Praėjo dveji metai, kai užrašų knygutėje prirašinėjau padrikų minčių tekstui apie Izraelį, jo politiką palestiniečių atžvilgiu, apie vadinamąjį naująjį antisemitizmą, apie skirtį ir jungtį tarp žydų ir Izraelio, apie oficialią, apmokamą ir savanorišką Izraelio propagandą Lietuvoje ir pan. Tekstas taip ir neatsirado. Pastarąsias kelias savaites intensyviau grįžau prie tų užrašų ir mėginu suprasti, kodėl taip sunku kažką ištransliuoti keliais tūkstančiais žodžių. Supratau, kad viena to sunkumo priežasčių yra nuspėjamas auditorijos žinių trūkumas arba jų kokybė. Kita priežastis yra viena iš temų – labai apibendrintai tariant – Izraelio piaras Lietuvoje. Taigi čia kelios mintys, kokiame kontekste kalba Izraelio politikos kritikės.
Staigų susidomėjimo Izraeliu pakilimą pastebėjau 2014–2015 m. Tam buvo dvi priežastys. Septynias 2014 m. vasaros savaites Izraelis bombardavo Gazos Ruožą. Karu vadinamos žudynės atkreipė „nuomonės formuotojų“ ir žiniasklaidos dėmesį ir įvyko apsikeitimas tekstais tarp palaikančių Izraelį ir saujelės jį kritikuojančių. Antrasis ne toks akivaizdus ir nevisiškai tiesioginis paskatinimas daugiau kalbėti apie Izraelį buvo karas Ukrainoje. 2014–2015 m. sandūroje Rusijos grėsmės akivaizdoje prasidėjo Lietuvos visuomenės militarizacija, o pavyzdžiu tapo Izraelis.
Gazos bombardavimas
2014 m. atakų Gazoje metu tūkstančius sekėjų socialiniuose tinkluose turintys pagrindiniai Lietuvos kalbėtojai neužtruko vienokia ar kitokia forma išreikšti palaikymą Izraeliui. Prakalbo tuomet dar aktualus Andrius Užkalnis, populiarumo pagreitį įgaunantis Andrius Tapinas, portalo „Lrt.lt“ vyriausiasis redaktorius Vladimiras Laučius, Romas Sadauskas-Kvietkevičius, Tomas Dapkus, keli kiti žinomi žurnalistai, Giedrius Drukteinis, Marijus Mikutavičius, Aidas Puklevičius, Remigijus Šimašius ir, be abejo, nuožmiausi Izraelio palaikytojai – Arkadijus Vinokuras ir Danielius Lupshitzas. Kai kurie jų ilgesniais tekstais reiškė savo nuomonę ir pagrindiniuose naujienų portaluose. Tuomet ką tik pas nelegalioje žydų nausėdijoje Okupuotojoje Palestinos Teritorijoje gyvenusį Lupshitzą pasisvečiavęs žurnalistas Vaidas Saldžiūnas parašė itin cinišką straipsnį „Izraelis vėl bombarduoja Gazą. Ir gerai – laikas palaikyti žydus“. Straipsniu savo „Facebook“ paskyrose pasidalino dar tuomet oficialiai neatidaryta Izraelio ambasada Lietuvoje ir Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB). Pasidalino ir tikrai absurdišku, civilizacijų karo idėja paremtu Viliaus Šimanskio tekstu „Negi taip sunku suprasti Izraelio neapykantą fanatikams?“, kuriam „patinka“ paspaudė ir pora žydų studijų specialistų, kultūros žmonių ir funkcionierių, ir „minkštosios propagandos mašinytė“ – Beigelių krautuvėlė. LŽB dar surengė ir Izraelio karių palaikymo akciją. Sakytumėte, o kuo čia stebėtis? Taip sakyčiau ir aš. Bet, matot, Izraelio ir diasporos žydų, kaip nors susisaisčiusių su žydų bendruomene ar ne, gretinimas yra galbūt antisemitiškas. Ar kai pozityviai apie Izraelį, tai žydai lygu Izraelis ir valio, o kai negatyviai, tai „žydai lygu Ιzraelis“ tampa antisemitizmu? Bet apie tai kitame tekste.
Tai yra tik nedidelė dalis to informacijos srauto šimtų postų ir tūkstančių komentarų jūroje. Tačiau viena buvo akivaizdu – didžioji dauguma Lietuvoje didžiausias auditorijas turinčių kalbėtojų pritaria Izraelio politikai. Tarp didesnes auditorijas turinčių žmonių, pasidalinusių Izraeliui kritiškomis žinutėmis, buvo galima rasti Ericą Jennings ir Audronę Urbonaitę. Gal ką ir praleidau, bet daugmaž tiek. Dauguma kitų plačias auditorijas turinčių viešumos žmonių, nuolat kalbančių įvairiomis tarptautinės politikos temomis, liko tylėti, taip ne mažiau prisidėdami prie palaikymo Izraeliui. Tikiuosi, nereikia aiškinti, kad tyla tokiame kontekste yra galios palaikymo pusėje.
Tuo pat metu pasirodė ir keletas straipsnių, kritikuojančių Izraelio veiksmus Gazoje. Dėmesio sulaukusius tekstus rašė viena solidarumo su Palestina tinklo Lietuvoje kūrėjų Gabrielė Tervidytė, tuomet Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) doktorantė, o dabar jau daktarė, Ieva Koreivaitė, doktorantė Rasa Navickaitė, Saudada Mockevičiūtė ir Kęstutis Girnius. Tai buvo tekstai, kurie Europos ir net JAV kontekste galėtų būti laikomi liberaliais, t. y. tikrai dar gana toli nuo griežtos kritikos Izraeliui. Nepaisant to, Izraelio apologetų reakcijos buvo, na, va tokios. Lupshitzas apgailestavo, kad Navickaitės kadaise kas nors nenušovė, ir siūlė eiti nusišauti, Juditos Gliauberzonaitės reakcija buvo trumpa – „dūra“. Vinokuras pasiūlė „verkšlenančioms apie izraeliečių skerdikus kažkokioms navickaitėms“ paskaityti kažkokį, matyt, viską paaiškinantį straipsnį. Mockevičiūtės straipsnį palydėjo Aušrys Kriščiūnas (Tynta) – „kastuvą jai į rankas ir tegul rausiasi į kaliningradą“, Gliauberzonaitė – „Viešpatie apsaugok“, Audrius Bačiulis – „Tikiuosi, VSD antiteroro skyrius jau pradėjo stebėti tos Almasrienės veiklą“. Sergejus Kanovičius stebėjosi eterio suteikimu Koreivaitei – „tai sitai ajatolai moterisku pavidalu dar ir eteri suteike? Kabzdec“ – ir Tervidytei – „kam apskritai su brainwashed people [žmonėmis išplautomis smegenimis – T. J.] kalbetis ir tuo suteikt jiems legitimacija ir pijara??“ Violetai Davoliūtei priminus, kad Lupshitzas siūlo spręsti „palestiniečių problemą“ taktiniu atominiu ginklu ir kad ant „diskusijos“ oponento jis „dėjo 16 cm (plius-minus), platų, apipjaustytą penį“, Lupshitzas atsakė: „Violeta Blokovau jus bo phD [mokslų daktaro laipsnis – T. J.] jum proto neidejo. Esate durna kale. Aciu.“ Davoliūtei ir Mildai Dargužaitei, kuri su siaubu vėliau prisiminė asmeninę pažintį su Lupshitzu, pastarasis dar pasiūlė: „ėskite save, mielosios, sprinkite ir užsprinkite“. Kritika Girniui buvo, švelniai tariant, kitokia. Nors Lupshitzas jį ir pavadino asilu, tai gana toli iki epitetų ir pasiūlymų kitoms autorėms. Ir ne, čia ne todėl, kad tekstas kitoks, tai buvo elementarus seksizmas.
Taip prasidėjo ir baigėsi viena „pokalbių“ banga. Keli žinomiausi tarė palaikymą bombardavimui, didžioji dauguma viešų asmenų tiesiog tylėjo, o sukritikavusios Izraelį buvo išvadintos dūromis ir kalėmis.
Rusijos grėsmė ir šauktiniai
Masiškai ir kiek isteriškai kalbant apie tuojau pat Lietuvą pulsiantį Putiną prasidėjo ir, stebėtinos skubos tvarka priėmus įstatymų pakeitimus, labai greitai baigėsi kalbos apie šauktinių kariuomenės sugrąžinimą. Na ir kokia gi kariuomenė su privaloma karo tarnyba galėtų būti geresniu pavyzdžiu nei Izraelio?
Piaro kampaniją pradėjo tuomet ką tik baigęs kadenciją ambasadorius Izraelyje Darius Degutis. Tekstuose ir renginiuose jis pasakojo apie medaus ir pieno žemę, kur visi (!), vyrai ir moterys, noriai veržiasi į privalomą karo tarnybą, kur merginos neva nežiūri į netarnavusius vaikinus, nė vienam (!) vaikinui net nekiltų noras vengti tarnybos, o visi (!) atitarnavę džiaugiasi savo patirtimi, ta gyvenimo mokykla. Šitų nesąmonių autorius turbūt net nesuprato, kokį makabrišką iki pašaknių sukarintos visuomenės vaizdelį piešė. Bet, atrodo, vaizdelis auditorijoms patiko – juk jame tai besišypsančių, gražių vaikinų ir merginų būrelis, su uniformomis šokantis ant scenos pagal kokią populiarią to meto dainą, darantis fainus video apie savo tarnybą, priimantis į savo gretas net kitaip įgalintus ir t. t. O kitiems, pagal skonį, tai – galinga kariuomenė, kuri savo moderniais ginklais gali ne tik apsiginti, bet ir nušluoti ištisus kaimus nekeldama pavojaus nė vienam savo kariui. Šiaip ar taip, tai ne į gulinčius, neveiksnius palestiniečius šaudantys kareiviai, ne snaiperiai, šaudantys į bekojus, akmenis į vieną galingiausių pasaulio kariuomenių mėtančius palestiniečius ar tokiems nelaimėliams atbėgusius padėti medikus. Bet apie tokią kasdienybę – kitą kartą.
Iš Degučio ir, įtariu, kitų piarščikų estafetę perėmė kas tik galėjo. Atrodo, kad staiga gausybė Lietuvos politikų, žurnalistų ir visokių visuomenės veikėjų sužinojo daug nuostabių dalykų apie Izraelį. Kur bepasisuksi kokius metus galėjai girdėti ir matyti palyginimus su Izraeliu, kaip mums reikia, kad čia būtų kaip ten. Nors dažniausiai tai buvo militarizmo kontekste, juo viskas nesibaigė. Mokslo, technologijų, socialinės politikos, ekonomikos – visko šviesuliu tapo Izraelis. Juk Izraelis tai beveik Lietuva – irgi nedidelė valstybė, irgi apsupta galingų priešų. Lietuvai iki Izraelio lyg ir toli, bet pasiekiamai – tereikia privalomos ir, būtų gerai, visuotinės karo tarnybos, daugiau ir geresnių ginklų, startuolių industrijos, dar pagerinti lazerių ir biochemijos technologijas ir voilà. Propagandos mašinytei kuro įpylė ir 2015 m. kovą Vilniuje duris atvėrusi Izraelio ambasada. Dabar jau ne tik Lupshitzas bando prisikviesti pas jį nausėdijoje pasisvečiuoti visokius tapinus ir saldžiūnus, bet ir ištisos moksleivių grupės su žurnalistų palyda keliauja pamatyti tos nuostabiosios šalies ir paskui apie ją papasakoti. Dar yra visokios žydų kultūros, šviečiamosios įstaigos, kurios šalia kitų puikių renginių organizuoja ir susitikimus su knygų apie Izraelį autoriais, pasakojimus iš kelionių po Izraelį, žydų kultūros ir istorijos pristatymus įvairiausiomis formomis (o ar žydai lygu Izraelis ar ne, yra painus reikalas) ar net pakviečia susitikti su Lupshitzu. Kaip manote, kaip dažnai visuose šiuose kontekstuose yra minima okupacija?
Į renginius neretai atvyksta ir Izraelio ambasadorius, savo buvimu ar net šauksmu iš auditorijos užduodamas kalbėjimo toną. Dar 2015 m. nesibaigus prezidentė džiaugėsi geriausiais santykiais su Izraeliu Lietuvos istorijoje. Ir jei vėliau Lietuva kokiame JT balsavime nepalaikė Izraelio, tai vargšas Izraelis buvo su kaupu apgintas vietinių „nuomonės lyderių“.
Na ir kas?
Kiekviena valstybė užsiima viešaisiais ryšiais, save reprodukuoja, ir Izraelis tuo nėra išskirtinis. Jis, be jokios abejonės, turi teisę egzistuoti ir klestėti – tiek pat kiek bet kuri kita valstybė – ir apie tai papasakoti. Kaip ir kiekviena kita valstybė, Izraelis nutyli, neigia arba vynioja į vatą tai, kas nepatogu. Jo išskirtinumas yra gal tik įspūdingi to piaro mastai. Na ir dar, kad jo sąskaitoje yra ilgiausia okupacija istorijoje. Na ir dar, kad Izraelis nuolat užsiima savo kritikų persekiojimu ir Izraelio viduje efektyviai beliko veikti tik kelios žmogaus teisių stebėjimo organizacijos – kitos buvo išvytos arba kitaip padarytos nekenksmingos.
Taigi turime situaciją, kur viena konflikto pusė yra gausiai ir su labai retomis išimtimis pozityviai ir itin pozityviai reprezentuojama, pasitelkiant ir finansinius išteklius, o kita – beveik nėra reprezentuojama arba tik terorizmo kontekste, nesiaiškinant terorizmo priežasčių, o bet koks mėginimas prieštarauti Izraelio politikai palestiniečių atžvilgiu sulaukia ir asmeninių atakų. Apie vieną – pozityvios informacijos kalnai, apie kitą – vienas kitas straipsnis ir, pagaliau, viena knyga lietuvių kalba (Giedrė Steikūnaitė, Palestina. Laisvė yra labai graži, Vilnius: Alma littera, 2017). Vienos pusės pateikiamos konflikto interpretacijos yra prieinamos be jokių pastangų, kitos – reikia paieškoti. Izraelio kritikai dažnai išvadinami antisemitais (Izraelio kritika vis-à-vis antisemitizmas – kitame tekste), kartais rasistais, dažnai „selektyviais humanistais“ – neva kitų kančios nerūpi, ant jų dedami peniai ir jos yra kalės, o „TSPMI doktorantės“ dabar jau yra paniekinantis, beveik visas Izraelio politikos kritikes apimantis terminas. 2014 m. Gazos bombardavimo ar pastarųjų šaudynių prie Gazos Ruožo sienos kontekste bet koks Izraelio veiksmų kritikavimas buvo prilygintas „Hamas“ ir / arba terorizmo palaikymui. Bet gal ir nenuostabu – tie patys lygintojai ir vatnikus intensyviai medžioja.
Žinių vakuumo ir propagandos mašinos kontekste susidaro įspūdis, kad ta propaganda yra objektyvios žinios, kurios tampa nuomonės pagrindu. Naujieji pastarųjų kelerių metų gamybos Izraelio apologetai nė nesuvokia, kad jų turima informacija yra itin selektyvi ir subjektyvi. Daug geriau išmanantys konfliktą ir skaitantys įvairių pusių informaciją tame Izraelio gynėjų kalbėjime gali ne tik matyti neišmanymą, bet ir identifikuoti visą įtikėjimo Izraelio teisumu sistemą. Ta sistema ir neišmanymas atsiskleidžia per argumentus ir šaltinius – Izraelio apologetai Lietuvoje net nežino modernesnių ir stipresnių argumentų ir šaltinių savo įsitikinimams pagrįsti ir nenustoja naudoti tų daug silpnesnių, kurie vakariečiams sionistams sukeltų svetimos gėdos jausmą. Pavyzdžių tikrai neduosiu, dirbkite patys. Tuo metu žurnalistai vis dar kviečiasi lupšicus ir vinokurus paaiškinti „susidariusios situacijos tarp Izraelio ir Palestinos“. Per dešimt minučių visa paaiškinantys egzpertai. Kaip tokiame vakuume, kuriame klausomais specialistais patampa net savo pozicijos argumentų solidžiai neišmanantys komentatoriai, galima pradėti kalbėti apie sudėtingą ir painų konfliktą? Nežinau.
Dalis mano draugų sabrų Izraelį kritikuoja ne todėl, kad kažkaip išskirtinai mėgtų palestiniečius ar jiems skaudėtų dėl jų netekčių. Ir ne todėl, kad kažkaip išskirtinai nemėgsta Izraelio. Jie tiesiog mano, kad su dabartine politika Izraelis keliauja susinaikinimo link (ir tam yra rimtų argumentų) ir tokiai politikai reikia priešintis. Kviečiu pamąstyti, kaip tai neįžiūrimai toli nuo „diskusijos“ Lietuvoje.
P. S. Linas Būda („Antis“), Mantas Petruškevičius, Kunigaikštis Vildaugas, Andrius Užkalnis, Rasa Juknevičienė, Vytenis Sinkevičius („Radiocentras“, „Lietuvos ryto TV“), Audrius Bružas, Balys Latėnas, Jokūbas Bareikis, Giedrius Drukteinis, Algis Ramanauskas, Liudas Dapkus, Andrius Tapinas, Jurgita Kazlauskienė (Turizmo departamento vadovė), Andrius Kubilius, Dainius Radzevičius, Laima Andrikienė, Mantas Adomėnas, Vladimiras Laučius, Audrius Matonis, Gabrielius Landsbergis, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Tadas Langaitis, Remigijus Šimašius. Visi šie žmonės per penkias 2015 m. balandžio dienas atsidūrė Lupshitzo asmenukėse. Rugsėjį jis tapo Vilniaus mero patarėju. Jis, kaip, deja, žinoma, 16 cm gana plataus penio savininkas.
