti ar patirti engimą. Jis būna giliai sužeidęs. O ir visuomenės nuostatos šyla netolygiai ir nenuosekliai. Pavyzdžiui, tebeturime daug homofobiškų juokelių. Deja, mums tiesiog kultūriškai juokingi juokai apie gėjus. Taip homoseksualūs jaunuoliai anksti išmoksta, kad ši jų tapatybės dalis gali būti pajuokiama, išjuokiama, kad ji nėra rimta, nėra verta pagarbos, kad ji nusipelno būti išjuokos centre. Nebūtinai piktavališkos – bet vis tiek išjuokos.
Jeigu mokyklos ir mokytojai nori, kad LGBT jaunuoliai:ės iš tiesų jaustųsi gerai, tenka įsigilinti į kultūrinį kontekstą, kuriame šie jaunuoliai auga, kaip jie patiria buvimą neheteroseksualiu Lietuvoje. Koks tonas mokykloje vyrauja homoseksualių ir biseksualių asmenų atžvilgiu? Kokiais žodžiais kalbama, kokios istorijos pasakojamos apie translyčius? Kuo skirasi (ar skirasi?) atsmofera klasėje ir koridoriuje? O kokia ji persirengimo kambariuose, kai aplink suaugusiųjų nėra?
LGBT jaunuolių priėmimas reikalauja, kad šiai sričiai nuolat skirtume bent šiek tiek dėmesio. To reikia tam, kad mūsų ketinimai nenutoltų nuo realybės ir nuo tikrųjų jaunuolių poreikių. O tam, kad mokytojai galėtų įsigilinti į iššūkius – mokytojai turi jaustis patogiai su LGBT tema ir LGBT žmonėmis. Mokymasis priimti LGBT jaunuolius kaip lygiaverčius gali užtrukti. Gali tekti perlipti ne vieną tolerancijos slenkstį. O ir LGBT tema yra labai įvairi. Tai labai plati žmones klasifikuojanti kategorija. Čia universalių išvadų formuoti negalima. Jei norime pokyčio – turime sudaryti erdvės kuo didesniam istorijų kiekiui. Kaip ir likusiais švietimo klausimais.
Apklausiant mokinius***, labai ryšku, kad kai kuriose temose suaugę ir mokiniai išgyvena skirtingas tikroves. Mokiniai neretai teigia, kad neįmanoma nepastebėti homofobinių patyčių ir daro išvadą, kad, vadinasi, mokytojai greičiausiai renkasi jų nepastebėti. Neatsižvelgimas į LGBT jaunuolių padėtį yra ne tik idėjos reikalas, tačiau turi didelę įtaką ir LGBT socioemocinei situacijai, bendrai psichologinei būklei. Mokyklos požiūris į LGBT daro įtaką šių jaunuolių mokymosi pasiekimams, asmeninei, socialinei ir akademinei sėkmei. Atšiaurios ar nejautrios nuostatos bei praktikos užkerta galimybę pilnaverčiam augimui ir vystymuisi.
Galima greitai pasmerkti mokytojus, vis dėlto mokytojų padėtis nėra vienareikšmiška. Staigūs kultūriniai virsmai, didžiuliai darbo krūviai, besiplečiančių atsakomybių sąrašas, kiekvieną krustelėjimą stebintys ir skundžiantys kai kurie tėvai ir nuolat augančios kokybės reikalavimai, deramai neįvertinant darbo finansiškai – tik augina masinį mokytojų nepasitenkinimą. Mokytojai pavargę. Išsekę. Atjausti ir priimti būnant tokioje situacijoje – nelengva.
Vis dėlto tenka. Tam, kad klasės ir mokyklos atmosfera būtų išties palanki, pirmiausia mokytojai turi įsigilinti į savo pačių nuostatas. Būtų nuostabu, jei mokyklose būtų organizuojamos supervizijos ar savipagalbos ratai, kurių metu mokytojai galėtų aptarti savo darbo įtampas. Kartu pabūti procesuose. Taip jie galėtų pastebėti savo ir kitų nuostatų vingius, pasiskolinti empatijos, iškelti į dienos šviesą pagrįstas ir nepagrįstas baimes ir kartu pajusti stiprybę ir vienybę. Tai procesas, kuris užtikrina ne tik LGBT jaunuolių padėties gerinimą, bet ir mokytojų emocinės sveikatos stiprinimą.
Kartais mokytojai labai nori padėti LGBT jaunuoliams, tačiau vyraujančios homofobinės ir transfobinės nuostatos sukelia bejėgystės jausmą. Pavyzdžiui, mokytojai nori padėti mokiniams kvestionuoti tam tikrus įtikėjimus ir puoselėti toleranciją, priėmimą, tačiau mokytojai yra įbauginti vieno ar keleto aršių tėvų ar net pačios mokyklos administracijos. Vis dėlto net ir mažos mokytojų pastangos reiškia labai daug. Štai veiksmų planas, ko reikia susidūrus su homofobinių („gerybinių“ arba blogybinių) patyčių situacija:
1. Pasakyti, ką pastebėjome: girdžiu/matau, kad…
2. Nubrėžti aiškią ribą, jog tai netinkamas elgesys: dėl seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės nesijuokiama…
3. Aptarti situaciją su visais, kurie buvo įtraukti. Ne tik nukentėjusiais, ne tik situaciją kursčiusiais, bet ir stebėjusiais.
4. Galiausiai, svarbu pabandyti suvokti, kodėl žmogus, kuris inicijavo patyčių situaciją, tai darė, kodėl kilo poreikis demonstruoti(s) diskriminaciją. Ką galima padaryti, kad situacija nesikartotų?
Dirbant su homofobijos mažinimu, svarbu negėdinti žmonių dėl jų homofobinių ir transfobinių nuostatų. Radikalių pažiūrų besilaikantys žmonės gindamiesi neretai pasitraukia tik gilyn į homofobiją. Vietoj to svarbu skirti kokybiško laiko kokybiškoms diskusijoms apie tai, kodėl engimas vyksta. Kodėl visuomenėje požiūris keičiasi? Kam to reikia? Kas turi teisę nuspręsti, kaip vertinami homoseksualūs asmenys ir t.t.? Vietoj baudimo ir pasmerkimo, svarbu suteikti erdvės išbūti su savo nuostatomis ir pamatyti skirtingas perspektyvas, patirti skirtingas reikšmes ir taip pajusti daugiau empatijos. (NB! Žinoma, tai nereiškia, kad radikali ir neapykantą kurstanti homofobija neturi būti griežtai ir tvirtai stabdoma.)
Tolerancija yra darbas. Tai gyvas procesas, kurio metu daug skirtingų žmonių stengiasi būti girdimi ir išgirsti vieni kitus. Tolerancijai vykti reikalinga empatija. Čia tikslas yra stengtis būti tolerantiškais, o ne tokiais save paskelbti. Praktikuoti, o ne deklaruoti. Tikiuosi, kad stengsimės ir praktikuosime vis daugiau.
*1993 m., įgyvendinant stojimo į Europos Tarybą reikalavimus, dekriminalizuoti homoseksualūs santykiai tarp vyrų (panaikintas Baudžiamojo kodekso 122 straipsnis, kuriuo buvo numatomas laisvės atėmimas iki trejų metų už vyro lytinį santykiavimą su vyru). Kaip matome, čia homoseksualumas konceptualiai sietas su vyrų dimensija, moteris paliekant paraščių paraštėse. Kadangi viešai homoseksualių santykių dekriminalizavimas nebuvo aptartas, visuomenė, o ir patys LGBT nariai ne iš karto sužinojo apie šį esminį teisminį pokytį. Greta teisinio reguliavimo pokyčių vyko ir kiti kultūriniai procesai. Žlugus Sovietų Sąjungai (kurioje homoseksualumas neretai „gydytas“), Romos katalikų bažnyčia, propaguodama katalikišką požiūrį į seksą ir seksualumą, ėmėsi aktyvaus nuomonės formuotojos vaidmens lytiškųjų reikalų plotmėje. Tad nors homoseksualumo „nelegalumas“ ir buvo panaikintas, vis dėlto nuostata, jog tai nuodėmė – išliko gyvybinga.
** Asmenys, kurių lytinė tapatybė neatitinka lyties, kuri jiems/ joms buvo priskirta gimus.
*** Giniotaitė A. (2020) “Sex Ed Experiences of Pupils. Toward Literacy in Sex Education”, Acta Paedagogica Vilnensia, 450, pp. 77-96. doi: 10.15388/ActPaed.45.5.
Komentaras yra projekto ,,Įrankių dėžė“ dalis, kuris yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.
